Rašyk
Eilės (70930)
Fantastika (2141)
Esė (1679)
Proza (10239)
Vaikams (2451)
Slam (55)
English (1079)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Šventoji istorija mėnesienoje

2006-04-13
Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“ esu skaitęs kokius penkis kartus. Pirmiausia – kupiūruotą variantą, paskelbtą žurnale, o po to – jau „sveiką“ knygą. Tie skaitymai prasidėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje ir tęsėsi ilgai. Visus kartus skaičiau rusiškai, todėl kaip mane būtų veikęs lietuviškas vertimas, pasakyti negaliu. Jo ir dabar neturiu. Ir tai, ką čia cituosiu, versiu pats.

Šventoji istorija. Augau labai religingoje šeimoje. Būdamas vaikas, patarnaudavau kunigui bažnyčioje Mišių metu. Todėl beveik atmintinai mokėjau visas Evangelijas, nes kunigas jas garsiai skaitydavo parapijiečiams. Buvau prisižiūrėjęs Šventąją istoriją vaizduojančių paveikslų. Nepaisant šito, ir tos istorijos įvykiai, ir jos personažai man buvo keistai tolimi, už kažkokios stiklo sienos. Pirmą kartą ta siena sudužo ir aš pajutau kvapus bei garsus, išvydau žvilgsnius ir spalvas, kai skaičiau „Meistrą ir Margaritą“. Dėl to, manau, kaltas ir žiūros taškas, iš kurio romano autorius viską mato pats, ir ypač – detalės. Antai Jėzus. Jį M. Bulgakovas vadina Ješua ir dar prideda pravardę – Ha-Nocri. Jau vien šie vardai laužo klišinį, negyvą personažo suvokimą ir ruošia išvysti jį naujais aspektais. Ir nors Jėzus išlieka evangeliškai orus bei paslaptingas, M. Bulgakovas jį prie manęs (ar mane prie jo) be galo priartina įvairiomis (kai kam gal ir nieko nereiškiančiomis) detalėmis. Pavyzdžiui, kai centurionas Markas už netinkamą kreipinį kalbantis su Pilotu kerta Jėzui rimbu, kad šis net susmunka, vėl pastatytas ant kojų Ješua taria: „Aš tave supratau. Nemušk manęs“. Man šie žodžiai – ne nusižeminimo išraiška, o intymus žmogiško elgesio dvelksmas, atliekąs minėtąjį suartinimo su skaitytoju aktą. Arba nukryžiavimas. Ir iki M. Bulgakovo tarsi gerai įsivaizdavau kryžiaus nešimą, kalimą prie jo, girdymą „tulžimi ir actu“. Bet niekada nepagalvojau apie sparvas ir muses, kurios kankindavo nukryžiuotuosius. Ir ši Šventosios istorijos vieta iš tikrųjų palietė mane tik tuomet, kai perskaičiau: „Tad musės ir sparvos lipte aplipo jį: veidą uždengė juoda liulanti masė. Tarpkojyje, ant pilvo, pažastyse įsisegę riebūs akliai čiulpė nuogo pageltusio kūno kraują“. O kur plyštanti iš skausmo Piloto galva! O kur nauji girgždantys Judo sandalai! Jau vėliau tokių priartinančių dalykų radau skaitydamas Ernesto Renano „Jėzaus gyvenimą“. Bet...

Laisva valia. Tiksliai nepamenu, kada ėmiau aktyviai šiauštis prieš „laisvos valios“ absoliutinimą: „Dievas davė žmogui protą ir laisvą valią...“ Ir atseit kaip nori, taip ir elgiesi... Nieko, nieko, nieko panašaus. Praktiškai tai patyriau jau vaikystėje, kai stovėdamas už tvartelio darže tarp aguonų prisiekdavau sau, jog nepriešgyniausiu motinai, o jau po poros valandų... Teoriškai šį klausimą pradėjau svarstyti vėlėliau. Manau, vienas stiprių postūmių buvo „Meistras ir Margarita“. Ak, kaip man pažįstama situacija, kai – darytum vienaip, o darai kitaip. Dėl nenoro pasirodyti „nenormalus“, dėl drovumo, dėl to, kad vengi ką nors nuvilti... Bet dažniausiai po tavo konformistiniais judesiais, žinoma, glūdi „bailumas – viena didžiausių žmogiškųjų ydų“. Tačiau ir suvoki, kad tavo poelgius reguliuoja bailumas, toli gražu ne visuomet bei ne iš karto; ir suvokdamas ne visada pajėgi jį (bailumą) įveikti. Kodėl? Ar tai tik ne delsiamų „sankcijų“ baimė? Aišku, kad ne. Juk priešgyniaudamas motinai kaip tik užsitraukdavau „sankcijas“. Pavyzdžiui, Pilotas. Jis, baisiausiai to nenorėdamas, vis dėlto nuteisia Ješua, tarkim, pabūgęs imperatoriaus. Kita vertus, kaip jis gali nenuteisti, jeigu toks yra dieviškasis planas? Tai štai: padarai nuodėmę vykdydamas Dievo planą, tačiau vis vien už ją esi pasmerkiamas „ant amžių amžinųjų“. Tai vienas krikščionybės paradoksų, labai sukomplikavęs mano santykius su ja. O kadangi ir Piloto, ir Judo, ir kitų M. Bulgakovo personažų (ne tik Šventosios istorijos veikėjų) veiksmai aiškiai reguliuojami didesnių jėgų, kaip įmanoma pasinaudoti tąja laisva valia? Kiek procentų žmogui duota laisvos valios ir kiek – nelaisvos? Perskaitęs „Meistrą ir Margaritą“, nuolat apie tai galvoju. Tą galvojimą, be abejo, generuoja ir kiti faktoriai.

Gėrio ir blogio sąjunga. Vėlgi nesakysiu, kad viskas prasidėjo tik nuo M. Bulgakovo. Tačiau pokštelėjimas, kurį išgirdau skaitydamas romaną, daug sykių pranoko lig tol girdėtus krebždesius: blogis ir gėris koordinuoja savo veiksmus! Negana to, kad romane šėtonas ir jo parankiniai įvairiais būdais baudžia būtent bloguosius... Ir Piloto, ir Meistro ateitis amžinybėje nulemiama, Volandui „konsultuojantis“ su Ješua. Levis Matas, Jėzaus mokinys, sako Volandui: „Jis (t. y. Ješua) perskaitė Meistro kūrinį ir prašo tavęs pasiimti Meistrą su savimi bei suteikti jam amžinąją ramybę“. Ir Volandas įvykdo prašymą...

Jau keliasdešimt metų tvirtinu, kad gėris ir blogis yra susiję, kad jie negalimi vienas be kito. Kitaip tariant, kartoju Volando mintį, romane pareikštą Matui: „(...) ką veiktų tavo gėris, jei nebūtų blogio, ir kaip atrodytų žemė, jei joje prapultų šešėliai?“ Tačiau gėrio ir blogio veiksmų derinimas – dar radikalesnė idėja. Ji, aišku, šokiruoja krikščionybės kontekste. Tačiau modifikuota ir perkelta kitur (pavyzdžiui, į Rytų religijų kontekstą) ji tampa man visai priimtina: mes esame žaislai, kuriais žaidžia Galios... Žinoma, ši idėja paranki savo netikusiems veiksmams teisinti (tai ne sykį esu ir daręs). Tačiau jeigu pripažįsti, kad tau paliktas bent vienas procentas veiksmo laisvės... Naudokis juo!

Gyvenimas pusrūsyje. Atsiskyrėlio būtis po truputį pradėjo mane vilioti dar jaunystėje, kai būna itin svarbūs ir draugai, ir kolektyviniai veiksmai. Pamažu išryškėjo du atsiskyrėliško gyvenimo variantai: trobelėje kalnuose (miške) ir mieste, namo pusrūsyje. Jie tebegaliojo ir man bręste subrendus. Pirmąją viziją dabar kurstė tekstai apie vienuolius budistus ir haiku poezija. Antrąją – „Meistre ir Margaritoje“ pateikti pusrūsio gyvenimo vaizdai. Vis labiau netekdamas vilties pasinaudoti gamtos prieglobstyje esančia trobele, vis atkakliau linkau į pusrūsį. Tebelinkstu ir dabar. Nors ir jame apsigyventi man šansų jau, manau, nėra. O norėčiau. Svarbu, kad pusrūsis būtų name, esančiame atokiau nuo gatvės. Kad jis būtų sausas ir šiltas. Kad jame kartkartėmis apsilankytų kokia Margarita. Kodėl pusrūsis, o ne šiaip butukas? Manau, pusrūsyje, kadangi jis gerokai sulindęs į žemę, apima didesnis ir saugumo, ir izoliuotumo jausmas. Beje, keletas mano draugų dailininkų (Kostas Dereškevičius, Mindaugas Skudutis) pirmąsias savo studijas turėjo būtent pusrūsiuose. Man būdavo smagu ten lankytis. Matyt, tai irgi prisidėjo prie šios svajonės išsikerojimo. O grįžtant prie M. Bulgakovo, tenka pasakyti, kad aš šiek tiek pažįstu Arbato gatves, skersgatvius, net kiemus. Ir pusrūsis namuke Arbate, Maskvoje, panašus į tą, kuriame buvo įsikūręs Meistras, tebevilioja, nepaisant visų sveiko proto pranešimų ir komentarų.

Mėnulis ir mėnesiena. Viename savo tekste, prisimindamas paauglystę, esu rašęs: „Todėl keliavau pačia riba, mėnesienos spindesio ir miško šešėlio susidūrimo randu. Kartais sustodavau ir vieną ranką panardindavau kairėje, tamsoje, o kitą ištiesdavau į dešinę, laukdamas (vildamasis) mėnesienos stigmų“. Tokie tad mano santykiai su mėnuliu ir mėnesiena nuo paauglystės. Paskui jie, žinoma, plėtojosi. Ypač prie tos plėtotės prisidėjo poezija – nuo japonų haiku iki H. Radausko, nuo F. G. Lorcos iki A. Achmatovos. Bet, aišku, poveikiui, kurį tiems santykiams padarė „Meistras ir Margarita“, negali prilygti niekas. Mėnulio taku kalbėdamiesi eina Pilotas ir Ha-Nocri; mėnesienoje papjaunamas Judas; užlietas mėnulio šviesos akmeningoje vietovėje akmens krėsle sėdi Pilotas; žvilgčiodamas į mėnulį už lango Meistras dėsto Ivanui savąją istoriją; per pačią pilnatį pradeda skraidyti Margarita... Pagaliau būtent mėnesienoje „blogio tarnai“ tampa gražūs: „Vietoje to, kursai apiplyšusiais cirkininko drabužiais paliko Vorobjovo kalnus kaip Korovjovas-Fagotas, dabar šuoliavo, tyliai žvangant auksinei kamanų grandinėlei, tamsiai violetinis riteris niūrutėliu ir niekad nesišypsančiu veidu. (...) Tas, kur buvo katinu, smaginusiu tamsos kunigaikštį, dabar tapo liesutėliu paaugliu, demonu-pažu, geriausiu kada nors pasaulyje egzistavusiu juokdariu“. Ir būtent tik mėnesienoje teatrodo galima minėtoji blogio ir gėrio sąjunga.

Beje, romanas man atrodo liūdnas. O pagrindinis liūdesio šaltinis – taip pat mėnulio šviesa. Mano gyvenime liūdesys – labai didelis daiktas. Kaip svaigiai kartais būna liūdna!

Nepaisant intymių santykių su mėnuliu ir mėnesiena, daug metų niekaip negalėjau jų rimčiau prisikviesti į savo eilėraščius. Ir tik 2002 m. pavyko parašyti: „Mėnulis... Na ką, na ką jisai galėjo pasakyti? / Šešėliai driekėsi apsikabinę vienas kitą / lig žemės pakraščio... Tačiau toliau nekrito, / į erdvę. Viskas kito ir drauge nekito: / ir sakėsi, ir likos vis dėlto nepasakyta“.


Alfonsas Andriuškevičius
 

Rašytojai

Michailas  Bulgakovas
1891 - 1940
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą