Savaitraštyje jau pristatėme (2011 11 25) vieną būtąjį Tauro g. 10 butą – Vinco Mykolaičio-Putino. Direktorė Ramunė Šorienė tuokart per memorialinio buto prizmę nušvietė Rašytojo vilnietiškąjį gyvenimo periodą. Tame pačiame name, pirmame aukšte, yra dar vienas memorialinis muziejus – Vinco Krėvės. Jau susipažinę su Putino butu, iškart pajusime skirtumą: Krėvės, čia gyvenusio trumpai – beveik ketverius metus – ir karo pabaigoje visai pasitraukusio iš Lietuvos į Vakarus, bute lygiavertė autentiškoms relikvijoms – baldams, depozito teise gautiems iš Maironio literatūros muziejaus Kaune – yra muziejinė ekspozicija (tuo tarpu, vienu aukštu virš jo susidaro toks, pasak R. Šorienės, įspūdis: „Atrodo, atsistojo Mykolaitis ir išėjo…“). Vis dėlto ekskursijos metu išties papildžiau savo žinias apie Krėvę – ne tik rašytoją, bet ir politikos veikėją, išvydau naujų šios asmenybės spalvų ir briaunų. Tad moksleiviai, ir ne tik jie, pasivaikščioję po V. Krėvės memorialinį butą-muziejų, tikrai praplės savo literatūrinį ir istorinį horizontą. Direktorius Vladas Turčinavičius (nuo 2002-ųjų vadovaująs 1997-aisiais įkurtam muziejui) ne vien sausų faktų pažers, ne tik į istorinę sąmonę belsis, bet, manau, ras ir emocinių „kabliukų“, įsikertančių į šiuolaikinio jaunimo sielas, tarkim, demonstruodamas muziejaus naujai išleistą Krėvės „Pratjekabudą“, retoriškai paklaus: „Kas tuo metu dar vaizdavo erotines scenas?!“
Tad pasidairykime po Vinco Krėvės memorialinį butą-muziejų, klausydami jo vadovo VLADO TURČINAVIČIAUS pasakojimo.
I. Dramatiškasis 1940–1944-ųjų metų laikotarpis
Vincas Krėvė-Mickevičius šiame bute apsigyveno 1940 metų rugpjūčio mėnesį, Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto perkėlus į Vilnių. Tuomet persikėlė daug profesorių – Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Krėvės „vienintelis dvasios bičiulis“, kaip pats yra sakęs, Balys Sruoga, kuris apsigyveno šio namo antrajame aukšte… Krėvė, kaip ir kiti, dirbo Vilniaus universitete, be to, buvo Lituanistikos instituto direktorius. Tai dabartinis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kuriam atitekusi didžiulė – 5 tūkstančių tomų – Krėvės biblioteka.
Kaip žinome, tai jau buvo sovietinės okupacijos metas, Krėvė dalyvavo – apie tris savaites – ir vadinamojoje „Liaudies vyriausybėje“, prisiekusioje birželio 17-ą l. e. prezidento pareigas Merkiui. O pamatęs, kad sovietai, pažeisdami oficialią, spaudoj skelbtą deklaraciją: įvesime kariuomenę tik vakarinėms sienoms apsaugoti, nesikišime į vidaus reikalus – įvedė 250 tūkstančių karių, žlugdo visą ūkį, jis – kaip užsienio reikalų ministras ir laikinai pavaduojantis ministrą pirmininką – išsiprašė nuvykti į Maskvą. Jam leista liepos 1-ąją važiuoti derėtis su Molotovu. Maskvoje Krėvei tuomet buvo pareikšta: jei kils karas tarp fašistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos, sovietų valdžia įsigalės iki Atlanto – iki Portugalijos, o mažytė Lietuva turi įeiti į sovietinių respublikų šeimą. Grįžęs iš Maskvos, Krėvė kartu su finansų ministru Ernestu Galvanausku parašė atsistatydinimo raštą. Jo neišleido – kaip gerbiamas, tautos mylimas žmogus paliktas toliau atlikti „uždangos“ vaidmeniui, pridengiant komunistų klastingus veiksmus; dėl to jam, matyt, ir pavyko išvengti tremties. Bet, dėl ligos gavęs porą savaičių atostogų, jis faktiškai toje vyriausybėje nebedalyvavo.
Dirbdamas Lituanistikos instituto direktoriumi, Krėvė jau 1941 m. balandį buvo išrinktas pirmuoju Mokslų Akademijos prezidentu. Idėją įkurti Mokslų akademiją subrandino Mykolas Biržiška ir Krėvė – dirbdami dar Kaune (buvo paruošę ir Statutą), kuri įgyvendinta jau sovietų laikais.
Prasidėjus naujajai okupacijai, Mokslų akademijos prezidentu jis jau nebuvo – pertvarkius Statutą, jau nebe prezidentu, o pirmininku paskirtas Mykolas Biržiška. Krėvė dar gana ilgai profesoriavo Vilniaus universitete. Šiame bute jis gyveno iki 1943-ųjų gegužės, kai uždarytas Vilniaus universitetas. Tuomet, nacių okupacijos metais, keletas profesorių buvo suimti – gestapas iš buto antrajame aukšte išsivedė ir artimiausią Krėvės bičiulį Balį Sruogą, išvežė jį į Štuthofo koncentracijos stovyklą. „Svečiai“ apsilankė ir čia, darė kratą, ieškojo Krėvės – nerado, nes šeima buvo suspėjusi jį perspėti. Savaitę jis slapstėsi pas pažįstamus Žvėryne, po to apie mėnesį gyveno Širvintų rajone pas ūkininkus Brindzas. Pasakojama taip: Krėvę iš ūkininkų pasiėmė dukra Aldona, pasamdžiusi keturvietį automobilį, ir kartu su mama Ona Marija išvyko į Kauną. (Krėvė pasiėmė tik rankraštį „Dangaus ir žemės sūnūs“ ir branginamą spausdinimo mašinėlę „Corona“, visus baldus, kilimus ir kitus buities reikmenis palikęs šiame bute.) Plentu važiavo nedaug mašinų, visos buvo tikrinamos, sustabdė ir juos. Aldona, gerai mokėjusi vokiečių kalbą (buvo baigusi Vienoje komercijos mokyklą), sėdėjo greta vairuotojo. Gestapininkui paklausius, kas ten antroje sėdynėje, ji atsakė: „Čia mano motina, o čia – močiutė...“ Krėvė buvo užsivilkęs kažkokį moterišką apsiaustą, senutę nesunkiai galėjo suvaidinti – buvo nedidelio ūgio, švelnių veido bruožų... Taip jie laimingai nuvyko į Kauną, Panemunėje apsistojo pas savo draugo pulkininko K. Žuko šeimą; ten pralaukė iki 1944-ųjų, artėjant sovietų frontui, kartu su Žukais pasitraukė į Austriją, Glasenbacho karo pabėgėlių stovyklą prie Zalcburgo.
II. Pradedant ekskursiją
Vilniaus miesto taryba 1992-aisiais priėmė sprendimą įsteigti šiame bute Vinco Krėvės memorialinį muziejų. Po penkerių metų bent iš dalies atkurti du autentiški kambariai – rašytojo kabinetas ir šeimos svetainė. Buvusioje virtuvėje dabar – darbuotojų kabinetas, gal 10 m2, tarnaitės kambaryje yra mano, muziejaus vadovo ir vyr. fondų saugotojo, kabinetas. Vonioje įrengtas muziejaus archyvas, kuriame saugomi įvairūs tekstai – laiškai, atsiminimai, kūrybinės ir politinės veiklos liudijimai ir pan., jo nuotraukos.
Koridoriuje lankytojus pasitinka Krėvės biustas ir fragmentas iš rašytojo filosofinės apysakos „Dangaus ir žemės sūnūs”. Erdvų koridoriaus plotą išnaudojame parodoms – šiuo metu kabo mokinių piešinių konkurso „Jei gyvenčiau šiaudinėje pastogėje“ (pagal Krėvės „Šiaudinę pastogę“ ir „Raganių“) darbai. Net nesitikėjau, kad moksleiviai taip puikiai gebės suvokti ir atspindėti etnografinio kaimo motyvus.
Stende kabo Vinco Krėvės vaikystės ir jaunystės nuotraukos: štai dešimtmetis Mickelių Vincukas, tėvelio atvežtas į Vilnių ir nufotografuotas, štai klierikas – dveji metai praleisti Vilniaus kunigų seminarijoje; štai Kijevo universiteto studentas, jis svajojo apie mokslininko karjerą, buvo pasirinkęs tuo metu labai retą specialybę – lyginamąją kalbotyrą, jo diplominis darbas „Indoeuropiečių protėvynė” įvertintas aukso medaliu; o kitoj nuotraukoj, manom, jis jau Lvovo universiteto studentas – Rusijoj prasidėjus 1905-ųjų revoliuciniams įvykiams, Krėvė išvyko į Austriją, kuriai tuomet priklausė Lvovas, ten išklausė pilną filosofijos kursą, be to, studijavo estetiką ir literatūrą. Pirmasis 1907-aisiais jo išspausdintas kūrinys – poezijos knyga lenkų kalba „Frusta“, kurioje autorius save įvardijo Vaidelota (lietuviškai – Vaidilutė).
Kiek vėliau, iki 1909 m. rugpjūčio, Krėvė, turėdamas pragyventi tik iš stipendijos, Kijevo universitete dar gilinosi į sanskritologijos studijas. Nors profesoriai jį ragino atsidėti mokslinei veiklai, bet, tėvams laukiant iš jo paramos, jis parašė prašymą Rusijos imperijos Švietimo ministerijai dėl mokytojo vietos; pasiūlyta vykti į Baku. Ten Krėvė nuvyko 1909 m., dėstė realinėje gimnazijoje rusų literatūrą ir kalbą; Baku mieste pragyveno vienuolika metų, subrendo ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip rašytojas, išsiskiriantis savo kūryba iš visų ano metų lietuvių literatų. Baku parašytus ir siųstus į Vilnių L. Girai ir A. Smetonai kūrinius jis pasirašinėjo kaip Vincas Krėvė (jo epinė drama „Šarūnas“ išleista 1911 m. Vilniuje).
Pasakojama, kad Vincas Mickevičius Krėvės vardą pasirinko iš savo tėvo Juozo Mickevičiaus. Šis gyveno Nedzingės kaimo atėjo į žentus Subartonyse, vedė Rožę Kindarytę. Kaip žinome, niekas kaime nevadindavo vieni kitų ilgomis pavardėmis, tai jo tėvelis Nedzingėje gavęs pravardę Krėvė. Vincukui, matyt, patiko šis vardas, besisiejąs su baltiškos kultūros dvasininku Kriviu. Rašytojui jis labai tinka, kadangi jo kūryba labai susijusi su senąja baltiškąja kultūra bei Lietuvos istorija.
