Svečiai iš lietuviškumo salos...

Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko pirmasis „pavasarinis“ literatūros vakaras. Spėliojome, ar susirinks klausytojų – po Afrikos karščių ir džiunglių liūčių nežinia kokios žmonių nuotaikos... Bet žiūrovų suplūdo tiek, jog negalėjome jų nei susodinti, nei sutalpinti. Maironio svetainėje tvyrojo karštis ir poezija... Reikia išduoti paslaptį, kas sukėlė tokį didelį lankytojų antplūdį. Pradėsiu iš toli...

2003 m. lankydamiesi Kalifornijoje, tvarkydami Bernardo Brazdžionio literatūrinį bei memorialinį palikimą, susipažinome su Algimantu Žemaitaičiu, kuris yra Los Andželo dramos sambūrio režisierius ir aktorius. Ponas Algimantas, žinodamas Maironio namų tradicijas rengti literatūros vakarus, pasiūlė – gal ir jis galėtų kada nors atvykęs į Tėvynę atlikti poetinę programą. Praėjo treji metai, ir žodis tapo kūnu... Tačiau A. Žemaitaitis į Lietuvą atvyko ne vienas – beveik su visa šeima. Programą atliko pats Algimantas, dukra Daina, sūnus Saulius. Viską apibendrino, paaiškino ir vedė žmona Audronė. Tik dukra Laima nebuvo kartu, ji Amerikoje augina sūnelį Gintarą ir dukrytę Saulutę.

Žemaitaičių programa buvo sudėtinga ir gal kiek netikėta. Ponas Algimantas skaitė ilgus kūrinius, nustebindamas jų puikia interpretacija, mokėjimu atmintinai, žavėdamas stipriu sodriu balsu. Skambėjo Maironio „Šatrijos kalnas“ ir „Čičinskas“, K. Donelaičio „Metų“ „Pavasario linksmybės“, B. Sruogos dramos „Kazimieras Sapiega“ fragmentas. Prieš skaitydamas „Metų“ ištrauką, svečias prisiminė, kaip K. Donelaitį Amerikoje yra skaitęs aktorius Henrikas Kačinskas, kaip jis iš pradžių savo skvarbiu žvilgsniu nuramindavo šurmuliuojančią, besivaišinančią publiką, o paskui galingu balsu užgriaudėdavo lyg perkūnas. Salė klausydavo mirtinoje tyloje. Programos metu puikiai pasirodė jaunimas – Daina ir Saulius Žemaitaičiai skaitė L. Andriekaus, K. Bradūno poeziją, jausdami jos grožį ir prasmę. Vėliau Daina prisipažino, jog tėvas su jais daug dirba, repetuoja, analizuoja ir moko suprasti poeziją. Po programos visi atlikėjai buvo gausiai apdovanoti klausiusiųjų aplodismentais, dėmesiu, pagarba, gėlėmis.

Pasibaigus oficialiajai daliai, dar buvo įdomu visiems pasišnekučiuoti, „švelniai patardyti“ svečius. A. Žemaitaitis prisipažino esąs suvalkietis iš Kudirkos Naumiesčio, jo teatro „įkvėpėjas“ buvo dėdė Vincas Grajauskas, gyvenęs Vilkaviškio apskrityje, turėjęs seklyčios, klojimo teatrus, statęs spektaklius apie šventųjų gyvenimus... Mažajam scenos mylėtojui tada labai patikę, kad dėdė jo vardą Algimantas kirčiuoja ilgai nutęsdamas antrąją vardo „a“ – tai buvę kažkas paslaptinga ir labai gražu... Tačiau likimas berniuką nubloškė į Vakarus. Į Los Andželo dramos sambūrį A. Žemaitaitis įsiliejo 1967 m., baigęs teatro mokslus Connectikuto universitete, vaidinęs „Off Broadway“ pastatymuose, režisavęs, koncertavęs lietuvių renginiuose, su redaktoriumi Pauliumi Jasiukoniu dirbęs prie mokomųjų ir pilno metražo teatrinių filmų. Iš pradžių A. Žemaitaitis su Los Andželo vietiniais solistais bei Dramos sambūrio aktoriais režisavo nemažai inscenizuotų koncertų ir operečių. Po J. Strausso operetės „Čigonų baronas“ premjeros (1976) buvusi Lietuvos operos primadona Vincė Jonušaitė-Zaunienė pagyrė solistus, jog tie pasirodę ne blogiau už atlikėjus Lietuvos valstybinėje operoje Kaune... Kurį laiką nutolęs, 1991 m. A. Žemaitaitis vėl buvo pakviestas į Los Andželo dramos sambūrį režisieriumi, jame dirba iki šiol. Su sambūriečiais pastatė gana daug veikalų, tarp jų ir tokių autorių, kaip Alg. Landsbergio, Žemaitės, K. Sajos, A. Škėmos, A. Kairio ir kitų. Klausiame, ką stato šiuo metu. Ponas Algimantas sako, jog kyla problemų rasti tinkamą draminį veikalą, reikia taikytis prie artistų, kurių jau pradeda trūkti, nes dabartinė – trečioji banga turi savo reikalų ir rūpesčių, į Dramos sambūrį įsitraukia sunkiai, vyresnieji po truputį „byra“. Dabar režisierius turi komediją, kurią gavo po draminių veikalų konkurso, ji pasirašyta slapyvardžiu Tuopa, pavadinimu „Reikia arklio“. Kol kas neaišku, kas tikrasis autorius. Ponas Algimantas klausė, gal kas nors iš kauniečių parašė šį veikalą – prašė prisipažinti. Tai esanti komedija apie dvi drauges, ieškančias gyvenimo palydovo... Bet pasirodo, kad labiau reikėtų arklio... A. Žemaitaitis juokavo, jog kartais jie pradeda statyti komediją, bet galop pastato tragediją... Režisierius iš tikrųjų buvo tardomas, kaip jam sekasi įtraukti į teatro „avantiūrą“ visą savo šeimą, ypač vaikus. Šie nors ir gerai moka lietuvių kalbą, o amerikietiškas akcentas netrukdo deklamuoti eilių, turi savo gyvenimus, darbus ir draugus. Ponia Audronė Žemaitaitienė prisipažįsta, jog tris savo vaikus į Lituanistinę šeštadieninę mokyklą vežiojo beveik... 20 metų, tad tos pamokos nenuėjo veltui. Kai režisierius tėtis statydamas pjesę pritrūksta aktorių, „kloniojasi“ savo atžaloms, kad šie vaidintų – neatsisako, matyt, ta meninė gyslelė rusena ir juose. Dukra Daina – mokytoja, ji savo amerikietiškoje mokykloje irgi organizuoja teatrinę veiklą. O Dramos sambūrio spektakliuose ne tik vaidina, bet sako esanti net scenos darbininkė... Ji moko lietuvius ir tautinių šokių. Sūnus Saulius – studentas, aukštaūgis ir sodriabalsis kaip tėvas, siūlėme išbandyti jėgas Holivude... Jaunasis Žemaitaitis dar domisi sportu, ruošiasi vėl suburti tinklinio komandą. Paklaustas, ar tėvo raginamas vaidinti eina tik su „botagėliu“, ar su užsidegimu, prisipažino, jog jam patinka, o kai turės daugiau laiko, į Dramos sambūrį netgi prikalbins savo draugų. Tėvas čia pat norėjo tokį viltingą sūnaus pažadą patvirtinti popieriaus lape... O Audronė Žemaitaitienė, pagal profesiją anglų kalbos mokytoja, taip pat yra nuolatinė pastatymų pagalbininkė, dirbanti visus reikalingus darbus, netgi siuvanti artistams kostiumus.

Tokia kūrybinga darni Žemaitaičių šeima. Jos lietuviškumu pasidžiaugė išeivijos veikėjas, dabar gyvenantis Kaune ponas Juozas Kojelis. O Kauno rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Palilionis pasakė gana skaudžią frazę, kuri, tikėkimės, neišsipildys – kad gali ateiti toks laikas, kai lietuvių kalbą teks saugoti išeivijoje. Tarkime, jog tai ereziškos mintys. Tačiau kad lietuvybė puoselėjama ir išeivijoje, iš tikrųjų svarbu. Los Andželo dramos sambūrio veikla jau 50 metų yra rimta lietuviškumo sala.