Rašyk
Eilės (72550)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10394)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Tauro g. 10 – 1 (tęsinys)

2012-01-30
Tauro g. 10 – 1 (tęsinys)

Vinco Krėvės memorialinio buto-muziejaus vadovas VLADAS TURČINAVIČIUS tęsia pasakojimą.

III. Pasivaikščiojimas po Krėvės butą

Ekskursiją paprastai pradedame pasakojimu, kaip Krėvė su Baliu Sruoga kone kasdien kartu grįždavo pėsčiomis iš Universiteto; eidavo per Katedros aikštę, užsukdavo į Rudnickio kavinę, vėliau buvusią Literatų. Muziejus jau rengėsi pakabinti mūsų žymiųjų rašytojų, toje kavinėje sėdėjusių, šposus krėtusių ir gėrusių tuomet madingą „pulčarną“ kavą, portretus – bet dabar ten Ūkio bankas... Po to Krėvė ir Sruoga grįždavo čia, ir jų pasivaikščiojimą užbaigdavo šachmatų partija darbo kabinete. Štai ir matome šachmatų stalelį. Krėvė, pasak dukters Aldonos aprašymo, paprastai sėdėdavo nugara į langą, tik žaisdamas šachmatais užsirūkydavo savo riestą pypkę (saugomą Maironio muziejuje) – ko gero, norėdamas taip paveikti didįjį Balį Sruogą; šiaip rūkydavo į kandiklį įsidėjęs pusę cigaretės.

Matote knygų lentynas – tai tik dalis Krėvės bibliotekos, penki šimtai egzemp­liorių. Knygos įdomios ir retos – Rusijos imperijos laikais išleistos rusų kalba (daugelis šių autorių sovietų laikais buvo net uždrausti); pirmosios Nepriklausomybės metais jam dovanotos ar paties įsigytos knygos lietuvių kalba; įvairių laikotarpių literatūra lenkų kalba – šią kalbą ir literatūrą, kaip ir rusų, Krėvė gerai mokėjo, taip pat dar ir vokiečių, šiek tiek sanskrito. Knygose jis dėdavo savo antspaudą (Vinco Krėvės-Mickevičiaus knygos), įrašydavo numerį.

Ekskursijų metu primename, kad Krėvės dramą „Šarūnas“ 1929-aisiais Andrius Oleka-Žilinskas pastatė Kaune; žiūrovai ir tuometiniai kritikai nelabai palankiai priėmė –­ režisierius buvo didelis teatro reformatorius. O 1931-aisiais šis spektaklis parodytas Rygoje – latviai negailėjo aplodismentų, kritikai rašė apie lietuvių teatro atgimimą. O 1938 m. Latvijos universitetas Krėvei suteikė Garbės daktaro vardą, ta proga įteikė jam aštuonis tomus „Latvių dainų“, surinktus K. Barono ir išleistus 1922 m., spausdintus senuoju gotišku šriftu. Tai iš tiesų senosios baltų kultūros lobynas. Šiais tomais labai didžiuojamės, abejoju, ar juos net ir Mažvydo biblioteka turi. Ant viršelių matome baltiškąjį Perkūno, arba Saulės, ženklą – vadinamąją svastiką. Kai moksleiviams šiuos tomus parodau, juos labiausiai „hitleriška svastika“ ir nustebina; tenka paaiškinti baltišką šio ženklo prasmę.

Štai labai įdomus jo darbo stalas – sekreteras, kėdė be jokių paminkštinimų. Neįprasta stalo konstrukcija, daug stalčių, štai vienas taip įtaisytas, kad nepagalvosi, jog tai slaptas stalčiukas; yra užsklanda, kurią galima uždaryti. Lankytojams paprastai pacituojame fragmentą iš Halinos Korsakienės atsiminimų: „1942 metais priėjau prie Vinco Krėvės rašomojo stalo. Jis man buvo lyg šventenybė, lyg altorius. Čia buvo rašomos jo knygos, prie šio stalo kaupėsi didelės mintys, nuostabūs vaizdai.“ Juk Kostas Korsakas, gyvenęs trečiame aukšte, jau buvo su komunistais pasitraukęs į Maskvą, o jo žmona tuo metu buvo bebaigianti diplominį darbą, kurio vadovas buvo Vincas Krėvė-Mickevičius.

Rankraščių kopijomis, gulinčiomis ant stalo, norime parodyti, koks puikus buvo Krėvės braižas. Čia ir aplankas, padovanotas Filadelfijos lietuvių, Krėvei švenčiant 70-metį. O Krėvės daiktus iš Amerikos atvežė jo duktė Aldona 1992 m. Jos, dar moksleivės, nuotrauką, čia ir matote. Jai buvo šešeri, kai Krėvė su šeima 1920 m. grįžo į Lietuvą. Aldona Krėvaitė (JAV ją taip ir vadino) savo jaunystę praleido Kaune. Pagal jos aprašymą šis butas ir atkurtas.

Ant stalo stovi ir ypatingas prieškarinis telefono aparatas, neturintis net rinkiklio –­ tai Tautosakos komisijos pirmininko telefonas, kuris turėjo ryšį tik su Humanitarinių mokslų fakulteto sekretore; ši jau Krėvę sujungdavo su reikiamu žmogumi. Štai „Corona“ spausdinimo mašinėlė – karui baigiantis išvykdamas iš Lietuvos, Krėvė, šalia rašomų romanų („Miglose“, „Dangaus ir žemės sūnūs“) rankraščių, pasiėmė ir ją.

Gaila, šiam kabinetui trūksta autentiškos kušetės, ant kurios Krėvė mėgdavo prigulti. Kol kas stovi sovietinių laikų sofa, bet ją rengiamės pakeisti bent į prieškarinę. Kai Krėvė pasitraukė į Kauną, čia liko visi jo daiktai, taip pat iš Baku atsivežti rankų darbo persiški kilimai. Vieną kilimą išsaugojo Korsakai, o muziejui 1997-aisiais grąžino Jurga Ivanauskaitė – jį ant tos sofos ir matote.

Kadangi nebuvo įmanoma visiškai atstatyti autentiško kambario, pagal muziejaus kūrėjų koncepciją, kartu eksponuojami ir stendai, kuriuose pateikiama išsamesnė informacija, fotomedžiaga apie rašytojo gyvenimą ir veiklą. Matome, iš kokios aplinkos Krėvė atėjo, jo įvairius veiklos etapus ir sritis. Štai profesorius, Humanitarinių mokslų fakulteto Kaune dekanas, juo rinktas dvylika metų – Krėvė buvo ne tik puikus rašytojas, bet ir geras organizatorius. Jo iniciatyva į Lietuvos universitetą pakviestas Levas Karsavinas. Žinome iš atsiminimų, kad Kaune po egzaminų į „Metropolio“ restoraną su studentėmis traukdavo trys geriausi draugai –­ Karsavinas, Sruoga ir mažytis Krėvė (1,60 m ūgio šalia 1,90 m Sruogos).

Vyresniųjų klasių moksleiviams primename ir Krėvės, 1922 m. tapusio Šaulių sąjungos pirmininku, vaidmenį išvaduojant Klaipėdą iš prancūzų karinės administracijos, ten įsikūrusios pagal Versalio sutartį kraštą atskyrus nuo Vokietijos. 1923 sausio 15-ąją įvyko kovinė operacija, Klaipėda išvaduota, o vasario 16-ąją – taip simboliškai – Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai. Tai didelis Krėvės, taip pat tuometinio ministro pirmininko Ernesto Galvanausko nuopelnas; be jų apsisprendimo vargu ar šiandien turėtume Klaipėdą.

Eikime į svetainę, kurios baldai išsaugoti. Matome: stalelis, grakštūs nedidukai krėslai; gobelenas išlikęs nuo prieškarinių laikų, austas Dzūkijos kaime. Ant staliuko eksponuojame Krėvės Raštų pirmąjį tomą iš šešių, išleistų Amerikoje, kuriame spausdinta studijų metais sukurta poezija. Faustas Kirša yra išvertęs iš lenkų kalbos jo poemas „Pamišimas“ ir „Rex“ (įėjusias į poezijos knygą „Frusta“, 1907). Moksleivių paprašau paskaityti fragmentą iš „Pamišimo“ – juos sudomina šis modernus, baltosiomis eilėmis parašytas kūrinys, kuriame jaučiamas jaunos sielos nerimas. Poema pradedama maištingai: „Aš beprotis. Tai kas? Aš pasaulio karalius, nes jį pažinau, pamilau, net neapkenčiau“... Krėvę galima palaikyti net XXI amžiaus moderniu poetu. Turime ir lenkiškąjį rankraštį, pasirašytą Vaidelotos.

Justino Vienožinskio tapytas Krėvės port­retas kabojo svetainėje ir anuomet.

Šiame kambaryje eksponuojame ir smulkius asmeninius rašytojo daiktus, dukters atvežtus iš Amerikos. Štai Pensilvanijos universiteto profesoriaus užrašų knygutė su dėstomų dalykų (lenkų ir rusų kalbos ir literatūra) tvarkaraščiu. Krėvė pats mokėsi anglų kalbos, važiuodamas tramvajumi į universitetą skaitė kišeninius Šekspyro leidinius. Štai jo kišeninis laikrodis su peiliuku, asmeninis rašiklis – tai paskutinė Aldonos dovana tėvui 1953 m. Įdomios formos elektrinis virdulys kavai, dar keletas smulkių daiktelių – kandiklis, žirklutės... Gal keista matyti čia degtukų dėžutę su Baku atvaizdu, o istorija tokia: Krėvei išvykstant iš Baku, moksleiviai jam padovanojo sidabrinį portsigarą (dabar saugomą Maironio muziejuje Kaune) kartu su degtukais...

Čia taip pat turime ekspozicijos stendus. Galime prisiminti Krėvės bendravimą su Liudu Gira, kuris tuomet – 1912 m. – buvo literatūros ir dailės žurnalo „Vaivorykštė“ redaktorius. Štai Krėvės Girai parašytas (1918) įgaliojimas atstovauti jam finansiniuose ir literatūriniuose reikaluose, nes rašytojas iš Baku Girai siųsdavo savo kūrinius. „Pratjekabuda“, kai kurie kiti kūriniai iš pradžių spausdinti „Vaivorykštėje“, vėliau išleisti knyga. Dramą „Šarūnas“ ir apsakymus spausdino ir Antano Smetonos redaguojamas „Vilties“ žurnalas.

Čia turime ir stendą, pasakojantį apie Krėvės gyvenimą Baku mieste. Atsiminimuose jis rašo nemėgęs lošti kortomis, lankytis restoranuose, užtat išstudijavęs senosios Persijos, senosios Indijos kultūrą. Tai turėjo didžiulės įtakos jo kūrybai. Baku jis greit ėmė dėstyti ir Liaudies universitete – induizmą, budizmą, Viduramžių persų poeziją... Juk jis vienuolika metų išgyveno, galima sakyti, persų kultūros židinyje (azerbaidžaniečiai, kalbantys tiurkų kalba, ten atkeliavo tik XV amžiuje)! O Baku parašytų „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ knygą jis dedikavo: „Mano Motinai Rožei, svajoti ir tėvynę mylėti mane išmokusiai, atminti.“

Baku Krėvė sutiko ir gražuolę Rebeką Karak, kone visa galva už jį aukštesnę. Jos motina priešinosi vedyboms, tad jie, atvažiavę į Vilnių, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, galima sakyti, slapta susituokė; prieš tai Rebeka priėmė katalikų tikėjimą, buvo pakrikštyta kaip Ona Marija. Visąlaik minėta, kad Rebeka buvusi žydų kilmės, bet, pasak azerbaidžaniečių bend­rijos Lietuvoje pirmininko M. Gamzajevo, ji buvusi Kaukazo karaimė. 1914 m. Baku jiems gimė dukrelė Aldona Ona, ją pakrikštijo vienintelėje miesto katalikų bažnyčioje. Kitame stende jau matome profesoriaus žmoną Oną Mariją, pagal to meto madą pasipuošusią Kauno poniutę, kurios – egzotiškos gražuolės – kolegos Krėvei pavydėjo. Štai ir į paneles jau išaugusi dukra Aldona.

IV. Nuo šiaudinės pastogės iki Rytų išminties

Buvusiame miegamajame, kuriame anksčiau būta ir didelių sieninių knygų spintų, dabar – gyvenimo ir kūrybos ekspozicija. Čia moksleiviams rodome filmus, transliuojame įrašytus Krėvės interviu… Stenduose matome ir muziejaus atidarymo nuotraukas, ir gimtąsias rašytojo vietas – Subartonys, tėvų sodyba, Merkinės vaizdai… Pirmieji Krėvės kūriniai, išleisti Vilniuje – „Šarūnas“ (1911 m.), „Pratjekabuda“ (1913, pakartota 1930 m. leidinyje „Rytų pasakos“). Matome ir nuotraukas iš įvairių laikotarpių – štai jis studentas, štai Baku realinė gimnazija, kurioje mokytojavo… 1919 m. Krėvė buvo paskirtas ir Lietuvos konsulu Azerbaidžane.

1920 m., vos grįžęs į Lietuvą, jis išleido politinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje aprašo klastingus bolševikų metodus nuverčiant demokratinę Azerbaidžano respubliką ir užimant valdžią Baku mieste.

Štai Kauno periodas – artimi bičiuliai Sruoga, Putinas, Vaižgantas; namas Vydūno gatvėje, kur Krėvė ilgiausiai gyveno... Automobilininkų klubo – jo centras buvo Paryžiuje – nario pažymėjimas; Krėvė buvo įsigijęs dvivietį Opelį – su šia mašinėle jiedu su žmona dukart aplankė Vokietiją. Atspindėtas Krėvės darbas Humanitarinių mokslų fakultete Kaune, štai mokslinis leidinys „Darbai ir dienos“ (dar dabar tebeleidžiamas), „Tauta ir žodis“, kurių redaktoriumi jis buvo… 1927 m. išleistas jo diplominis darbas „Indoeuropiečių protėvynė“, už kurį pelnytas aukso medalis.

Štai stendas, jau atspindintis Krėvės gyvenimą Filadelfijoje – nedidelis namas, kuriame gyveno ir dukra su vyru Vytautu Mošinsku; darbo stalas... Mošinskai, susituokę dar Kaune, vaikų nesusilaukė, taip gija nutrūko...

1952-aisiais buvo labai iškilmingai paminėtas Krėvės 70-metis – dalyvavo ir lietuvių organizacijos, ir Pensilvanijos universiteto profesoriai. Alfredas Sennas iš tribūnos paskelbė sudaręs komitetą, pristatysiantį Krėvės kūrybą Nobelio premijai, ragino lietuvių organizacijas kuo greičiau išversti jo kūrinius, parašyti monografiją anglų ar prancūzų kalba. Deja, tai neįgyvendinta – nepraėjus nė pusantrų metų (1954 m. liepos 7 d.) Krėvė mirė.

Turime rašytojo veido pomirtinę išlieją; jos atvirai neeksponuojame, bet moksleiviams parodome, atidarę dureles… Matome tikrą, šiltą seno Krėvės atvaizdą.

Štai regime ir išrašus iš Krėvės laiškų –­ jis svajojo dar grįžti į Lietuvą, o jei ne –­ atsigulti prie tėvelių Subartonių kapinėse. Šis pageidavimas įgyvendintas tik 1992 m. – tuomet Aldona atvežė savo tėvelio ir mamos palaikus, palaidojo juos kaimo kapinaitėse Subartonyse. Pati Aldona mirė 2005-aisiais, sulaukusi 91 metų, jos palaikai atvežti į Lietuvą 2006-aisiais.

Ekspoziciją užbaigia Krėvės kūriniai, štai paskutinis jo romanas „Miglose“, 1922 m. išleista drama „Skirgaila“, kurią 1912–1913 m. jis parašė rusų kalba, nes tuomet Jurgis Baltrušaitis ir Gorkis rengėsi išleisti lietuvių autorių antologiją, bet prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sumanymą sužlugdė; ši drama lietuviškai, dar papildyta, pirmąkart pasirodė tautininkų laikraštyje „Lietuvis“ 1925 m.

O atsiminimai „Bolševikų invazija“ išleisti 1992 m. literatūrologo A. Zalatoriaus rūpesčiu. Dabarties jaunimui tai, manyčiau, labai reikalingas kūrinys, mūsų muziejus rengia projektą – šiuos atsiminimus norime išleisti su paskutine, Amerikoje parašyta apysaka „Pagunda“, į anglų kalbą išversta, bet Lietuvoje niekad neleista; joje rašoma apie tai, kaip Stalino agentai verbuoja prancūzų žurnalistą tarnauti komunistams…

Moksleiviams neužtenka kalbėti apie Krėvę kaip etnografinio kaimo vaizduotoją „Bobulės varguose“, „Šiaudinėj pastogėj“ ar novelių romane „Raganius“ su nuostabiais laisvos dvasios skerdžių paveikslais... Siekiame atskleisti jį kaip plačios erudicijos asmenybę, primename jo orientalistines studijas, kūrybą (tam Kultūros rėmimo fondo paskatinti išleidome „Pratjekabudą“, kur įtraukėme ir jo „Rytų pasakas“). Dauguma cituoja induistinę H. Hesse’s „Sidhartą“, pamiršdami kur kas anksčiau parašytą „Pratjekabudą“… Krėvė tuometiniame Lietuvos literatūriniame kontekste yra unikalus, plataus diapazono – žanrų, temų požiūriu – rašytojas. 



Parengė Astrida Petraitytė
 

Įvykiai

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą