Rašyk
Eilės (75165)
Fantastika (2210)
Esė (1516)
Proza (10615)
Vaikams (2533)
Slam (50)
English (1159)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Skaidrius Kandratavičius (Kunix) kūrinio analizė ir interpretacija

2005-02-23
„Beloručenka Ty moja, Čiornoknižnica!“ (Ana Achmatova)
Šaltuonėle Tu mano, Būrėjėle!

Ledinuotosios erdvės apsuptyje pro baltarašaluojačių langų properšas atšildau Tau atminties gyvasties skiemenį, atitrinu žiemiškiausią sakinį, gaivinuosi saldžiarūgšte rašymo Tau mikstūrėle. Viliuosi, ir Tu sušilsi, krūtinę lyg raudonu vynu pakaitinsi, rankeles prie žodžio krosnies prišliesi. Tad palaimos kibirkštimi žarijink, Viešpatie, mano širdį ir perstatyk, kur reikia, balsę, kad mano Mažutė gautų žibučių iš po erdvinio gruodo, neužmirštuolių pro garsyno spengsmą, rugiagėlių nuo šarmoto stiklo raižinio. Su Jos Didenybe Ana noriu kvėpti ir svaigintis aguonų miegenomis, sapnuoti pasakos laiką, žirglioti su Tavimi už rankos per sultingas pievas, girdančias kraują virinančiu viralu, lakštingalų rasotu solo. Nuo kalvos vėl Tave įsižiūrėsiu, skepeta bemosuojančią ar dūdele treliuojančią, o gal akeles bespiginančią nuo kitos panašios kalvos ar mūro, ranka prisidengusią nuo ultravioletinių dogmos spindulių. Vaizduotėje apsikabinu krikštaduktę ir apsiverkiu: tokia ji brAngelis, šiltas angelas, meilės gumulas, mano dovanota miniatiūrine bižuterija pasidabinusi. Žinai, Liniausioji, vis tik norėčiau ir mergikės, ne tik bernaičio: su kiekviena žiemos diena ir naktimi vis labiau, vis aitriau, vis jusliau. Pasakyk Aušros Vartų Motinai, jog laukiuosi nesulaukiu, kad mane tėveliu pavadintų, už rankos paimtų, ašarą išspaustų: nesuledėjančią net šiaurinio vėjo glėbyje, gimdančią ramybę ir šeimos tvarumą. Pasakyk Jai, kaip labai Tave myliu, daug daug Jai pasakyk. Visas Tavo.


Skaidrius Kandratavičius – avangardinės poezijos ir prozos autorius. Rašytojo kūriniose įprasminama religinės tematikos konstrukcija, „metareliginė“ gyvenimo sublimaciją į sudėtingos sąmonės, pasąmonės klodus. S. Kandratavičiaus Kūryboje matome filosofinės minties ritualiką, intelektualių idėjų invaziją...

Šis kūrinys morfologiškai – vienas segmentas. Kūrinio veikiantysis išdėsto savo empatišką būseną, meilės realiją abstraktiems miražams, perteikdamas praeities skepticizmą, fiziologinį nuoširdumą, fantaziją. Utopinis principas reiškiasi sapnų sociatyvume, vizijų, oracijų, vienetinių tikėjimo tiesų, „tiesių“ skurdžioje „saulėje“. Alsuotojas tiki būties esmės „sąžine“, metafizikos, „kometos“, juslinės nuojautos stabilumu, šventos gyvybės parsidėjimo „dogmatika“, sakralios, sakralinimo „amor“ (lot. meilė) traktacija, likimo tėkmės nestabilumu...

„Ledinuotosios erdvės“ (pirmas jausmas, kurį pajunta veikėjas“) – ledinė baltarašaluojačių langų properša, kurioje ieškoma šilumos metafizikos, relaksacijos, džiaugsmo rašalo, sviesotamsos vienatvėj, „nihilizacijoj“ perspektyvumo, potencinės imponacijos, impresijos iš „Anos“...

Kūrinyje kalbama apie jausminius vienetus: tiesą, grožį, gėrį (filosofinės idėjos probemas). „atitrinu žiemiškiausią sakinį“, „Viliuosi, ir Tu sušilsi, krūtinę lyg raudonu vynu pakaitinsi“. Šiose ištraukos segmentuose, minimumuose „matome“, „juntame“ daonizmo idėjos paveikta žmogų, tikrojo kelio ir dorybės ieškotoją, tačiau pasaulietiškos „fizikos“, rizikos, psichologijos nuneigti neįmanoma...

Kūrinyje efektuojama efektingais akordais „fektuojama“ tarp deminutyvizuoto, strukrūrinio, morfologinio („Mažutė“, „žibučių“) ir švelnaus vaizdo šablono, perteikiama nuomonė, tyli kalbos emocija, gyva širdies ritmika, tačiau ją pajaučiame tik empatiškame kalbančiojo autobiogarfiškume...

„Su Jos Didenybe Ana noriu kvėpti ir svaigintis aguonų miegenomis, sapnuoti pasakos laiką, žirglioti su Tavimi už rankos...“ (Veikėjas vos palietęs zenito centrą emociškai sustoja ties trapaus, imlaus, vaikiško, kūniško jausmingo  ir malonumo ekstaze, o gal net šiek tiek hiperbolizuota ribos ekspozicija, „pozicija“.

„Nuo kalvos vėl Tave įsižiūrėsiu, skepeta demosuojančią ar dūdele treliuojančią, o gal akeles bespiginančią“ (kūrionio segmento vidury – matoma subjekto „lytėjimo“ , „lyties“ formas – tai aukštosios stebėsenos laipsnis, laikas, erdvė „kvepia“, „erdvinio gruodo“  metaforomis, atviros oazės ramybe.

Aukštųjų akimirkų siekis, deklaruojamas rizoidais - matomas („Nuo kalvos“) vaizdo, iki pat „ašarą išspaustų“ faraprazių.

„Sizifo darbas – nėra beprasmybės reakcija, ją reguliuoja, reaguoja, „ekshumuoja“ vilties gnoseologija, logiškas mąstymas...

Veikėjo sąmonės sraute kaupiasi formalios minties subvienetai, kurie paklusniai sakomi išminties tylai. „Žmogus yra tokia būtybė, kuri visada nori daugiau negu gali, o gali daugiau neku privalo“ W. Wickler filosofinė aktyvacijos šviesa iliuminuoja nepabaigto veiksmo aktualiją. („Tave myliu, daug daug Jai pasakyk. Visas Tavo.“)

Vyksmas pasibaigia ties minčių srauto stabdžiu, neatsakydamas į klausimą, kaip bus toliau, ar pavyks realiai ir racionaliai įgyvendinti ekumenizacijos deklaraciją, estetizmo vizualystę, ar dar liks vienas laikinumo miražas...

Visas kūrinys – sociatyvi vizualija („Vaizduotėje apsikabinu krikštaduktę ir apsiverkiu: tokia ji brAngelis, šiltas angelas, meilės...“)

Kūrinyje esminį refleksą sieja, „lieja“, „šlieja“ apsikabinimo scena. Ši kulminacija išlaisvina jausmus, o kartu užrakina nebūties vientisumą.

„Pasakyk Aušros Vartų Motinai, jog laukiuosi nesulaukiu, kad mane tėveliu pavadintų, už rankos paimtų, ašarą išspaustų:“ šioje segmento citatoje religinis monolagas plėtojamas teologine tikėjimo retorika, teorija, įspūdžių ritmika. Dominuojantis  kreipinys – į aukščiausią religinę substanciją  – „Aušros Vartų Motiną“. Tikėjimas pagrindinė kūrinio temos anafora, netikėjimas – vienintelė determinacija.

Kūrinyje svarbią reikšmę turi spalvos ir meninių vienetų įdiegimas, monologinis švelnumas, kompozicijos paprastumas.

Epitetai: „Ledinuotosios erdvės“, „baltarašaluojačių langų“, „žiemiškiausią sakinį“, „saldžiarūgšte rašymo Tau mikstūrėle“, „erdvinio gruodo“, „sultingas pievas“, „ lakštingalų rasotu solo“, „ultravioletinių dogmos spindulių“, „miniatiūrine bižuterija“, „ašarą išspaustų“. Epitetine raiška kuriama begalinio jautrumo „lingvistika“, gamtos ir žmogaus sociatyvumo paveikslas, gyvybimngumo maksimumas, tapatus idealų ieškotojo vaizdas.

Palyginimai: „Viliuosi, ir Tu sušilsi, krūtinę lyg raudonu vynu pakaitinsi“. Palyginimais veikiantysis pabrėžia žodį „lyg“, „viliuosi“ , kadangi netiki šilta euforija, jis netiki, kad gali sušilti, nes kartais pas regi „šalto gyvenimo“ aksidensą.

Visą kūrinį interpretuojame, kaip pagrindinės minties dominaciją. Mintysje – piešiama žmogaus psicholiginis vienišumas, monologinis pasikalbejimas su abstrakcijomis...Veikėjo sielos apybraižoje nėra tik psichinės vienumos krizės, nes ji nukelia į sapną ir tas sapnas tęsiasi viso kūrinio sintezei, nes kartais matomas gyvenimo racionalumas (pievos, ašaros, gruodis...). „baltarašaluojačių langų“ ši vieta pati svarbiausia, nes „lange“ atsiveria pasaulio ir sapnų vaizdas. Autorius „brėžė“ egzistencijos meilę, meilės susakralinimo apeigą...


 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-19 03:30
Lavondėmė
Kitų kalbų, ypač anglų, išmanymas akivaizdus. Tačiau taip rašyti— žudyti nuosavą kalbą. Tarybų sąjungos laikais tai darė rusų kalba, o šiais, Europos sąjungos— anglų. Būkite atsargus, viešindamas tokius straipsnius. Juk darote įtaką kitiems, už save jaunesniems.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-19 21:50
SpokeyDokey
mano patys mylimiausi mokslininkai, kuriuos lb gerbiu uz ju puiku stiliu yra kavolis, beresnevicius, maceina, sliogeris. elliade, clifford geertz, marvin harris...taippp:))) vat is ju pasimokyk, kur suderintas humoro jausmas, moksliniai terminai, ir puikios metaforos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-19 21:43
SpokeyDokey
hm, maumaz teisus, nesveikas manierizmas "šviesa iliuminuoja nepabaigto veiksmo aktualiją" ir t.t. Tokia stilistiskai nevykusiu fraziu gausa analize daro panasia i analizes parodija, nei i mokslini darba. (lb atsiprasaua autoriaus jei sita analize ir yra tik prikolas). Ir siaip skaitant apima jausmas, kad autorius slepiasi uz sablonisku fraziu, moksliniu terminu, vengdamas gilintis i analizuojamo kurinio prasme. Atleisk, Audriau, bet jei sito darbo tikslas buvo ne prajuokinti zmones, o interpretuoti Kunix kurini, tai tau nepavyko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-12-10 22:54
Kandrataviciene
Varge, kokia kalba jūs su kaimo močiutėm kalbat? Ar susikalbat?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-12 15:10
Maumaz
Klaikus manierizmas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-02 12:57
KNX
KNX
p.s. kartais "badančios akis klaidos", kaip "vienišumo psicholigija" akivaizdina įdomesnę prasminę potekstę, "perspjauna patį save". L. Wittgenstein'u remiantis, kalbos eksperimentai, nauji ėjimai naikina ideologines ir net egzistencines dilemas, palengvina "kalbėjimo kvėpavimą" ir net patį gyvenimą... "vienišumo psicholigija" sukuria bent pora perskaitymo galimybių: vienišumas kaip sielos psichopatologija/liga, vienišumas - kaip psichologinis ligos nugalėjimas/įveika... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-25 13:08
ir kiti
nesinori kabinėtis. bet klaidos akis bado. ... rašymo įkarštis, turbūt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-25 13:06
ir kiti
ką omeny turėjo analitikas-interpretatorius? -> "psicholiginis vienišumas"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-23 15:16
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
efektuojama efektingais ??
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą