Susisiekiantys jūrų indai

Liepos 19–23 d. Rodo saloje, Graikijoje, vyko kasmetinis Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų tarybos (TSWTC) suvažiavimas; kartu paminėtas Tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro Rode 10 metų jubiliejus. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai atstovavo Kipro saloje gyvenanti LLVS narė Dalia Staponkutė.

Rašytojų ir vertėjų asociacijos, bendrijos, sąjungos, centrai, „rezervuarai“... Sakoma, kad rašytojų ir vertėjų „duona ir druska“ yra privati erdvė ir ramybė, tačiau plintantis sąjungų ir kūrybinių centrų tinklas liudija, jog literatūrai kurti ir perkurti reikia ir profesinio saugumo, susitikimų su “bendražygiais“, mainų, ryšių, kelionių, nuotykių ir net globėjiškos priežiūros… Taip, gera literatūra kuriama neišeinant iš kambario, anot Josifo Brodskio, tačiau gyva literatūra ir ypač ryškiausia jos gyvenimo gija – vertimas – natūraliai veja iš kambario. Natūralus poreikis išsiveržti iš uždaros erdvės nesukuria „natūralių“ sąlygų judėti toliau, aukščiau, giliau, pažinti, atrasti, sužinoti, išmokti. Rašytojus ir vertėjus dažniausiai riboja finansinės galimybės, papildomi darbai, kasdienė išlikimo įtampa, laiko trūkumas, nerimas dėl trumpo gyvenimo. Tai – ne vien lietuviškos tikrovės fenomenas. Taip yra visur. Nerimas, ieškojimas, rinka ir klajonė, o ne kambario ramybė tapo literatūrą rašančių ir verčiančių realybe. Manau, kad panašius žmones sutelkia visos tos problemos ir noras jas įveikti kartu. Galime svarstyti kaip tinkami, tačiau „kartu“ yra tikriau nei „atskirai“ vien dėl to, kad žmonės, ir ypač to paties tikslo siekiantys bendražygiai, užsikrėtę vienas kito energija, lengviau įveikia kliūtis ir neretai sulaukia puikių kūrybos vaisių. Literatūra nesutverta vakuumui. Jei literatūroje atsiranda vakuumas, jį tučtuojau užpildo “kitokia“ literatūra. Netikslinsiu – kokia.

Siekiant šio tikslo – pažinti literatūrinės erdvės įvairovę – per pastarąjį dešimtmetį Europoje susikūrė keli rašytojų ir vertėjų centrai. Sakau „susikūrė“, nes išties viskas prasidėjo nuo spontaniškos minties, pokalbio, idėjos, kuri gimė Švedijoje. Kadaise Švedijos rašytojų sąjunga, tada vadovaujama poeto Peterio Curmano, suorganizavo du didelius pažintinius kruizus: 1992-aisiais po Baltiją ir 1994-aisiais po Juodąją jūrą. Kiekviename kruize dalyvavo per 400 rašytojų, vertėjų ir žurnalistų iš įvairių pasaulio šalių, ir kiekvieną „odisėją“ vainikavo rašytojų ir vertėjų centrų radimasis – pirma Gotlando salos Visbio mieste, o vėliau ir Rodo salos sostinėje Rode. Šių centrų tikslas – puoselėti laive užgimusią draugystę ir kūrybinę odisėją.

Šiemet vienas toks centras – Rodo tarptautinis rašytojų ir vertėjų centras, pavadintas „Trys jūros“, – šventė garbingą dešimties metų jubiliejų. Centro pavadinimas simbolizuoja tam tikrą politinę kryptį, kuri skiriasi nuo Visbio, daugiausia vienijančio Baltijos jūros šalių rašytojus ir vertėjus. Rodo centras telkia politiškai nestabilių ir demografiškai spalvingų Juodosios ir Egėjo jūros pakrančių kūrėjus, neaplenkia ir Baltijos. Taigi Rodo centre gali dirbti, bendrauti ir ilsėtis visų trijų pajūrių rašytojai ir vertėjai. Rodo centro įkūrimą erdvioje itališko stiliaus viloje ant įspūdingos uolos, nuo kurios matyti jūra ir migloti Turkijos krantai, finansavo UNESCO organizacija, Graikijos kultūros ministerija, švedų Baltijos kultūros institutas ir Rodo miesto merija, kuri, matyt, dėl saloje klestinčio brangaus turizmo yra labiausiai „pasiturinti“ Graikijos merija.

Rodo centro administraciją sudaro tuzinas paslaugių, jaunų ir nuotaikingų rodiečių, iš kurių keli dirba nuo įsikūrimo, nekalba kita nei graikų kalba, tačiau yra nuolat „testuojami“ ir įdarbinami centre miestelio merijos. Centrui dabar vadovauja jaunas ir guvus greitakalbis Kazoulis Kazoulakis, juristas. Nors bendrauti su rašytojais ir vertėjais jam būna ne itin jauku, ūkinius centro reikalus jis tvarko nepriekaištingai. Dešimtmečio jubiliejui jo iniciatyva buvo sutvarkytas dar vienas ištaigingas venecijietiško stiliaus pastatas miesto centre, ir jame įrengtas Tarptautinio rašytojų ir vertėjų centro filialas su kompiuterizuota biblioteka vaikams.

Centro „idėjinį bloką“ sudaro vadinama Trijų jūrų rašytojų ir vertėjų taryba, savo veikla primenanti mišrią rašytojų ir vertėjų sąjungą, kuriai gali priklausyti visos aukščiau minėtų regionų „rimtosios“ (taip buvo pavadinta suvažiavimo metu) rašytojų ir vertėjų sąjungos. Tarybai vadovauja kas ketveri metai renkamas kultūros komitetas. Jis tvirtina kultūrinę vienerių metų centro programą, organizuoja vertėjų ir rašytojų seminarus, centre apsilankiusių autorių ir vertėjų knygų leidybą, konferencijas, stengiasi įtraukti į veiklą naujai susikūrusias rašytojų ir vertėjų sąjungas, palaiko ryšius su UNESCO ir kultūros ministerijomis bei padeda jauniesiems autoriams ir vertėjams integruotis į tarptautinį kontekstą. Tarybos nariai kasmet renkasi aptarti ateities planų, paklausyti vienas kito naujienų ir atliktų darbų ataskaitų, pateikti siūlymų ir konkrečiai apsvarstyti poros trejeto būsimos kultūrinės programos renginių.

Šiemet metinis tarybos narių susirinkimas sutapo su centro dešimtmečiu, tad buvo persotintas „atidarymais“, koncertais, vaišėmis. Bet svarbiausia – buvo galimybė viename renginyje susitikti su daugybe žymių rašytojų, vertėjų, kultūros vadovų ir sąjungų atstovų iš įvairiausių šalių. Nors susirinkimo eigą nuolatos trikdė būriai aplink vaikštinėjančių literatų, ieškančių šešėlio prieglobsčio, blaškė praeivių varstomos durys, garsūs pietiečių pokalbiai, vis dėlto šį bei tą pavyko atlikti ir nutarti. Susirinkime dalyvavo apie 20 įvairiausių šalių atstovų, ir, kol pirmininkavo rusų bizantologas ir puikus oratorius Dimitrijus Afinogenovas, viskas vyko gana sklandžiai. Veikiant Afinogenovo „aurai“, suspėjau perskaityti ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ataskaitą, nuo kurios visi nuščiuvo ir kraipydami galvas linkėjo, kad ir toliau touch wood lietuviams viskas šitaip sektųsi. Ataskaita, matyt, buvo tokia įspūdinga, kad užkulisiuose imtas svarstyti Lietuvos dalyvavimas Trijų jūrų kultūros komitete. Kitų atstovų ataskaitos itin „šlubavo“ ir tekstu, ir retorika (matyt, jų iš esmės niekas neruošė), nors kiekvienas pasisakymas buvo įdomus savitai atsispindinčia kultūrine tikrove.

Rusų kilmės rašytojas E. Shoulginas, Švedijos rašytojų sąjungos narys ir tarptautinio PEN klubo komiteto narys, dabar gyvenantis Konstantinopolyje ir kovojantis dėl politiškai persekiojamų rašytojų teisių, piktinosi, kad turtingos Skandinavijos šalys skiria nepakankamai dėmesio tokiems svarbiems centrams kaip Rodas remti. Šie centrai yra naudingi visų pirma „mažiau pasiturinčių“ ir menkiau integruotų regionų rašytojams bei vertėjams, nes dažnai jiems tai yra vienintelė galimybė išvykti „į pasaulį“ bei susipažinti su savo kolegomis užsienyje.

Antroje susirinkimo dalyje amžinas idėjų generatorius vokiečių rašytojas Klausas Jürgenas Liedtke pasuko kalbą 2007 metų planų link. Klausas pasiūlė (ir jo įtaigūs pasiūlymai buvo vienbalsiai priimti) 2007 m. balandžio mėnesį surengti tarptautinį „aukšto lygio“ rašytojų ir vertėjų seminarą gerokai apleistame ir taikių įvykių ištroškusiame Gruzijos mieste Batumyje! Seminarą vainikuotų originalių kūrinių ir jų vertimų leidiniai. Dar vienas Klauso pasiūlymas, sulaukęs sėkmės, – surengti Rodo centre kelių vokiečių autorių ir vertėjų į kitas kalbas (pirmiausia – graikų) seminarą, kurio rezultatas galėtų būti dvikalbiai leidiniai. Lyg ir peršasi viena išvada – siūlykite, priimsime! Tačiau šalia manęs sėdintis žurnalo „Inostrannaja literatura“ redaktorius Aleksandras Livergantas, nesuvaldęs savo nuolat budraus žydiško racionalumo, sušnibždėjo: „…siūlyti, tai siūlyti, o kas norės prisiimti visą tą savanorio koordinatoriaus vaidmenį, juk pinigai nedideli“. Pinigai išties menki, tačiau rašytojai ir vertėjai visame pasaulyje, matyt, turi įgūdžių įdomiai gyventi ir už nedidelius pinigus. Ypač nuosekliai ir sąžiningai organizatorių darbą atlieka bulgarai. Bulgarai įpratę dirbti už dar mažesnius pinigus nei lietuviai. Man pačiai teko dalyvauti viename tokiame dešimties dienų seminare Rode 2002 metais ir versti lietuvių ir graikų autorius. Nors mano honoraras už dvi poezijos knygeles tebuvo 400 eurų, bulgarų kuratorė, koordinavusi mūsų veiklą, dirbo nepriekaištingai, ir kelionės, pragyvenimo reikalai buvo sutvarkyti puikiai. Tiesa, tada tarybos komitetui vadovavo bulgarų rašytojas, nepaprastos tolerancijos ir erudicijos žmogus Alexanderis Shurbanovas, Trijų jūrų tarybos veiklos koncepcijos pirmtakas, kuris šiemet buvo pakviestas į centro jubiliejų kaip ypatingas garbės svečias.

Komitetui vienbalsiai priėmus į tarybą Gruzijos vertėjų sąjungą ir latvei Ievai Baluodei pristačius „naujagimį“ – panašaus pobūdžio centrą Ventspilyje, susirinkimas baigėsi.

Kitą dieną tarybos atstovai buvo pakviesti dalyvauti tarptautinėje konferencijoje banaliu pavadinimu „Kultūrų dialogas“, skirtoje centro jubiliejui. Visus sudomino Izraelio autorių pasisakymai, kurie net nebuvo įtraukti į programą ir suskambo salėje it siurprizas klausytojams. Karo su Libanu pradžia padidino smalsumą. Izraeliečiai, nujausdami įtampą, pradėjo trumpus pranešimus vienodais įvadais: „Mes (turimi omenyje – žmonės apskritai – D.S.) negalime atstovauti net sau patiems, tad ką kalbėti apie savo vyriausybes…“, ir jų įžangas palydėjo Izraelio Kohavo „amžino konflikto ir amžinų kaulų“… ir visko amžino eiliuotos metaforos… Amžinybės „elementas“ visiems sukėlė daug dviprasmiškų klausimų, kurie nustelbė net keistus ir euforiškus Afinogenovo žodžius, kad Rusija yra vienintelė šalis Europoje, turinti ilgalaikę taikaus bendrabūvio su musulmonais patirtį… Tačiau Rusijos retorika dėl aiškių istorinių priežasčių nedviprasmiškas ironijos šypsenas salėje sukėlė tik man. Tiesa, vienas rumunas paklausė: „O kaipgi Čečėnija?“, ir atsiliepdamas iškilus rusų bizantologas patarė jam ir visiems pastudijuoti čečėnus – jie juk ne musulmonai! Salė ne itin domėjosi balsu iš Rusijos ir vis dar šurmuliavo, aptarinėdama izraeliečių metaforas. Jų autoriai, mistiškai pasirodę konferencijoje, lygiai taip pat mistiškai ir išnyko, nesuteikę galimybės „dialogui“ išsiskleisti. Norėdama šiek tiek atvėsinti politiškai įkaitintą konferencijos atmosferą, nutariau paskaityti porą trumpų ištraukų iš savo esė apie „kultūrų tarpusavio“ meilės laiškus – apie lietuvės ir graiko laiškus. Tai patiko visiems, išskyrus graikus…

Jubiliejinę fiestą užbaigė varginanti karščiu kelionė į nuostabaus grožio Chalkidės salą. Patekusi į pajuodusius susidėvėjusius graikų laivus, pamačiau, kaip skiriasi jie nuo švediškųjų, plukdančių iš Stokholmo į Gotlandą, kur keliavau šį gegužį… Graikų laivas buvo pilnas ne tik jubiliejaus dalyvių, bet ir neregėtų išraiškingos išvaizdos rytinio Graikijos regiono saliečių. Stebino pensinio amžiaus baro darbuotoja didelėmis it kaštonai akimis, vienintelė paslaugų persona visame laive, su cigarete, nuolat kabančia ant apatinės lūpos. Ji aptarnavo gal tris šimtus keleivių tokiu greičiu, kad beveik nereikėdavo sakyti, ką perki. Suprasdavo iš veido išraiškos. Dėmesį traukė ir keistai, neeuropietiškai, apsirengę graikų keleiviai, matyt, gyvenantys laivuose ar plaukiantys iš vienos salos į kitą, ir nesuprasi kam – melstis, nes visą kelią žegnojosi, parduoti, pirkti, pasigydyti ar tiesiog judėti ir pamiegoti laive… Jie neturėjo jokių ryšulių, vaikų, šeimyninių reikmenų, kaip įprasta šio regiono kitataučiams klajokliams. Dauguma jų vežėsi po vieną kitą muzikos instrumentą, siuvinėtą maišelį su keliais asmeniniais daiktais ir segėjo po kelias stambias aukso grandines ir apyrankes. Kartais vienas ar kitas, atsisėdęs denio kamputyje, savamoksliškai sugrodavo graudžią graikišką melodiją, paskui nusipirkdavo šaltos kavos, pastoviniuodavo atskirai nuo minios, pamiegodavo… Juodakelniai vienišiai klajokliai ryškiais margais marškiniais…

Išvydę Chalkidės salą iš arti, aiktelėjome. Tai buvo stulbinančiai asketiškas graikiškas grožis: akmuo, saulė ir vanduo. Petra, ilios, nero. Giliai atsiduso ir eilėmis – jau iš įpročio – prakalbo senas graikų poetas Titas Patrikijas, nuo denio žvelgdamas į artėjančią Chalkidę. Jis prisiminė ir anekdotą, kuriame sakoma, kad graikų akmuo kainuoja nei mažiau, nei daugiau kaip kelis milijonus dolerių, bet per sunkiai sveria, ir lagamine jo, deja, neišsiveši… Neišsiveši, tačiau galima pradžiuginti akis ir paversti džiaugsmą eilėraščiu.

Štai ką apie tokių renginių, išvykų ir centrų tikslingumą paprastais žodžiais pasakė „intelektualių“ Rusijos bestselerių autorius Michailas Šyškinas: „Gal tie centrai prasmės ir neturi, tačiau kartais keturios namų sienos įgrysta taip mirtinai, kad vien nuo minties, jog gali nemokamai pasisvečiuoti kitoje šalyje, pasivažinėti dviračiu, persimesti vienu kitu žodžiu su kolega ir atsitraukti nuo įkyrėjusios rašytojo rutinos, – pasijunti geriau, tai yra pajunti turintis atsarginį „kelionės variantą“ ir pagaliau – kažkieno rūpinimąsi…“

Belieka pridurti, kad Lietuva, Latvija ir Estija Europos literatų pasaulyje jau neįeina į „nepasiturinčių šalių“ kategoriją, todėl stipendijos, kadais skiriamos, kad mėnesį padirbėtum Visbio ir Rodo centruose, mūsų šalių autoriams ir vertėjams nebus duodamos taip lengvai kaip anksčiau. Malonumas – tik nemokamas kambarys. Skandinavijos šalių autoriams ir vertėjams dar griežčiau – jie turės sumokėti minimalų savaitinį mokestį už kambarį. Gyvenimas, nespėjęs pagerėti, sunkėja. Tačiau centro prasmė lieka aiški: čia rašytojai gali padirbėti su savo vertėjais – tai reta ir vertinga patirtis; tokie centrai yra įdomių pažinčių ir atradimų geranoriškos profesinės pagalbos vieta.