Poetą Vladą Braziūną, grįžusį iš Vilenicos poezijos festivalio Slovėnijoje su „Vilenicos krištolo“ prizu, kalbina Kornelijus Platelis.
Pats esi, Vladai, toli gražu ne pirmas lietuvių poetas, pabuvojęs tame gražiame pasaulio kampelyje. Kas labiausiai įstrigo atmintin iš festivalio? Kas kalbėta kuluaruose apie lietuvius ir šiaip literatūrą?
Pradėsiu, Kornelijau, būtiniausiu informaciniu sakiniu. Tarptautinį Vilenicos literatūros festivalį, kaip Europos poetų, prozininkų ir eseistų susitikimą, rengia Slovėnijos rašytojų sąjunga ir Vilenicos kultūros asociacija. Šiemet, rugsėjo 7–11 dienomis, šalies pietuose, Lipicoje ir aplinkiniuose miesteliuose, taip pat Liublianoje, surengtas jubiliejinis – dvidešimtasis – toks festivalis.
Labiausiai ir „įstrigo“ – pats tas gražus pasaulio kampelis. Slovėnija. Kai ką užsirašinėjau. Kelionėse man tai retai nutinka. Paprastai, kad ką nors užsirašinėčiau taip, eiliuodamas, turiu būti namie, savo aplinkoj, jos lietuviškai tylinčioj apsupty. Tą Slovėnijos aplinką, pirmiausia gal jos žmones, nuoširdžius slavus, bet ir vakarietiškai orius, dėmesingus, tvarkingus šeimininkus, – tarpais ir jutau kaip savus. Važiuodami į eilinius (nors kaip ir nebuvo festivaly tų eilinių: visi savaip išskirtiniai) skaitymus Liublianos pilin šnekučiavomės su rumunų poete Liliana Ursu ir veik vienu metu tarėm, kad galėtumėm čia gyventi. Man tokios ištaros retai nutinka.
Taigi užsirašinėjau. Ir, pavyzdžiui, atsisveikindamas:
šalie Slovėnija, graži kaip
per slidūs tavo kalnai, debesų nulaižyti
bet, ačiūdie, ne per gražūs
tas gulbiaplunksnio debesio kičas
baltų bažnyčių miražas
ne per gražus elnias prie ežero
geriantis mėnesieną
ačiūdie, taip pat ne per gražią
ne gražesnę nei tavo siela
Festivalis jubiliejinis, tad įtariu, jog jis galėjo būti kiek solidesnis nei ankstesni, bet, ankstesnių savom akim bei ausim nepatyręs, šių metų Vilenicos lyginti su ja pačia, lig šiol buvusia, negalėčiau. Dar nė su Eugenijum Ališanka, dalyvavusiu ir anksčiau, ir šiemetinėj Vilenicoj – kaip diskutantas bei ekspertas, – nespėjom susibėgt pasidalyti įspūdžiais, išžiūrėti viens kito nuotraukų. O tada dar reiktų pridėti ir Tavo paties, Kornelijau, oficialaus Vilenicos konsultanto, senbuvio, taigi apie ją žinančio daugiausia, mintis (prisimenu, apie festivalį ir jo organizaciją „Literatūroje ir mene“ esi išsamiai rašęs), ir įspūdžius, nuomones ankstesnių dalyvių (sprendžiu iš festivalio almanacho): Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Tomo Venclovos (1988), Emos Mikulėnaitės (1989), Eugenijaus Ignatavičiaus, Tomo Sauliaus Kondroto (1990), Antano A. Jonyno (1990, 1996), Donaldo Kajoko, Rolando Rastausko, Bitės Vilimaitės (1991), Vytauto P. Bložės, Vytauto Martinkaus (1992), Dainos Pranckietytės (1993), Antano Gailiaus, Jurgio Kunčino (1994), Danieliaus Mušinsko (1995), Zitos Čepaitės (1996), Liutauro Degėsio, Vandos Juknaitės (1997), Alvydo Šlepiko (1998), Neringos Abrutytės, Mariaus Ivaškevičiaus (1999; beje, su Marium kartu paskrydėjom iki Varšuvos – jis lėkė diskutuoti kažkokian Europos ekonomikos foruman Pietų Lenkijoj), Liudviko Jakimavičiaus (2000), Lauryno Katkaus (2001), Herkaus Kunčiaus (2003), Gintaro Grajausko (2004)… Gal ką netyčia ir praleidau, atsiprašau, o kai kurių minėtų jau, deja, nebepasiklausi.
Dar iš kvietimo festivalin žinojau, jog ten tikimasi sulaukti ankstesnių metų laureatų, taigi tikėjausi matyti ir Tomą Venclovą, bet, susitikęs su juo dar rugpjūty Šeteniuose, išgirdau, jog profesorius, prasidėjus mokslo metams, negalėsiantis palikti savo studentų. Užtat specialus susitikimas su juo (beje, vieninteliu iš laureatų) surengtas Liublianoje, Slovėnijos rašytojų sąjungoje, dar liepos 12-ąją.
Venclovos pavardė festivalyje buvo minėta ne kartą. Šiemet pagrindinio festivalio prizo laimėtojai, kadangi festivalis jubiliejinis, buvo du: Ciuriche gyvenanti poetė ir vertėja Ilma Rakuša, išskirtinės elegancijos, skvarbaus intelekto poliglotė, ir literatūrologas, eseistas, žurnalo „Literatur und Kritik“ leidėjas ir redaktorius Karlas Markus Gaußas iš Zalcburgo. Ir laureatų kalbose, ir kitomis progomis jie ne kartą sakė, jog jiems garbė stoti į vieną gretą su tokiais iškiliais kūrėjais kaip Fulvio Tomizza (Italija), Peteris Handke (Austrija), Peteris Esterházy’s (Vengrija), Tomas Venclova (Lietuva), Zbignewas Herbertas (Lenkija), Milanas Kundera (Čekija), Josipas Osti (Bosnija ir Hercogovina), Adolfas Muschgas (Šveicarija), Adamas Zagajewskis (Lenkija), Pavelas Vilikovský’s (Slovakija), Jaanas Kaplinski’s (Estija), Ana Blandiana (Rumunija) ir kiti Vilenicos laureatai.
Kokių specialių kalbų apie lietuvių literatūrą nei oficialioje, nei privačioje aplinkoje, kaip ir apskritai tokiomis progomis, nebuvo, išskyrus, žinoma, daugiausia bendrų pažįstamų, jų gyvenimo ir kūrybos naujienų klausinėjimusis, linkėjimų perdavimus ir panašiai. Tarkim, bulgarų prozininkei ir dramaturgei Theodorai Dimovai galėjau šitaip įduoti gražiausių dienų, kad įteiktų mano vertėjai Aksinijai Michailovai ir leidėjui Kirilui Kadijskiui, abiem poetams, abiem seniems pažįstamiems iš mūsų kartu steigto Vidurio Europos poetų Cap à l’Est judėjimo (Kirilas dabar – Bulgarų kultūros centro Paryžiuje direktorius). Prieš gerą mėnesį Cap à l’Est festivalin Slovakijoje, Banska Štiavnicoje, Aksinija atvežė mano rinktinę „Poeziją“, išleistą Bulgarijos leidyklos „Nov Zlatorog“ dvidešimties knygų serijoje „Ars poetica europea XX“, remiamoje Europos Sąjungos programos „Kultūra 2000“. Turėjau parvežti linkėjimų ir šios knygos kalbos konsultantei Laimai Masytei. Man tik gaila, kad taip sutapo, jog kaip tik šiame festivalyje nepavyko sutikti nė vieno savo versto ar verčiamo autoriaus, nors tokia galimybė, sprendžiant iš ankstesnių festivalio almanacho publikacijų, buvo gan didelė: tokių suskaičiuočiau gerą dešimtį, tad nė nežinau, kokią čia padaryt malonią išvadą – ar kad man pačiam geri autoriai netyčia pakliūva, ar kad Vilenica juos gerai renkasi. Na, antras variantas abejonių nekelia.
Kas įstrigo labiausiai? Sunku išskirti. Gal vis dėlto – slovėnų europietiškumas. Turiu galvoje apskritai jų tikrą, nedeklaratyvų kultūros svarbos suvokimą: kultūrai skiriama vienas procentas šios mažesnės už mūsų šalies biudžeto – didesnio nei mūsų; apytikriai tad išeitų tiek, – sunku patikėti, – kiek lietuviai realiai skiria savo krašto apsaugai. Taip pat ir pagarbų požiūrį į savo nacionalinę literatūrą, kalbą, apskritai į kiekvieno žmogaus kūrybingumą: net turistinės reklamos rašiniukai pradedami ne nuo kokios politikos ar ekonomikos, o, tarkim, sakiniu, jog slovėnų kalba išlaikiusi dviskaitą. O ir festivalio almanache spausdinami tarmiškai rašantys Benečijos regiono autoriai, ir atskiras susitikimas su jais surengtas, – festivalio centras Lipica yra kaip tik šiame regione. Žodžiu, mokėk žiūrėti, ir visur kur aptiksi oraus europietiško parapinio patriotizmo ženklų. O drauge stebėtinas pojūtis, kad slovėnai taip pat sava laiko ir visos Vidurio Europos literatūrą. Nes tik savai, atrodytų, galima skirti tiek dėmesio, tik savą, atrodytų, galima gaubti tokiu dėmesingumu. Ir kurti tokią dėmesingą bendrą festivalio atmosferą. Na, gavau ten prizą, tai sveikinimai, nuoširdesni ar formalesni, būtų lyg natūralūs ir Lietuvoje. Bet kad ir tada, kai apie jokį mano prizą nežinojo nė pati žiuri, – iškart po pirmojo lietuviško skaitymo dingstis bei priežastis susipažinti daugeliui buvo – patys eilėraščiai, pirmiausia jų kalba, eufoninės, aliteracinės, intonacinės tos kalbos slinktys, sąskambių dermės – tie ir kiti panašūs substanciniai poezijos dėmenys, kuriuos įstengia pelenguoti tik švari, gerai girdinti ausis. Ir – dėmesinga ausis. Mums, lietuviams, čia būtų ko – giedro požiūrio į vienas kito kūrybą – pasimokyti. Ne kas kita, o pirmiausia gyvas slovėnų (šiuokart labiau apie juos) susidomėjimas kitais provokuoja tų kitų, taigi ir mano, mūsų, – domesį jais. (Tikiuosi, slovėnų vertėjai rečiau išgirsta Lietuvoje jau papūgiškai įprastą daugelio leidėjų frazę: ta tavo verstinė poezija skaitytojams nereikalinga!).
Kokia šiemetinė diskusijos tema? Ar pavyko išgirst įdomių minčių?
Diskusijų būta kelių. Viena tokia, kokia dabar Europoj – kur tik pasisuksi: „Įvairių kultūrų sugyvenimo galimybės Europoje ir naujos kultūrinės paradigmos paieškos“ (įvadinis referatas Veno Tauferio, iš vakaro vyko ir atskiras pokalbis su juo; moderatorius Alešas Debeljakas). Tiesa, Lipicoje, kur nuo amžių susieina daug kalbų ir daug kultūrų, pokalbis šia lyg ir trafaretine tema neatrodė nei banalus, nei juolab bergždžias. O „įdomiausia“ mintis, tiksliau, daugelio minčių santrauka, esmė, man pačiam buvo elementarios, bet, deja, nelengvos tiesos patvirtinimas – nebijok savęs tokio, koks esi. Domėkis kitais – kokie yra jie. Tik tokie gal ir būsit viens kitam įdomūs, gal tad ir sugyvenimo galimybės nebereiks su žiburiu ieškoti.
Komparatyvistikos kolokviume „Teoriniai-literatūriniai hibridai: apie literatūros ir teorijos dialogą“ (vedėjai Marko Juvanas ir Jelka Kernev Štrajn) dvi dieni dirbo specialistai, tad man čia ką teigti būtų per drąsu.
Dar buvo pokalbis apie literatūros sklaidą „Literatūrų kryžkelė: Rytai ir Vakarai“ (moderatorius Gregoras Podlogaras), bet jis vyko kaip tik tuomet, kai dauguma mūsų netolimam Sežanos miestely klausėmės minėtos tarminės poezijos, apžiūrinėjom fotografijų parodą, o paskiau dardėjom Liublianon. Šitame pokalby dalyvavęs Eugenijus Ališanka sako jį buvus dviejų dalių. Pirmojoje savo veiklą pristatę kultūros centrai, veikiantys Slovėnijoje: Prancūzijos institutas, Italijos kultūros institutas, Goethe’s institutas, Britų taryba ir Austrijos institutas. Antroji dalis – apvalusis stalas, kur, be Eugenijaus, dalyvavę Alexandra Büchler (Didžioji Britanija), Vladimiras Jankovskis (Makedonija), Olga Gaspejeva (Baltarusija), Marta Dziļuma (Latvija) ir Tomaszas Pindelis (Lenkija). Dauguma jų atstovavę organizacijoms, užsiimančioms literatūros sklaida. Kalbėjęsi apie literatūros rėmimą, įvairias jo formas, skatinančias literatūrų mainus, apie Rytų literatūrų pastangas prasimušti į Vakarus. Savo pasisakymu Eugenijus apibūdinęs Lietuvos padėtį, akcentavęs vertėjų vaidmenį literatūrų mainuose, būtinybę įvairiais būdais juos palaikyti ir skatinti. Kokių nors konstruktyvių sprendimų priimta nebuvę (nors ir diskutuota bendros duomenų bazės kūrimo mintis), daugiausia keistasi patirtimi ir nuomonėmis.
Esi, kaip sakiau, ne pirmas poetas, ten nuvykęs, bet, regisi, pirmas iš lietuvių, pelnęs „Vilenicos krištolo“ prizą. Papasakok apie jį plačiau. Tai, rodos, antrasis pagal svarbą Vilenicos prizas – po didžiojo, kurį yra pelnęs Tomas Venclova. Už ką jis teikiamas? Kokie jausmai užplūdo laimėjus?
Taip jau išėjo. Važiavau dalyvauti, žmonių pažiūrėti, jų kūrybos paskaityti, paklausyti. Pasirodė, jog ir manoji bus skaitoma, jos bus klausomasi – vertinamai. Na, maniau, tegu: ar maža kieno skaityta, klausytasi. Taigi ėjau kaip ir smarkokai nugrybautu mišku, bet aš taip pratęs: kiekvienam juk išdygsta – sava musmirė ar savas baravykas. Laiku ir vietoje. Net jeigu nė nesiruošei grybauti. Pasižiūrėjau – to prizo nėra gavęs ne tik joks lietuvis, bet ir niekas iš Baltijos šalių. Tiesa, pernai jį parsivežė Valžyna Mort, kaimynė baltarusė, įdėmesniems "Literatūros ir meno" skaitytojams kiek pažįstama iš mano čia skelbtų jos eilėraščių vertimų (taigi vertėjui irgi miela).
Rimčiau apie „Vilenicos krištolą“ taip. Vilenicos almanache spausdinama tų metų festivalio dalyvių kūryba originalo ir slovėnų kalbomis bei vertimu į anglų, prancūzų, vokiečių ar italų kalbas. Be to, speciali tarptautinė žiuri akylai stebi visą festivalio vyksmą, svarbiausia – literatūros skaitymus, t.y. kaip publikuotus kūrinius pateikia pats autorius savo kalba. Šių metų žiuri buvo – Alojzas Ihanas (Slovėnija, pirmininkas), Eugenijus Ališanka (Lietuva), Alexandra Büchler (Didžioji Britanija), Pavelas Vilikovský’s (Slovakija, 1997 m. didžiojo apdovanojimo laureatas) ir Erica Pedretti (Šveicarija, 1999 m. didžiojo apdovanojimo laureatė). Taigi jų ilgai „narstomas“ ir tik paskutinę akimirką prieš apdovanojimą patvirtinamas vienas iš festivalio dalyvių ir paskelbiamas „Vilenicos krištolu“, jam įteikiamas specialus kasmet kito dailininko sukuriams prizas, tikėčiau – iš krištolo, bet ne iš „tam tikro stiklo, turinčio daug švino oksido“, o iš kalnų krištolo – „bespalvės, skaidrios kvarco atmainos“. Nors į tą skaidrumą dar teks įsižiūrėti, kai pagaliau Eugenijus, automobiliu tą luitelį pargabenęs iki Vilniaus, baigs gabent ir iki mano Fabijoniškių. Per tą netikėtumo jaudulį nepasiklausiau skulptoriaus pavardės. Pakilnojau – prizas gražus ir nesunkus (senbuviai pasakojo, jog kadaise Ewa Lipska savojo nuo žemės neatkėlusi). Čia dar galėčiau pagirti Eugenijų kaip tikrą žiuri profesionalą: iki paskutinės minutės – kad nors raumenėlis jam būtų krustelėjęs. Užtat manęs, Štanjelo pilies kieme pasirengusio fotografuoti „Vilenicos krištolo“ teikimo ceremoniją, vos šokas neištiko, kai po ilgiausių popietės vedėjo Draženo Dragojevićiaus, paskiau ir žiuri pirmininko Alojzo Ihano dantų užkalbinėjimo pagaliau išgirdau… savo pavardę. Tokie ir jausmai: akimirksniu turėjau susitaikyt su ta lemtim ir kopt ant akmeninės pakylos tarti laureato žodžio. Bet ir tada dar negreit patikėjau, kad visa čia dedasi man. Kad iš tikro. Kad ne apsirikimas.
Dėl bendros informacijos dar galėčiau pasakyti, jog „Vilenicos krištolo“ laureatai buvo: Gregoras Strniša (1987), Ewa Lipska (1988), Dubravka Ugrešić (1989), Alešas Debeljakas (1900), Grendelis Lajosas (1991), Endre Kukorelly’s (1992), Francesco Micieli’s (1993), Slavko Mihalićius (1994), Marzanna Bogumiła Kielar (1995), Kaća Ćelan (1996), Nicole Müller (1997), Peteris Semoličius (1998), Angelo Cherchi (1999), Vörösas Istvanas (2000), Natalka Bilocerkivec (2001), Pál Závada (2002), Valžyna Mort (2004). Ir būtinai norėčiau pabrėžti, jog, kalbant apie „Vilenicos krištolą“, be manęs, minėtini ir mano eilėraščių, spausdintų almanache, vertėjai: į prancūzų kalbą – Genovaitė Dručkutė, į slovėnų – Klemenas Piskas.
Esi nuolatinis mūsų festivalių – Poezijos pavasario ir Poetinio Druskininkų rudens dalyvis. Gal galėtum žvilgtelti į juos iš Vilenicos olos gelmių?
Pirmiausia mūsų bėda ar „žavesys“ (kaip pažiūrėsi) – pernelyg daug savaip suprastos poetinės laisvės salų ar užutėkių, kartais pamirštant, jog traukti į tuos festivalius, vienyti jų dalyvius turėtų pati poezija. Ją gražu sieti su muzika, teatru, daile ar kitais menais ir visokiom išmonėm. Bet man kartais jau pradeda pakyrėti vos ne priverstinis ir dažnai neskoningas linksminimas(is). Nors čia jau – pačios mūsų bendravimo kultūros, ne tiek festivalių organizacijos dalykas. Kita, mūsų festivaliai – pirmiausia pačių šeimininkų festivaliai, tad įsivaizduoju, jog ne vienas svečias galėtų pasigesti aiškiau išreikštos europinės ar regioninės (tarkim, baltų) dimensijos. Ypač turint galvoje diskusijas. O jei jau mūsų festivaliai tokie, lituanocentriški, turėtumėm geriau pasinaudoti proga ir svečius pažindinti su savo poezija ar apskritai literatūra. Iš Slovėnijos parsivežiau nemažai jų knygų ir kitų leidinių įvairiomis kalbomis: viešbutyje išdėliota lentynose, ant stalų – imkit, sveteliai, gal perskaitysit, gal susidomėsit. Tame pat viešbutyje atskirus savo stendus, kuriuos taip pat daugiausia galėjai saikingai „švarinti“, turėjo ir Eugenijaus minėtos kitų šalių kultūrų institucijos Slovėnijoje. Viena, ko galėjai pasigesti, – žodynų. Bet toks noras – jau kaip ir pasileidimas. Kita va atėjusi mintis, bet čia prisiminus kitą festivalį, minėtą Cap à l’Est, kur šiemet dominavo graikai, – jog mes, kartais turėdami itin mažai pinigų (kaip kad šiemetiniam Poetiniam Druskininkų rudeniui), kasmet galėtumėm vieną kurią nors šalį kviestis kaip pagrindinę festivalio viešnią. Taip palengva ir atskirų šalių poeziją gal nuodugniau pažintumėm, ir… gal su šalies, tų metų pagrindinės viešnios, institucijomis būtų galima rimčiau kooperuotis festivalį rengiant.
