Tekstą apraizgę voratinkliai

Internete įdėti tekstai turi šleifą – juos lydinčius komentarus. Įprasta manyti, kad komentarai sudaro galimybę tekstui gyventi, o komentarų autoriai taip dalyvauja diskusijoje su teksto autoriumi. Diskusija yra gerai, nes autorius gauna unikalią grįžtamojo ryšio galimybę, gali tiesiogiai ir iš karto sužinoti skaitytojų atsiliepimus, jų vertinimą. Be to, komentaruose kristalizuojasi nuomonės, formuojasi pažiūros ir t. t.

Bet tai iliuzija. Dar daugiau – internete funkcionuojantis tekstas geriausiu atveju veikia tiek pat kiek pasirodęs spausdintu pavidalu. Būtent – geriausiu atveju; imant vidutinį variantą, internete sudėti tekstai daro kur kas mažesnį poveikį negu spausdinti, o interneto komentarų aktualumas ir vertė išvis kelia didelių abejonių. Tiesa, čia reikia aiškiai pasakyti, kad bus kalbama apie grožinius tekstus ir eseistiką, paliekant už svarstymo ribų politikos, ekonomikos ar kultūros klausimų analizę bei vertinimus – šiems tekstams galioja truputėlį kitokios taisyklės, ir jei jų autorius yra pasirengęs atlaikyti gerą dozę palankių ar nepalankių argumentų ad hominem, arba, tiksliau, globėjiško familiarumo, dažnai besireiškiančio plūdimu, savotišką naudą vis dėlto bus galima įžvelgti. (Tiesa, net ir ši nauda anaiptol neatrodo tokia jau akivaizdi, įdėmiau kelis kartus peržvelgus interneto skaitytojų komentarus, kuriuos, gražiai suredaguotus, kartais spausdina dienraščiai. Šiuo požiūriu informatyvus pasirodė pokalbis su vieno kultūros žurnalo redaktoriumi, mėginusiu kartą parengti spaudai diskusiją, kilusią internete dėl vieno jų autoriaus teksto. Pasirodė, net labai stengiantis atrinkti ir parengti interneto komentarus, kad šie tiktų spaudai, išeina ne kažin kas. Paprasčiau sakant, išspausdinus komentarus popieriuje ir pamėginus suteikti jiems teksto pavidalą, didelė jų dalis tiesiog sprogsta kaip muilo burbulai. Be kita ko, ir nuo nereflektuotų emocijų pertekliaus.)

Bet čia vieta kalbėti apie beletristiką. Atidžiai kelis mėnesius skaičiau grožinių tekstų ar esė komentarus lietuviškų kultūros leidinių interneto svetainėje www.culture.lt, iš kurios galima pasiekti savaitraščius „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“ bei „Šiaurės Atėnai“. Pastarojo leidinio mėlynąja komentarų erdve naudojausi daugiausiai dėl dviejų priežasčių: pirma, joje dažniausiai dedamos įvairios esė, antra, jos komentatoriai kaip reta aktyvūs ir įdomūs.

Taigi – ką tekstui suteikia internetiniai komentarai arba, prisiminus suformuluotą seminaro temą, ką duoda toji internetinė teksto apsiaustis? Atsakymas būtų nedviprasmiškas – nieko. Nieko, ko nebūtų galima įgyti kitais būdais, ir nieko, kas, atidžiau pasižiūrėjus, nebūtų regimybė. Pamėginsiu pagrįsti.

Šiam tikslui siūlau įvesti tokią sąvoką kaip teksto valentingumas. Vartosiu ją ne literatūros moksle priimta prasme – kaip „žodžių ir jų formų gebėjimą jungtis sakinyje su kitomis žodžių formomis“, o chemijos mokslo: „elemento atomo savybė prisijungti ir išlaikyti tam tikrą skaičių vandenilio atomų“. Žodžiu, teksto valentingumas – tai jo savybė prisišaukti prasminiu požiūriu su juo susijusius komentarus; juo tekstas valentingesnis, juo daugiau jam skirtų komentarų bus susiję su juo, su jame iškeltomis idėjomis, jų menine raiška, autoriaus stiliumi ar kitais tik tekstui būdingais motyvais, o ne su kitų komentatorių komentarais. Mat didžioji dauguma komentarų, interneto formaliai, vizualiai susietų su tekstu, iš tikrųjų yra reakcija ne į tekstą, o į kitus komentarus – paprastai tariant, komentatorių pasikalbėjimai. Tyčia pamėginau suskaičiuoti, kiek komentarų išlaiko (pritraukia) konkretūs tekstai. Tai padaryti galima šitaip: perskaityti konkretų tekstą, paskui perskaityti visus jam iš paskos einančius komentarus ir išskirti tuos, kurių autoriai kalbasi su teksto autoriumi (arba kalbasi su kitais komentatoriais būtent apie tekstą). Pateiksiu kelis pavyzdžius. Pavyzdžiui, gk pasirašyto teksto „Saldainių popierėliai“ 1 dalis sulaukė 284 komentarų, su tekstu susijusių – 15; 2 dalis – 103 komentarų, apie tekstą – 13; 3 dalis – 235 komentarų, apie tekstą – 16. Gintaro Beresnevičiaus tekstas 757 internetinėje savaitraščio laidoje sulaukė 41 komentaro, apie tekstą – 9. Valdo Kilpio esė 755 laidoje – 40 komentarų, tekstui skirti 4, 753 laidoje – 48 komentarai, tekstui skirti 2. Ir taip toliau. Prisiminus įvestąją sąvoką, galima sakyti, kad tekstų valentingumas stebėtinai mažas. Be to, išryškėjo keista priklausomybė – juo tekstas įtaigesnis, tuo mažiau su juo susiję jį lydintys komentarai. Be abejo, galima tai laikyti pranašumu: esą įtaigus tekstas vis tiek suteikia dingstį užmegzti aktyvią diskusiją, tai kas, kad ne apie tekstą. Tačiau būtų apgaulinga šią magiją priskirti tekstui. Dingsčių diskusijai atsiranda įvairiausių – pavyzdžiui, visai tinka interneto ryšio gedimai. O paties teksto apmąstymai ar diskusijos vyksta kitu laiku ar kitoje plotmėje, kurios internetas nefiksuoja.

Taigi interneto komentatoriai komentuoja ne tekstus ar bent jau, švelniau pasakius, ne tuos tekstus, kurie iš tikrųjų rūpi. Bet gal tada vertybė yra pati diskusija, atviras ir laisvas tapatybės nesuvaržytų asmenų bendravimas ir keitimasis nuomonėmis? Akivaizdu, kad irgi ne. Internete diskusija nevyksta. Tokia diskusija, kokią esame pratę matyti – kuriai būdingas keitimasis argumentais, nuomonėmis, pažiūromis, konsenso ieškojimas ar stengimasis suprasti oponentą. Interneto komentarų virtinėse vyrauja ne pagarba argumentams ar pagaliau pačiam tekstui, o paprasčiausia dedovščina – laimi tie, kurių daugiau, kurie seniau rašo toje svetainėje ir dėl to yra nusipelnę, ir tie, kurie nesilaiko civilizuotos diskusijos taisyklių, tai yra puola ne argumentus, bet argumentuotoją. Toje pačioje „Šiaurės Atėnų“ komentarų erdvėje galima rasti ne vieną klasikinį pavyzdį, kaip komentatorius, drįsęs pasipriešinti bendrai komentarų dvasiai (pavyzdžiui, suabejoti kelių „autoritetų“ giriamos esė pranašumais), buvo tuojau pat nutildytas, nedviprasmiškai paliepus „eiti iš čia – tu ne savas“. Tokia nuomonių raiška gali būti vadinama kaip tik nori, bet diskusija čia nė nekvepia. Pokalbių svetaine – taip. Bet tai juk kiek kitas žanras?

Ir nėra ko stebėtis. Diskusija iš principo negali vykti interneto suteikiamomis nelygiomis sąlygomis, kai komentatoriai reiškiasi anonimiškai, o komentuojamo teksto autorius – viešai. Apie anonimiškumą jau daug buvo kalbėta. Ir vis dėlto nėra sąžininga, kai vienas diskusijos dalyvis yra aiškus ir pažįstamas, o kitas (ar kiti) – iš principo nepažinus, tai yra arba budistiškai ištirpęs daugelio įvairių nickų nirvanoje, arba, kaip Senojo Testamento Dievas, „Tas, kuris Yra“, pasivadinęs ilgalaikiu nicku, bet iš principo neįžvelgiamas. Čia būtų tinkama vieta prisiminti autorystės keliamus filosofinius keblumus, kaukių sąveikas ir autoriaus mirties teorijas, bet ar sąžininga, kai šių principų laikosi tik viena diskutuojanti (ar veikiau diskutuojama) pusė?

O jei jau pradėjome kalbėti apie diskusijas, tai probėgomis būtų ne pro šalį prisiminti, kad civilizuotai diskusijai vykti reikalingas moderatorius. Jis ne tik apibendrina jos rezultatus, bet ir tarpininkauja oponentams, kad šie suprastų vienas kitą. Interneto komentarai nemoderuojami, necenzūruojami, nekarpomi ir jokiais kitais būdais negadinami siekiant išsaugoti natūralų jų pavidalą. Todėl tik labai retais atvejais jie susiklosto į ką nors primenančio diskusiją.

Tai kaip vis dėlto veikia beletristikos tekstus toji internetinė apsiaustis? Dar kartą – niekaip. Komentatoriams tekstai ne per labiausiai rūpi, diskusijos jie neskatina, tik duoda dingstį kaukėmis prisidengusiems anonimams pabendrauti, išreikšti (kartais) pažiūras ir (dažniausiai) emocijas. Tarsi rudeniškos gijos iš pasaulinio voratinklio komentarai draikosi, pasak Maironio, „bailiai“, be ypatingo tikslo, o teksto trauka, poveikis ir svarba slypi „kažkur anapus“. Ne internete.

Tekstas skaitytas tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara. Teksto trauka“ Jurbarke  š. m. rugpjūčio 28 d.