Kasmet prabėga spalio septintoji - tyliai ir saulėtai, kaip ir visos šio mėnesio dienos. Prabėgo ir šešiasdešimt metų, kai spalio septintoji primena mums tą akimirką, kuomet pasaulį tragiškai paliko Vytautas Mačernis. Kiekvienais metais poetas tarsi miršta iš naujo, ir vis iš naujo gimsta - kiekvienoje Šarnelės kalvoje, kiekviename Žemaitijos akmenėlyje, kiekvienoje V. Mačernio kūrinio eilutėje.

2004-aisiais, spalio septintają, vyko šešiasdešimtosios poeto mirties metinės. Ta proga šią vasarą sumaniau išvykti į Vytauto gimtinę, kitaip sakant - pajusti jį patį, pastatyti koją V. Mačernio užburtoje žemėje.

Kelias buvo ilgas ir tolimas - reikėjo pervažiuoti kone visą Lietuvą. Kalvota Aukštaitija, paskui bekraštės lygumos, vabzdžiai, skrendantys pro langus į mūsų automobilį, karštis, nuostabus gamtovaizdis, mažyčiai, modernaus pasaulio nepaliesti kaimeliai ir draugiški žmonės. Nors teko daug kartų grįžti ir įsukti į kitą kelią, ratais klajoti ieškant sutartiniais ženklais žemėlapyje nurodytų vietų, tačiau pasiekus lauktą Žemaitiją prasidėjo tikri didieji nesklandumai. Ak, būčiau aš žinojus, kad žemaičiai kiekviename posūkyje nė nemano pastatyti kelio ženklo, nurodančio kryptį, ir kad tame krašte tokių dalykų apskritai maža...Taigi ratais sukiojomės ieškodami Žemaičių Kalvarijos. Kelio ženklus mums atstojo žemaičiai, kurie greitakalbe išpyškindavo kelio kryptį link mums reikiamo krašto, tačiau padėkoję jiems ir nuvažiavę, mes po pusvalandžio vėl stabdėme dviratininkus ar pavargusias moteris, norėdami pasitikslinti kelią... Šitokios paieškos truko valandų valandas - jautėmės pavargę, tačiau nepraradę vilties. Ir galų gale šiaip ne taip suradome Žemaičių Kalvariją. Už kiekvieno posūkio žvalgiausi, kad kartais nepražiopsočiau užrašo Šarnelė, tačiau šio kaimelio pavadinimas rodos išnykdavo su kiekvienu kilometru. Bet užsukę į vieno pašėlusiai draugiško žemaičio sodybą klausti kelio, supratome, jog V. Mačernio gimtinė visai netoli. Tuo tarpu svetingas žemaitis siūlė mums atvažiuoti čia kada pasisvečiuoti, - jis mums neva aprodytų nuostabias Žemaitijos apylinkes, aprodytų žymias vietas. Nuoširdžiai padėkoję pasakėme, jog apie tai pasvarstysime kitą vasarą. Juk mūsų dar laukė dulkėtas kelias su bėgiojančiais vaikais šalikelėse.

Įsėdę į automobilį ir pavažiavę keliolika kilometrų raitytais posūkiais, pagaliau išvydome užrašą Šarnelė, ir širdis visiems vienu sykiu pradėjo sparčiai daužytis. Nežinia, iš jaudulio, ar iš laimės. Bet kur tau viskas taip lengvai ir gerai baigtis gali - niekaip neradome V. Mačernio gimtojo namo, kurį buvome regėję tik iš nespalvotos nuotraukos. Užsukome į moteriškės sodybą pasiteirauti ir pasirodė, kad toji ir buvo V. Mačernio gimimo vieta. Toje pirkioje mažas Vytautas bėgiojo iš kampo į kampą, ir jaunystės metais lėkdavo pasivaikščioti pievomis. Be galo be krašto apsidžiaugėme, ir moteris paaiškino, kad pati yra V. Mačernio brolio žmona. Anas miręs, tačiau pati taip ir gyvenanti (rankos mostu aprodė namą, laukus, ir du šunis, kurie nuolat lojo ir sunkiai leido susikalbėti). Moteriškė mums nurodė kurioje pusėje ir kurioje kalvoje guli amžiams sulipdęs blakstienas V. Mačernis, papasakojo, kurias vietas jis mėgo lankyti. Taigi mes ir pasukome į poeto mylimas kalveles...

Ak, mano mintyse V. Mačernis kilo lyg ilgėjantis vakaro šėšėlis, einant tomis kalvomis, po kurias jis vaikščiodavo su savo senole. Po kojom tyliai jutau Vytauto Mačernio pėdsaką, jo kvapą. Bandžiau įsivaizduoti kokios mintys sukiojosi jo galvoje, kai ėjo miškelio taku į kalvos pakraštį, kur atsiveria nuostabi panorama. Galvojau, kurioje vietoje gimė garsiosios „Vizijų“ eilutės. Rodės, kad pėda pėdon einu Vytauto išlakstytais keliais. Kiekvienas žemės lopinėlis ten turėjo savo prasmę, į kiekvieną kupstelį ir šakotą medį buvo įsigėrusi Vytauto Mačernio dvasia. Ir visa tai per šešiasdešimt metų neišblėsę!

Į valias prisižiūrėjus kalvų ir pievų, atėjo laikas aplankyti poeto kapą. Paminkle šmėžavo šie žodžiai:

Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs
Amžino - neamžinas esi

Juos perskaitęs žmogus privalo suklusti ir įsiklausyti medžių kalbos: kiekvienąkart atrodo, kad jie tikrai turi ką pasakyti... Ir jei kartais pats norėtum išgirsti ką pasakoja ąžuolai ir pušys, jei pats norėtum pajusti tą ramybę ir poezija dvelkiantį vėją, pamatyti tai, ką visą gyvenimą matė Vytautas Mačernis, - pasiruošk kelionei su nuotykiais ir viltimi. Norintiems, galite užsukti į V. M. muziejų, esantį Žemaičių Kalvarijoje. Juk tos kalvos ir kloniai jūsų nuolat laukia.

en den dū