„Split my infinitives“

Anglų literatūra — viena iš gausiausių ir įtakingiausių pasaulyje. Svarbūs jos klasikos kūriniai, įdomūs ir originalūs šiuolaikiniai autoriai. Todėl savaime aišku, kad ir Lietuvos leidėjai nuolat mus džiugina naujais angliškų knygų vertimais, kuriuos tiesiog skaitome arba ne, kartais mielai aptarinėjame, kartais nė nepastebime. Tačiau šiame tekste pamėginsiu pasigilinti į bendrą tų vertimų padėtį — ką lietuviams siūlo leidėjai ir ko skaitytojai pageidauja.

Apie klasiką

Klasika nemadinga. Kartais nė neaišku, kas ta klasika yra. Dažniausiai atrodo, kad klasika - tai kūriniai, kurių autorius ir pavadinimus visi žino, dažnai net gali papasakoti siužetus (nes postmodernistai juos visaip perdirbinėja, o Holivudas ekranizuoja, Wiliamo Shakespeare'o užsispyrėlę paversdamas vidutinio Amerikos miestelio gimnaziste), tačiau niekas iš tiesų neskaito. Paprastutė sąžinės sąskaita: ar skaitėte Shakespeare'o „Venecijos pirklį” arba „Audrą”? Ne „Hamletą" iš gimnazijoje privalomo literatūros sąrašo?

Tačiau jei išleidžiama nauja „klasikinė” knyga, tai — įvykis. Pavyzdžiui, maždaug prieš metus lietuviškai pasirodęs Jameso Joyce'o „Ulisas” (nors jo pabaigos lietuviškai kol kas nesulaukėme). Įdomu, kiek lietuvių sugebėjo perskaityti jį visą (ar bent gimtąja kalba išėjusią dalį)? Nesunku būtų patikėti, kad daugelis pavartė, perskaitė visą pirmąjį skyrių, galbūt dar vieną ar porą, tačiau „Ulisas” — tikrai ne ta knyga, kurią galima perskaityti per vieną naktį. O jos vertimas vis tiek yra didelis įvykis, ir vertėjai, ėmęsi šio darbo, verti pagarbos vien už drąsą.

Nesakykit airiams, kad tekste apie anglų literatūrą miniu Joyce'ą. Gaila, tačiau Lietuvoje dar nėra sveiko įpročio atsižvelgti į kiekvieno patriotines ambicijas ir Britų salas suskirstyti į tuos keistus smulkius gabalėlius - lyg ir valstybes, lyg ir tautas, lyg ir atskiras šalis. Juk ir mūsiškių britai vis klausinėja, ar su giminaičiais kartais ne rusiškai šnekamės. Tad Seamuso Heaney'o anglu gal ir nevadiname, tačiau Joyce'as, kaip ir netikėtai į madą atėjęs Oscaras Wilde'as, mums yra „anglai” (kabutes reikėtų suprasti maždaug taip: „kažkur iš tų salų toli Vakaruose ir rašė angliškai”).

O vaildomanija verta atskiros pastraipos. Ne taip seniai matėme šokio spektaklį skambiu pavadinimu „Bohema", paremtą Wilde'o biografija, dabar skaitome Peterio Ackroydo „Paskutinį Oskaro Vaildo testamentą”. Viskas būtų puiku, domėtis klasika gražu ir gera, tik kodėl būtina jį suprasti kaip nelaimingiausią Britų salų homoseksualą ir kapstytis jo gyvenimo smulkmenose, ieškant itin ankstyvų kovos už gėjų teises apraiškų? Jei jų ten būtų, dar būtų galima kalbėti apie tiesą, davatkiško požiūrio atsikratymą, „menas menui” teoriją ir grožį dėl paties grožio. Tačiau problema ta, kad pernelyg įsigilinę į skandalingus biografijos faktus, neišklausome paties Wilde'o balso, besikreipiančio į mus tiesiai iš jo kūrybos puslapių. Jei ko nors ieškome, dažniausiai surandame, net jei tenka, „pražiopsoti" tokias nereikšmingas smulkmenas kaip pražūtis, į kurią tobulas išorinis grožis atvedė visą būrį „Doriano Grėjaus portreto” veikėjų ar skausmas ir nepaaiškinami moraliniai skrupulai, kuriais sunkte persunkta lietuviškai jau senokai išleista, tik vis neišpopuliarėjanti Wilde'o autobiografija De profundis.

Taigi Shakespeare'as (visi žino, niekas neskaito), Joyce'as (visi apsimeta kad skaitė ir sako: „Neįmanoma papasakoti, pasiskaityk pats”) Wilde'as (gėjus, ir tuo viskas pasakyta). Štai tokia statistinio lietuvio pažintis su anglų literatūros klasika. Šioje vietoje lietuvių leidėjų laikysena truputį stebina. Ir Shakespeare'as, ir Joyce'as vertėjui — rimtas darbas, sunkus, pavojingas, jo baisu imtis. Skaitytojui — nedidelė pramoga, per daug „aukštos materijos”. Tačiau tai klasika, ją versti reikia. Tačiau kodėl tada nereikia versti populiariosios, lengvesnės, labiau pramoginės klasikos? Kodėl lietuviai iki šiol nieko negirdėjo apie, pvz., Jane Austen? Jos romanai, tiesa, parašyti seniai, tad sunku juos pateikti kaip tikrą sensaciją, bet nesunku įsivaizduoti namų šeimininkę, kuri išjungtų televizoriaus (rodančio, kaip namų šeimininkei ir dera, kokį nors Lotynų Amerikos serialą) garsą, kad netrukdytų skaityti „Emos". Romanai apie meilę neišvengiamai pasibaigiantys vestuvėmis, tikrai niekuo nenusileidžia Rosamunde'ai Pilcher ar kuriai kitai autorei iš serijos „Užsienio rašytojų meilės romanai”.

Ir kodėl netgi aršiosioms lietuvių feministėms nešauna į galvą išversti bent vieno Virginia'os Woolf romano? Virginia sudėtingesnė už Austen, bet drįstu sakyti, lengvesnė už Joyce'ą, be to, tikrai neprilygsta jam apimtimi. Neseniai sukako penkiasdešimt metų nuo jos mirties, tad dabar niekas nebesaugo jos autorinių teisių (priešingai nei milijoninius honorarus gaunančios J. K. Rowling, kuriai išleisti nė kiek netaupoma), o jos įtaka Vakarų literatūrai neapsakoma, — juk šitokios minios veržėsi žiūrėti „Valandų”, nors iki tol turbūt nebuvo girdėjusios apie „Ponią Dalovėj”.

Taigi kalbėti kol kas apie anglų literatūros klasiką lietuviškai, reiškia kalbėti apie tai, ko trūksta. Tų trūkstamų dar esama daugybės, lietuviams nepažįstama dar daug knygų, padarusių ir tebedarančių didžiulę įtaką šiandienos literatūrai. Greta George'o Orwello „1984”, aišku, privaloma perskaityti ir „Drąsų naująjį pasaulį” (maždaug taip tikriausiai reikėtų versti Alduso Huxley'io Brave New World), kad žinotume, kokios ateities alternatyvos mūsų laukia. O kada ateis eilė šauniosioms Charlotte'ės Bronte (kurios „Džeinę Eir” bent jau per televizorių tikrai matėme) seserims Agnesei ir Emily? Ką ir kalbėti apie senąją gerąją Anną Radcliffe, kurios pavardė dabar Lietuvoje žinoma vien dėl to, kad kažkoks tolimas jos palikuonis (?) vaidina Harį Poterį...

Apie popsą

Atspėkite, kuri leidykla išleidžia daugiausia anglų literatūros vertimų? Ne „Tyto alba” ir ne „Alma littera”. Neatspėjote. „Eridanas” (bent jau mano paskaičiavimais, tai apskritai produktyviausia leidykla Lietuvoje).

Kodėl? Spėlioti galima įvairiai, bet viena versija - „Eridanas” pasirenka gana siaurą, bet beveik jokiai kitai leidyklai neįdomią veiklos sritį ir neužsiima niekuo kitu. Šitaip jis tampa monopolistu tarp visų fantastikos mėgėjų, kurie knygyne iš toli įžiūri ryškų ir pastovų „Pasaulinės fantastikos aukso fondo” viršelių dizainą. Taigi „Eridanas” moka parduoti. Fantastai - neišranki publika. Tiksliau, galėtų būti išranki, bet jų to niekas nemokė. Todėl jų vienintelis leidėjas drąsiai taupo kokybės sąskaita — Coliną Wilsoną verčia iš rusų kalbos, o Stephenui Kingui nesamdo redaktoriaus. Neturėdami su kuo palyginti, fantastai skaito tai, ką gauna. Ir neblogai moka užsienio kalbas, kad suprastų, kas ten iš tikrųjų parašyta.

Nemėginu teisti nei „Eridano”, nei fantastų. Ir viena, ir kita iš tikrųjų branginu ir gerbiu už entuziazmą. Tačiau šis pavyzdys rodo, kad knygų leidyba — ne vien „kultūrinė misija”, bet ir verslas. Leidyklos leidžia knygas, kad žmonės jas pirktų, o ne skaitytų. Kadangi knygos skirtos skaityti, tai reikia parduoti tokias, kurias būtų verta pirkti, t. y. kad jas būtų galima naudoti pagal paskirtį — skaityti. Todėl tenka stengtis išleisti kuo daugiau „bestselerių”.

„Bestseleriai” — popsas. Knygos, kurias galima skaityti traukinyje ar autobuse, paplūdimyje ar lovoje prieš miegą. Knygos, kurias skaityti lengva ir malonu. Joyce'as ir Shakespeare'as nepatenka nė į vieną iš šių kategorijų. O kas patenka? Leidykla „Sirokas" įsismaginusi „kepa” „Agatos Kristi kolekciją”. Daugiau kaip 3000 egz. tiražas (papildomas!), kartais net po tris romanus per mėnesį. „Vagos” knygyno perkamiausių knygų dešimtuke patogiai įsitaisė jau trečias „Jotemos” išleistas „naujosios Agatha'os Christie" Minette Walters romanas. Dar „Meilės romanų lobynas”: „Nuodėmingi angelai”, „Paskutinis Rozos troškimas”... Autorių pavardžių minėti turbūt nė neverta.

Tačiau atsitinka ir keistų dalykų. Į lengvų ir malonių knygų kategoriją kartais patenka geros ir įdomios. Ir tuomet geros, įdomios, kartais net meniškai vertingos knygos pasidaro dar ir komerciškai sėkmingos. Lietuvių tauta išgyvena netikėtą pojūtį: skaityti yra gera! Tuomet tokios knygos virsta „kultūros fenomenais”, apie jas visur kalbama, juokiamasi iš jų pokštų ir... jos netrukus virsta Holivudo filmais. Puikus pavyzdys — Helen Fielding „Bridžita Džouns”. Abi šios knygos dalys neseniai išleistos papildomu tiražu. Lietuviai pamėgo tokią dailiai, taisyklingai ir, žinoma, be galo šmaikščiai anglišką Bridžitą. Ją vejasi ir Nickas Hornby'is, ir visai kitos pakraipos, bet irgi iš „perono skaitalų” išsiskiriantis Salmanas Rushdie'is, lietuviams pažįstamas jau iš trijų romanų. Kažkur netoliese skrajoja kitos įdomios šiuolaikinės knygos - Peteris Ackroydas, Catherine Cookson, Jamesas Pattersonas. Jose gal ir ne taip tobulai, kaip „Bridžitoje” ar Hornby'io „Vaikine”, dera pramoga su kultūrine įžvalga, bet tai jau ne Rosamunde'os Pilcher kategorija.

Apie vaikus

Vaikų literatūrai nėra taip svarbu, iš kokios kalbos ji versta, ji savotiška ir turi savotišką skaitytoją, kuriam nereikia didelės menines vertės, naujų, pasaulio pamatus drebinančių idėjų. Vaikams visais laikais norėjosi to paties — spalvotų paveiksliukų, neįtikėtinų nuotykių, šaunių herojų. Robinas Hudas, Vinetu ar Tadas Blinda tinka visiems visų laikų vaikams, kartu su Piteriu Penu, Mere Popins ir karaliumi Artūru.

Vaikams verčiamos angliškos knygos šiandien beveik tokios pat kaip ir visada. Spalvingos „Iliustruotos didžiosios klasikos” adaptacijos, pusiau komiksinė „Kapinių mokykla”, dar kartą — „Paslaptingas sodas”, „Mažasis lordas Fontlerojus”, nesibaigiančios „Merės Popins”... Geros knygos geriems vaikams. Tiksliau, blogiems vaikams pagerinti. Tokias knygas rašo net popžvaigždės, pvz., Madonna. Ar jos knygas vaikai skaitys po šimto metų, kaip Pamela'os Travers, nežinia, bet jos akivaizdžiai taiko į tą pačią lentynėlę - blogiems vaikams pagerinti.

Į tą pačią lentynėlę taikosi ir ilgam joje patogiai įsitaiso ir naujasis visų šiuolaikinio pasaulio vaikų herojus Haris Poteris. J. K. Rowling talentas ir vaizduotė tikriausiai nenusileidžia nė Pamelai Travers. Tai dar nebūtų joks stebuklas, gerų vaikiškų knygų ir rašytojų būta daug, tačiau ne vienas jų tikriausiai neturėjo... vadybininko.

Kitaip tariant, begalinė Hario Poterio sėkmė — ne vien jo autorės talento nuopelnas, bet ir šiuolaikinės reklamos bei marketingo rezultatas. Galvoje turiu ne vien greitas ir brangias ekranizacijas, nešančias kelių šimtų procentų pelną, bet ir visą „poteriomaniją” sukančią sistemą. Hario Poterio prekių — ne vien knygų ir vaizdajuosčių, bet ir žaislų, papuošalų, burtų skrynelių, raktų pakabukų, paveiksliukų mobiliesiems telefonams ir kitokių niekučių — pasiūla beribė, ir klysta manantys, kad pasiūla yra tik tada, kai yra paklausa. Beveik priešingai. Viena šauni jauna dama neseniai man skundėsi, kad vienintelė klasėje dar neturi „Hario Poterio ir Ugnies taurės”. Įdomu, jei niekas kitas toje klasėje apie šią knygą nebūtų girdėjęs, ar mano mažajai damai būtų taip pat apmaudu? O jei televizija neskanduotų, kad vasara be Hario Poterio — vasara be nuotykių, ar kas nors toje klasėje svajotų apie „Ugnies taurę”?

Tačiau stebuklas slypi dar ne čia. Susukti gerą reklamos kampaniją, ypač orientuotą į lengvai paveikiamą vaikų ar paauglių auditoriją, šiais laikais ne problema. Ko verti vien „Žvaigždžių karai”. Stebuklas - dėl jo J. K. Rowling ir jos vadybininkai verti absoliučiai kiekvieno uždirbto cento, eurocento, penso, jenos ir t. t. — yra tas, kad Haris Poteris — ne filmo, ne animacijos ir ne televizijos serialo, netgi ne kompiuterinio žaidimo, o knygos personažas. Knygos, kurių, kaip skundžiasi mokytojai, šiuolaikiniai vaikai nebeskaito, kurioms technokratai entuziastai pranašauja visišką išnykimą. Šiuolaikiniai vaikai staiga visi „susirgo” knyga, tai kas, kad tik viena, ir kad dėl jos nepaliaujamai byra tėvų pinigai. Šiuolaikiniai vaikai, gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, veikiami visų jo reklamos klastų, geriau už kai kuriuos tėvus ir daugumą senelių nusimanantys jo šiuolaikinėse technologijose, kaip ir visi visų laikų vaikai skaito knygas. Norėtųsi tikėti, kad taip jie išsiugdys šį sveiką įprotį. Gal knygos neišnyks galutinai.

Apie vertėjus

„Split my infinitives", — keikiasi kapitonas Kablys naujajame „Piterio Peno” filme. Jei sukate galvą, ką tai reiškia, aš su jumis. Anglų kalboje split infinitive — baisiai grubi kalbos kultūros klaida, kai tarp bendraties dalelytės to ir kamieno įterpiamas prieveiksmis. Mažieji anglai nuolat mokomi taip nekalbėti, bet kapitonas Kablys juk tikras blogietis, todėl jam tokios šventvagystės puikiausiai tinka. Tačiau mažieji lietuviai, aišku, gerai nė nežino, kas toji bendratis, juolab neįsivaizduoja, kaip ją suskaldyti. O filmo vertėjui tai nė motais. „Suskaldykit mano bendratis”, — blyksteli subtitrai. Na, galbūt tą pastebi tik filologai maniakai, užrašas matomas vos kelias sekundes, gal vaikams tai išvis nerūpi. Tačiau filologė maniakė iškart susimąsto.

Jei tokie vargai — ne šiaip koks kalambūras, bet tikras kalbinis ir kultūrinis neatitikimas — ištinka paprasčiausio Holivudo filmo vaikams vertėjus, kas tada turėtų darytis rimtojoje literatūroje?

Šiuo klausimu pirmiausia reikia atiduoti pagarbą Helen Fielding ir Nicko Hornby'io vertėjai. Jai pavyko įtikinamai suformuluoti girtą Bridžitos Džouns rašyseną, išrasti tokių dailių, anglų kalbai dėl jos lanksčios žodžių darybos visiškai nesudėtingų, o lietuvių junginiams ir vediniams beveik neįmanomų naujadarų kaip „baisiakelnės”, kurie dar ir skamba puikiai. Kitaip negu daugelyje knygų iš „popso” kategorijos ar juo labiau daugumoje filmų, Bridžita Džouns iš tikrųjų savo dienoraštį rašo lietuviškai, be jokių filologų maniakų nervus gadinančių angliškos gramatikos priemaišų. Bet kai kurie dalykai neišverčiami. Jei Hornby'io romano „Apie vaikiną” pavadinimą perskaitytume angliškai — About a Boy, — išsyk pažintume žymiosios grupės Nirvana dainos About a Girl pavadinimo parafrazę. O ką, pvz., lietuviškai reiškia „Jaučiuosi kvailas ir užkrečiamas”? I feel stupid/ And contagious, — čia ir vėl Nirvana, šįkart Nevermind. Bet net jei ir atsirastų žmogus, niekada nieko negirdėjęs apie Sietlo lietų, depresiją, grundge‘ą ir Nirvana, pastarojoje citatoje jis (ar ji) vis tiek išsyk pajustų dainos ritmą, net jei ir nežinotų melodijos. Ritmą, glūdintį pačioje kalboje, kiekviename jos sakinyje. Ritmą, kuris lietuvių kalboje yra tiesiog kitoks.

Jei šį ritmą suprasime kaip metaforą, galėsime daryti išvadas ir baigti svarstymus. Kiekviena kalba, kiekviena tauta ir kiekviena literatūra yra kažkuo kitokia. Jau rašiau, kad niekada neskaitysime anglų literatūros taip kaip anglai. Tačiau nereiškia, kad neverta stengtis. Vertėjas, kuris — net vaikiškame filme, net subtitruose — nesivargindamas parašo „suskaldykit mano bendratis”, buvo, yra ir liks prastas vertėjas. Ne todėl, kad geri vertėjai nedaro klaidų. Geri vertėjai — kaip geros valytojos, nuvalo dulkes ir nuo spintos viršaus. O prasti vertėjai — lyg netobulos vertimo mašinos, jie nesuka galvos, kad į platųjį ekraną gali paleisti didelę nesąmonę.

Savo ruožtu geri leidėjai samdo gerus vertėjus ir gerus redaktorius. Net jei ir nori tiesiog išleisti knygą, kurią žmonės pirktų, o ne skaitytų. Skaitydami gerai išverstas ir išleistas knygas, žmonės tampa gerais skaitytojais, žinančiais, kad angliškas žodis it vartotinas daug dažniau negu lietuviškas tai. Taip atsiranda reiklesnė auditorija, kuriai lengvai nepakiši „suskaldytų bendračių”. Taip, iš abiejų pusių stumtelima, auga vertimų kokybė, kuri ir turi būti viena iš leidyklų „kultūrines misijos” tikslų.