Susitikimas su Jensu Christianu Grondahliu

Vasario 10 d. Vilniaus knygyne „Pegasas“ vyko susitikimas su danų rašytoju, vienu iškiliausių šiųmetinės knygų mugės svečių – Jensu Christianu Grondahliu. Dvi šio rašytojo knygas – romanus „Spalio tylėjimas“ ir pernai prieš Kalėdas pasirodžiusį „Luka“ – išleido leidykla „Alma littera“.

Paklaustas, iš kur kyla jo knygų siužetai, autorius sakė, kad jie atsiranda tarsi savaime, kartais juos paskatina koks nors išorinis įvykis. Pavyzdžiui, „Luka“ prasidėjo autoriui išgirdus apie avariją: jis svarstęs, kodėl taip atsitiko, ir bandęs įsigyventi į kito žmogaus vaidmenį. Paprastai pats autorius nežinąs, kaip toliau rutuliosis knygų veikėjų likimai, jam, kaip ir skaitytojui, įdomu, kur visa tai nuves.

Klausytojai domėjosi, kuris iš „Lukoje“ veikiančių tipų – vyriškasis ar moteriškasis – jam artimesnis. Pasak J.Ch. Grondahlio, knyga nėra futbolo varžybos, kur sergama už vieną ar kitą žaidėją, knygose jis nepalaiko nė vieno personažo, o gyvena kartu su visais.

Autoriui įdomus vidinis žmogaus gyvenimas, jo analizė, būdas, kaip žmogus prisimena buvusius įvykius (prisiminimas – vienas pagrindinių „įvykių“ romane „Spalio tylėjimas“). Šioje knygoje veikėjas lieka vienas, kad apmąstytų savo gyvenimą, santykį su kitais žmonėmis. Veikėjas netgi neturi vardo, tačiau tai ne bausmė, o noras visą laiką būti savyje, mąstyti apie save ir nežiūrėti į save kaip į kitą.

Paklaustas, ką galėtų pasakyti apie šiandieninę danų literatūrą, rašytojas teigė mažai jos skaitąs, jis mieliau renkasi klasiką – Stendhalį, Marcelį Proustą. Ypač vertinąs pastarąjį, kuris detaliai nagrinėja mūsų gyvenimą. Šiuolaikinę danų literatūrą menkai pažįstąs ir netgi manąs, kad lengviau būtų surasti skirtingų šalių dabartinės literatūros paraleles nei išskirti būdingus danų literatūros bruožus. Pasak autoriaus, galbūt iš viso nebėra to, ką būtų galima vadinti danų literatūra.

Mažos tautos rašytojas visada yra veikiamas tradicijos ir nuolat su ja susiduria. Kita problema yra vertimas – rašydamas kalba, kuria kalba nedaug žmonių, jis negali negalvoti apie vertimą, kuris yra tarsi kultūros perkėlimas į kitą vietą.

Rašytojas studijavo filosofiją ir kinematografiją. Studijos padarė tam tikrą įtaką jo rašymui, tačiau ne esminę. Pasak J. Ch. Grondahlio, jis studijavo filosofiją, nes norėjo rasti atsakymus į rūpimus klausimus, tačiau studijos neišsprendė jo problemų. Kinematografija buvo naudinga sisteminant rašymą – ji įpratino nuolat galvoti, kokiu rakursu jis žvelgs į kūrinį, kokią pasakotojo poziciją pasirinks. Studijos padėjo įsigyti „rimtą“ profesiją, tačiau po jų rašytojas vėl grįžo prie „vaikiško“ užsiėmimo – rašymo.

Autorius sakė planuojąs pavasarį pradėti naują romaną, tačiau apie jį galįs pasakyti labai mažai – tai ir daro jį įdomų pačiam rašytojui.

Vakaras buvo vertas rašytojo. Net ir keisčiausi klausimai virsdavo įdomiais ir netrumpais pasvarstymais apie gyvenimą, literatūrą, jų sąlytį. Gaila, kad apie šį susitikimą buvo žinoma per mažai, ir jis paklydo beprasidedančiame knygų mugės šurmulyje.