Skaitymas upei

Poezijos pavasaris šį sykį vešlus kaip niekad. Kartu ir į gylį, į atmintį, kurią gaivina keli „Nemuno“ autoriai. Kaip ten kadaise jame būta. V. Kukului įdomiausia „ne pačių renginių, o vėlgi nakvynių viešbučiuose, kelionių atgal patirtis“. Ko gero, ne tik jam. Turiu ir aš analogiškų prisiminimų, visi jų turime, tačiau noriu kiek praplėsti geografiją ir prisiminti kokį Poezijos pavasariui giminingą renginį. Kaip būta ten, ar prilygta, ar pranokta. Atmintis išsitraukia 2003 m. aplankytą didžiausią Balkanuose Strugos (Makedonija) poezijos festivalį. Tai ir prisiminkim.

Graikų traukiniai kuo greičiau išsprogdintini. Graikų traukiniai tik stoikams. Taip galvoju sukandęs dantis važiuodamas iš Atėnų Makedonijos sienos link. Pats pasirinkau tokį maršrutą, graži man Graikija, išskyrus jos traukinius. Bendrakeleiviai mato mano kančią, tad maloniai kalbina ir vaišina kažkokiais ypatingo sausumo sausainiais.

Salonikuose peršoku į transbalkanų ekspresą, ir štai mes jau pasieny. Kadaise graikų pasieniečiai ant Makedonijos vizų klijuodavę lipdukus „Tokios šalies nėra“. Tiek jau to, man yra, man net vizos nereikia, tai ir pranešu nustebusiam pasieniečiui. Šis išeina. Po kiek laiko į kupė įplaukia prašmatni uniformuota itin jugoslaviškos išvaizdos dama su dviem pistoletais. Tai čia jūs be vizos, sako. Aš, sakau, beveik lįsdamas po suolu, bet nešaudykit, susitarsim. Einam, sako, matysim. Nueinam į pastatą, primenantį karo laikų J. Broz-Tito vadavietę. Deramės dėl vizos, o tuo metu, pagal visus Kusturicos kanonus, moteriškė tiesiai po mano kojom plauna grindis. Grindys nuo to tikrai netampa švaresnės, tačiau mano batai ima žvilgėti, lyg naujoji Makedonijos viza. Galime važiuoti.

Šalies sostinėje Skopjėje pasijuntu lyg mėnulyje. Kažkokia kraterių architektūra, apgyvendinta mėnuleigių. Realybės pojūtį palaiko tiktai KFOR taikdariai su lenkų vėliavom ant rankovių. Kol praeivis aiškina, kaip rasti už keturių žingsnių esančią autobusų stotį, greta stabteli du pinigų keitėjai su dviem sprindžiais dinarų, taksistai šaukia, jog nuveš pigiau, kažkas pradeda valyti man batus, vos pajudantis senelis čiumpa nešti mano krepšį, o du vaikai bando parduoti kramtomosios. Sprunku į čigoniškai svaigų senamiestį ir paskubom kalu šimtą rakijos. Kiek lengviau.

Autobusas gražiais kalnų serpantinais važiuoja ilgai, tačiau po poros valandų vairuotojui atsibosta. Sustoja prie kalnų bariuko ir siūlo visiems eiti arbatos. Mielai, iš Atėnų važiuoju jau parą, galima ir arbatos. Šalia prisėda D. Moore ir T. Cruiseas.

Tik pradėjus kalbą pasirodo, jog čia ne jie, o jauna serbų pora, kasmet atvažiuojanti į Strugos poezijos festivalį. Tokių poezijos turistų čia yra ir daugiau. I‘m a T-shirt SINGER, sako Džiura (T. Cruiseas), aš – marškinėlių dainuotojas, ar girdėjai, kaip autobuse dainavau tavo marškinėlius? Negirdėjau, tad trumpai padainuoja, sidabriniu žiedu į bokalo kraštą akompanuojant Biljanai (D. Moore). O koks tavo hobis, klausia abu manęs. Mano? Na, aš kolekcionuoju moterų vardus, sakau ekspromtu. Ekspromtai kartais būna genialūs.

Strugoje mūsų jau laukia prašmatniausias miesto viešbutis „Drim“ (maždaug pusantros žvaigždutės). Festivalio šefas Z. Ančevskis netiki, jog sugebėjau atvažiuoti iš Atėnų, tad trinasi akis ir mandagiai murma burtažodžius. Lietuvą žino, pažįsta Ališanką. Poezijos festivalių šefai, pažįstantys ne Ališanką, o ką nors kitą, man išsyk sukelia įtarimų.

Kitapus gatvės randu malonų bariuką City pub, kur tris litus kainuojančius tekilos stikliukus nešioja viena iš dviejų Makedonijoje matytų gražių merginų. Kepsnys kainuoja tiek pat. Alus irgi. Ir brendis. Tai kokio velnio man eiti į kažkokių švedų rengiamą kokteilį viešbučio terasoj?

Bet nueinu, ir gerai, nes visus pamatau dar blaivius ir su kostiumais. Net Leoną Briedį, nors latviai pelnytai garsėja kaip neeiliniai gėrovai. Visų čia labai daug. Aštuoniasdešimt užsienio svečių ir panašus skaičius vietinių poetų. Skaitymai bus ilgi. Po kokteilio visi kažkur eina vakarieniauti (niekas nepasakė kur), o aš – į City pub.

Mobilusis Makedonijoje neveikia, tačiau kartais gaudo šalia esančios Albanijos signalą. Nuo šiol norėdamas paskambinti eisiu paežere „į Albaniją“. Mes prie ežero, dar nesakiau, didžiulio, Ohrido, gal kam kuo ir gražaus.

Nors muedzinai visą rytą neduoda miegoti, tačiau keliuosi antrą ir šešios po dviejų aš jau City pub. Pusryčių (juos visi kažkur valgo, bet kur?). Kažką šiandien reikės veikti, bet niekas nesakė ką. Baro gražuolė, vardu Dragana (aš juk kolekcionuoju vardus), labai asociatyvu. Laikas lenda lyg ilga balta juosta iš kasos aparato. Albanų poetas praeidamas kyšteli albanišką poezijos žurnalą, kurį kokį pusvalandį „skaitau“, kol balta laiko juosta baigiasi.

O pasirodo, tuo paslaptingu metu šiųmetinis festivalio poetas laureatas T. Tranströmeris slapta sodino medį. Po to dėl viso pikto buvo atidengtas festivalio įkūrėjo A. Šopovo biustas ir vyko laureato spaudos konferencija. Pastaroji turėjusi būti visų paslaptingiausia, nes T. Tranströmeris dėl ligos negali kalbėti. Tikėkimės, viską parodė pirštais.

Vakaro siaubingiausia dalis – oficialus atidarymas. Specialiai (!) 42 kartą vykstančiam festivaliui pastatytuose itin didinguose Poezijos rūmuose bei aplink juos susigrūda tiek žmonių, kiek tikrai nėra visoje Makedonijoje. Malūnsparniu atskrenda netrukus su juo ir nukrisiantis šalies prezidentas, premjeras bei kultūros ministras. Visos prieigos patruliuojamos automatais ginkluotų kareivių. Ką turėtume daryti, klausia viena viešnia, nelaimės draugė. Kentėkite, ponia, sakau, mes abu – poezijos įkaitai.

Scenoje kalbos. Kad įsivaizduotumėte kokios, tepasakysiu, jog UNESCO generalinis direktorius K. Matsuura japoniškai (su vertimu) kalbėjo keturiasdešimt septynias minutes. Vėliau kai kurie poetai kai ką skaito, o aš rūmų fojė toliau renku moteriškus vardus. Fojė veikia dalyvių knygų parodėlė, tad įmanoma čiupti ką nors už kasų, bakstelti nosimi į stiklą ir pasakyti, jog „Žaidimą gražiais paviršiais“ (štai jis) parašiau aš. Po to jau klausti vardo. Šalia guli ir vertimai į makedonų kalbą, tačiau kalbinis barjeras trukdo suprasti jų potencialią naudą ar žalą. Miniai prasiskirsčius, pro kebabinių dūmus šiaip taip nusiiriu iki City pub, iš kur mano balkone padžiautas baltas rankšluostis panašus į rankraštį. Vėliau teko jį nukabinti, nes kad ir kokioj šaly būčiau, mano balkonas vis tiek greitai virs diskusijų klubu ir poetų internacionalas jame ligi paryčių gvildens, teigs, neigs, raikys orą vieninteliu mano kamščiatraukiu ir pagarbiai pritils, kai olandų delegatas E. Menkveldas ims pūsti arabus apie Poetinį Druskininkų rudenį. Visiems tas Ruduo patiks.

Trečioji diena. Vaikštau po miestą ir kvėpuoju nesuvaidinta jo egzotika. Labiau traukia į albaniškus rajonus, kurių čia daugiau ir yra. Užeinu į absoliučiai tuščią albanų supermarketą, kur specialiai man atrakinama muzikos krautuvėlė ir aš išdidžiai nusiperku albanišką CD. Nemokamai gaunu trumpą kalbos pamokėlę, keletą išgyventi padėsiančių frazių. Ne visuose rajonuose albanai yra malonūs ir paslaugūs, kalbą mokėti pravartu, tačiau įkyriausi yra vietiniai čigonai. Vienas beveik pusvalandį mėgina man parduoti reples, niekaip netikėdamas, jog toks reikalingas daiktas kažkam nereikalingas. Ju faleminderit, sakau albaniškai, tada laiku ateina mano serbai iš autobuso ir imasi padėti man kolekcionuoti vardus. Kolekcininkui (man) neužtenka pasakyti vardą, reikia prisėsti, pasipasakoti, atsiskleisti. Tokios taisyklės! Štai prisėdo dvi gotės (vardus, pardon, pamiršau), šnekamės, smagu, nors Džiura-Cruiseas man vis šnibžda, kad „jo“ gotė jam smirda. O tuo pačiu metu Drimo upės žiotyse įsikūrusioje kavinėje (ten ir sėdim) makedonų poetai pristato šiųmetines savo knygas. Nieko nesuprantu, o iš pirmo žvilgsnio – knygos kaip knygos. Kaip mūsų prieš dešimtmetį. Biljana, kuri nebendrauja su gotėmis, o klausosi poezijos, informuoja, jog geriausi tekstai – albaniški.

Čia pat ir vakaras, visi (kažkur) papietavę (kažko) renkasi į mūsų apgyvendintą kavinę. Dabar bus indai, sako Džiura. Ir iš tiesų du svečiai indai (iš aštuoniasdešimties) pagerbti atskiru vakaru. Greitai suprantu kodėl. Šalia indų atsiranda vietinis indiškų instrumentų ansamblis, vietiniai krišnaitai ir – nuostabiausia – autentiški Makedonijos hipiai su visais savo karoliais, skarelėmis, drobiniais marškiniais, gitaromis ir žole. Žaibiškai „susikolekcionuoju“ hipių merginų vardus, tad visa retro komanda susiburia prie mūsų stalo. Nežinau, ką čia dvasingiau pasakyti, tad išverčiu jiems seną lietuvišką eilėraštį „Jėzus Kristus buvo hipis“.

Vėlai vakare visi hipiai (mano pakviesti) – jau viešbutyje surengtoje „Naktyje be skyrybos ženklų“. Kažkas kažką ten skaito, kažkas kažką dainuoja, nematyti tik kad kažkas kažką vestų, tvarkytų, struktūruotų. Džiurai įspūdžių per daug, ir jis užlipa į mano kambarį miegoti. Po geros valandos kylame ten dviese su jo Biljana, o viešbučio darbuotojas šypsosi ir rodo pakeltą nykštį: svečias mezga kontaktus. Abu serbai lieka nakvoti. Pusę trijų netikėtai atsiranda Desanka, kurios vardas į kolekciją pateko festivalio atidarymo metu. Kviečia į kažkokius šokius, bet mes, kaip ir ji, jau nusišokę. Tas pats viešbučio darbuotojas, matydamas, kaip lydžiu iki taksi labai gražią, labai girtą ir labai ryškiai prisidažiusią merginą, iškelia du nykščius: svečias mezga daug kontaktų.

O kitą dieną, kaip ir dera, – vienuolynai. Kepinant saulei skaitome Dievo Motinos vienuolyne Kalištoje. Skaitau angliškai, nors vietiniams tai neįveikiama kalba. Jie man keršija gimtąja. Vėliau visus veža į uolose iškirstą kitą vienuolyną, kur tenka lipti lyg „Led Zeppelinų“ kopėčiom į dangų. Danguje laukia nedičkės makedonų mergaitės su mineralinio stiklinėm (plastmasinėm). Tikras nektaras. Šalia įspūdingų ikonų tikintieji sudėję aukas: žvakes, gėles, pinigus ir pan. Itin nustembu pamatęs prieš pat ikoną padėtas naujas (su etikete) juodas vyriškas kojines. Originalesnės aukos veikiausiai ir nepamatysiu.

Vakare važiuojame į gražų kurortinį Ohrido miestą, kur šv. Sofijos Katedroje laureatui T. Tranströmeriui bus teikiama premija. Kurį laiką dar klausome, kaip makedonų kritikai gimtąja kalba pasakoja apie Didįjį Švedą, bet greitai išeiname į aludę. Kiek pas jus alus? – klausiame vienoje. Tiek ir tiek. O gal mes atvažiavom su prezidentu? Tokiu atveju – nemokamai. Deja, ne. Laiku atgriūva penkiolika Makedonijos hipių ir išsitempia mane į džiazo klubą, kur į vardų kolekciją įrašoma Australijos makedonė Samanta. Samanta dirba australų draudimo kompanijoje Skopjėje, tad pasakoja man apie liūdnoką ekonominę šalies padėtį, tiesioginių investicijų stoką, prisimename ir septintajame dešimtmetyje Skopję sugriovusį žemės drebėjimą, kol tie patys hipiai informuoja einantys į lauką rūkyti žolės. Vienas jų turi vežti mane namo į Strugą, privalau prižiūrėti. O tas tik pučia dūmus, žvelgia į debesis ir taikosi vėl prisidegti. Nesijaudink, Kęstuti, sako, aš važiuosiu greitai. Nepamiršk, kad vairuosi lėktuvą, sakau.

Lėktuvas pasirodo esąs surūdiję „Žiguliai“, į kuriuos dar telpa pora ateivių iš neaiškios galaktikos. Iš Ohrido į Strugą veda vienintelis kelias (apie 30 km), kuriame sugebame tris kartus pasiklysti, tačiau forsuodami gėlių gazonus kažkaip randame viešbutį, kur vėl vyksta „Naktis be skyrybos ženklų“, šįsyk itin atitinkanti savo pavadinimą.

Kitą rytą, lydimi dviejų karinių katerių, plaukiame prie Albanijos sienos, kur geriame vyną (lyginant su L. Briedžiu – tik uostome), mums groja čigonų ansambliai, kažkas (ispanas) laimi pilną statinaitę, dalyviai pradeda keistis adresais (pirmas skambutis), o visa tai stebi už kokio puskilometrio žvanginantys kalašnikovus alkani albanų kariai. Mire dita, šaukiu jiems albaniškai, labas rytas! Tarp mūsų ir karių išdidžiai vaikšto povė su poviukais (ne taikos balandis).

Ir, žinoma, baigiamasis. Ant siauro tilto per Drimo upę pastatoma pakyla poetų chorui. Taip ir susėdame, laiptais, veidais į upės tėkmę. Publika (gausi) buriasi abiejuose krantuose. Skaitome. Ilgai. Garsiai. Išskyrus laureatą T. Tranströmerį, kuris stovi nebylus prieš mikrofoną, kol sutrikę rengėjai jį nuveda sėstis. O mes skaitome. Temsta. Mažėja žmonių. Vis dar skaitome. Štai jų jau visai mažai. Štai mes jau skaitome upei. Ir mūsų tekstus nešasi Drimo upė, kuri, anot M. Pavičiaus, teka ir Ohrido ežero viduriu, skirdama jį perpus.

Festivalis baigiasi. Pasiliksiu čia dar dvi dienas, savo sąskaita, sėdėsiu City pub ir kažko trūks. Paliksiu Draganai lietuvišką monetą, tarsi mesčiau ją į fontaną. Po dviejų dienų sėdėdamas neonais nutviekstuose kapitalistiniuose Salonikuose pradėsiu ilgėtis Makedonijos, ežero, festivalio. Kur mums buvo taip gera. Kur skaitėm upei, tekančiai ežeru.