Štai ir sulaukėme Saulės grąžos, Dievo Sūnaus gimtadienio, papuoštų eglučių, Kalėdų Senių su kokakolos uniformomis, holivudinių filmų „sezonine“ tematika, lietuviškų TV kanalų „linksminimo“, petardų pokšėjimo ir nuolaidų Lietuvos prekybos tinkluose. Sulaukėme visi, kurie sakėmės laukią ir kurie žinojome viską ir taip ateisiant. Sulaukė tie, kurie triūsė, savo dvasioje stengdamiesi padėti Saulei išsilaisvinti iš tamsos gniaužtų arba nuvalyti takus į pasaulį ateisiančiam Dievo Sūnui, ir tie, kurių atsakomybės už šį pasaulį jausmą šiuolaikinis gyvenimo būdas jau spėjo išstumti į už-sąmonę. Sulaukė tie, kurie bėgo kasdienių darbų ratu, ir tie, kurie bėgiojo galvodami, kaip savo artimiesiems šią šventę padaryti kuo nuostabesnę. Sulaukė tie, kurie dar jaučia gamtos pulsą ir kurie su pasauliu besantykiauja tik per virtualų pinigą: jei jų daug, galima rinktis metų laiką ir klimatą; jei mažai, tenka rinktis visų sezonų prekes nupigintų maisto produktų lentynoje. Sulaukė tie, kuriems „ateitis“ primena artėjančią jų pačių pabaigą, ir tie, kuriems tai dar nerūpi.
Sulaukėme visi, kurie sulaukėme, ir turime gerą progą vienas kitą pasveikinti, palinkėti sėkmingai bei prasmingai nugyventi dar vieną laiko ciklą, sutartinai žymimą numeriu 2010.
Ką jis atneš mums? Kaip visada šiuo laikotarpiu netrūksta prognozių. Gerieji pranašai sako, kad ekonominį (kitokio ir nebeįsivaizduojame) pagerėjimą pajusime antrąjį pusmetį, blogieji – kad dar ne. Norėtųsi tikėti, kad valstybės biudžetas bus vykdomas, ir metų viduryje nebeteks jo keisti į blogąją pusę. To, manau, tikrai verta palinkėti vieni kitiems.
Kuo ateinantys metai galėtų būti reikšmingi kūrėjams? Be to, kuo jie reikšmingi kiekvienam asmeniškai, noriu atkreipti dėmesį, kad menininkai labiau nei anksčiau ėmė domėtis savo įstatymine aplinka. Ne tik Meno kūrėjų asociacija, kurios daugumai reikalavimų Kultūros ministerija pritaria, o Socialinių reikalų ir darbo ministerija moka mintinai (nors nepritaria), bet ir pavieniai kūrėjai pradėjo varstyti valdžios įstaigų duris. Bendros pastangos jau davė konkrečios naudos: Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys pažadėjo šiemet suburti darbo grupę, kuri sumodeliuotų atskirą, labiau meno kūrėjams pritaikytą socialinės apsaugos sistemą.
Tiesą sakant, gal nauda tai vadinti dar ankstoka. Priminsiu, kad tai jau trečioji šiuos reikalus spręsti pašaukta darbo grupė. Pirmosios, įsteigtos 2008 metais ir vadovaujamos Jono Čekuolio, darbo vaisiais pasinaudota nebuvo – pasibaigė ano Seimo kadencija, o naujasis, dabartinis, pakeitė visą mokesčių sistemą, todėl mūsų atliktas darbas nebetiko. Antroji pernai per pirmąjį pusmetį sugebėjo pasiekti, kad meninė kūryba būtų prilyginta bet kuriai individualiai veiklai ir ją įregistravęs menininkas galėtų mokėti „Sodros“ mokestį nuo pusės savo pajamų bazės, o 30% šių pajamų be jokio pagrindimo nusirašyti į sąnaudas prieš mokant gyventojų pajamų mokestį. Žinoma, tai didelis palengvinimas tiems, kurie vos galą suduria su galu, tačiau akivaizdu, kad šitaip dauguma meno žmonių mokesčius tik mokės, bet jokios pensijos neužsidirbs ir iš „Sodros“ tegaus grašius.
Malonu, jog mūsų valdžia pradeda suprasti, kad darbo sutarčių negalima prilyginti autorinėms ir kad taip elgiantis reikia sukurti autoriams panašią pašalpų ir kompensacijų sistemą, kokią turi dirbantieji pagal darbo sutartis. Kitaip autoriai neadekvačiai nuskriaudžiami. Tačiau prieškalėdiniu laikotarpiu Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas, išklausęs žurnalistų skundų, visiems, kurie kur nors dirba pagal darbo sutartis, bet nėra įregistravę individualios veiklos savo meninei kūrybai, nutarė neleisti mokėti „Sodros“ įmokų nuo pusės pajamų pagal autorines sutartis. Kodėl? Ogi todėl, kad vėl neįstengs patikrinti, ar tas autorines sutartis sudaro ne tas pats darbdavys, apsimetęs kitu juridiniu asmeniu ir taip apeinantis jau anksčiau įtvirtintą nuostatą, kad autoriniai atlyginimai, gaunami iš to paties darbdavio, su kuriuo asmuo yra sudaręs ir darbo sutartį, apmokestinami taip pat kaip atlyginimas, numatytas darbo sutartyje. Meno kūrėjams tai neparanku, bet kam jie rūpi? Lieka ir daug esminių požiūrių skirtumų, ypač su SADM darbuotojais. Pavyzdžiui, ligos, motinystės išmokas SADM laiko kompensacija už prarandamas pajamas, ir jei tokių pajamų kad ir už anksčiau nuveiktus darbus gaunama, išmoka sumažinama ar atimama. Tačiau įvertinti to, kad sergantis žmogus nesukuria nieko, už ką gautų pajamų pasveikęs, nenorima ar nepajėgiama.
Vienas dalykas apskritai lieka neaiškus. Sako, pajamos iš autorinių sutarčių metų pradžioje „Sodros“ mokesčiu buvo apmokestintos visai ne dėl menininkų, o todėl, kad iki pat 2008 – ųjų pabaigos vos ne pusė Lietuvos darbdavių kūrybiškai traktavo įstatymus ir, vengdami mokėti „Sodrai“, sudarydavo autorines sutartis su žmonėmis, kurių darbas visai nebuvo kūrybinis. Jei jų būta tiek daug, tai kur jie visi dingo 2009 – aisiais? Pasitraukė į šešėlį? Kodėl „Sodroje“ atsirado „skylė“, o ne perteklius, leidžiantis didinti pensijas ir išlaidas reprezentacijai? Juk 17 % nuo „pusės Lietuvos“ pajamų turėtų atrodyti įspūdingai...
Šiaip ar taip, menininkai pradeda suprasti, kad jų interesų niekas be jų pačių neapgins, nesukurs jiems priimtinos socialinio draudimo sistemos, kad nebepakanka verkšlenimų, meninių akcijų ar sarkastiškų prakalbų, reikia sutarti, ko konkrečiai sieksime, ir drauge tikslingai veikti. To ir linkiu visiems 2010 – aisiais. Na, o kūryba? O įkvėpimas? Jį teikia Mūzos, mums tereikia jį tinkamai priimti.
