Taip ir turėjo atsitikti...

Kaip jaučiasi Kęstutis Navakas, pelnęs vieną prestižiškiausių Lietuvos literatūrinių premijų? Koks apskritai Tavo požiūris į „laurus“?

Rimtesnes literatūros premijas laikau objektyviu literato darbo įvertinimu, todėl taip ir jaučiuosi – objektyviai įvertintas. Juk taip ir turėjo atsitikti. Kada nors. Kiekvienas ambicingas kūrėjas turėtų būti atviras ir prisipažinti, jog „skaitytojų dėmesio“ jam negana. Literatūros vertintojų dėmesys taip pat pageidautinas – ir straipsnio, ir premijos pavidalu. Tiesa, premija premijai nelygu. Tarkim, Petro Palilionio sugalvota „Vieno lito“ premija man dvelkia visiška provincijos ubagyste bei nepagarba autoriams (nebūtinai dėl simbolinės sumos). Todėl labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar yra visomis prasmėmis solidžių „laurų“, vieni kurių papuošė ir mano vėjų pilną galvą.

„Atspėtos fleitos“ – daugelio poezijos skaitytojų pastebėta knyga. Kuo ji Tau pačiam ypatinga ar kitokia anksčiau išleistų Tavo rinkinių kontekste?

Visos jos man kažkuo ypatingos. Pirmoji tuo, kad pirma. Kai pasirodė Kauno centriniame knygyne, iš džiaugsmo nulėkiau prie „Laumės“, kur rinkdavosi hipiuojantis/pankuojantis jaunimas, ir visus pasikviečiau į „Tulpę“ valgyti kepsnių su vynu. „Pargriautame baroke“ susiformavo mano rimuoto ketureilio mechanizmai, o „Žaidimas gražiais paviršiais“ stiprus savo verlibrais – antrąja mano mėgstama forma. „Atspėtose fleitose“ abi šios tradicijos tarsi subrendo, savaip pritūpė – poilsiui ar naujam šuoliui. Be to, tai vientisiausia mano knyga. Kol kas pats dar ne iki galo suprantu, ką ten parašiau. Nors gal niekada ir nesuprasiu.

Ketvirtajame „Atspėtų fleitų“ viršelyje išspausdinti žodžiai: „papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės / nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių kraujuos“. Tai greičiau romantizmo, ne postmodernizmo epochoje gyvenančio poeto credo. Koks Tavo santykis su kitų epochų kultūra ir jų „-izmais“?

Bronys Savukynas ligšiol mane vadina „paskutiniuoju Kauno romantiku“. Žinoma, kad romantizmas man yra padaręs didžiulę įtaką, daugiau teigiamą, bet ne vien. Jo ženklai ryškūs ir visose mano knygose, ir gyvenimo būde, ir biografijoje. Tačiau rastume ten ir kitų „-izmų“ – klasicizmo, manierizmo, ekspresionizmo. Specialiai jų nesivaikau ir nesimokau, ateina su knygom, mintim, kita duona kasdiene. Romantizmas čia būtų kaip pirmoji meilė – nepamirštama, liekanti, tačiau ir tolstanti, mąžtanti.

Pastaraisiais metais aktyviai rašai kultūrinei spaudai. Kas lėmė tokią „gana hermetiško poeto“ laikyseną?

Esu kaip korys – vienoje akyje galiu būti hermetiškas, kitoje socialus, trečioje ekscentriškas ir pan. Vieną dieną viską slepiu nuo pasaulio, pasitikrinu raktus, užkoduoju eiles, išjungiu prietaisus, kitą pats einu į žmones, kalbinu, nervinu telefonu, šaudau į juos devyniais tūkstančiais savo spaudos ženklų. Kita vertus, knygų apžvalgos, straipsniai, esė taip pat yra saviraiška, jos formų mano kūryboje turėtų dar padaugėti. Tyla irgi puiki saviraiška, tik niekas neskiria mano tylos nuo ne mano.

Poetinis Druskininkų ruduo ir Poezijos pavasaris – dvi iškiliausios poetų ir literatūros mylėtojų šventės, jų metu pasirodo solidūs poezijos almanachai. Ar galėtum palyginti šiuos renginius?

Abu festivalius labai mėgstu. Apskritai mėgstu literatūros festivalius, nes į juos renkasi gražūs ir mano mylimi žmonės. Poezijos pavasaris (ypač praėjusių metų) veik nepranokstamas savo vešlumu. Poetinį Druskininkų rudenį mėgstu kiek labiau, nes tai labiau „cechinis“, mažiau „valdiškas“ festivalis. Be to, jis lokalus, kasmet vyksta „Širdelėje“ bei jos prieigose. Be to, ten dvi nakvynės, kurių metu visa ko būta. Be to, ruduo, metafizinis ilgesys, lapai, auksinis Haydnas...