Rašyk
Eilės (72011)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2494)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Šiek tiek apie rašymo praktiką. Žudymo menas

2009-08-19
Šiek tiek apie rašymo praktiką. Žudymo menas

Dėkoju Suglumusiam, kad nepatingėjo ir parašė skyrelį apie šaltuosius ginklus.

Akimirką, kai patyliukais (o kartais ir garsiai) atslenka mirtis, galima rasti ne viename kūrinyje.  Dažnai mirštama ne sava mirtimi (pavyzdžiui, kaimyno), o tam reikalingas žudymo įnagis. Taigi, jei planuojate kaip nors pribaigti savo personažą, čia rasite šiokius tokius pagrindus apie tai, kaip ir kuo galima įgyvendinti savo tikslą.

Visiškai nesvarbu, kodėl jūs nusprendėte pribaigti savo personažą. Svarbu tai, kad viską atliktumėte tinkamai, kad atlikimo būdai neiškristų iš kūrinio konteksto. Tarkime, mergaitė, pabėgusi iš koncentracijos stovyklos, ir plikomis rankomis pasmaugusi tris vokiečius, dvi karves ir begemotą, atrodo kiek neįtikinamai. Pirmiausiai pagalvokite apie atlikimo techniką ir aplinkybes. Jei viską padarysite gerai, mirtis turės žymiai didesnį efektą.

Konstatavimas
Naktį bobutė, pasiramstydama lazdele, ėjo gatve. Iš tamsaus skersgatvio išniro sportine apranga vilkintis vyriškis intelekto nesužalotu veidu. Bobutė išsitraukė penkiasdešimto kalibro Desert Eagle ir ištaškiusi nepažįstamojo smegenis lėtai nuklibikščiavo tolyn.

Supažindinimas su auka
Mokslų daktaras Petras Petraitis nusprendė pabėgioti vakare. Tamsus paros metas jo nebaugino – mokslininko veidas buvo toks, kad net dieną žmonės stengdavosi išvengti susitikimo. Petraitis visada manė, kad sveikame kūne yra ne tik sveika siela, bet ir gimsta genialios mintys. Būtent bėgiodamas jis suprato, kaip pamaitinti visus badaujančius, sukūrė nesibaigiančios energijos šaltinį. Dabartinė Petro užduotis buvo panacėja. Su kiekvienu lengvos ristelės žingsneliu jo mintyse radosi naujos formulės, pamąstymai ir nešvankūs anekdotai. Jis jau planavo bėgti namų link, kai kitoje gatvėje pastebėjo bobutę. Ji iš rankinės išsitraukė milžinišką pistoletą ir vieninteliu taikliu šūviu paklojo mokslininką, jau beveik išradusį panacėją ir sugalvojusį kito pasirodymo humoro laidoje programą.

Supažindinimas su žudiku
Bobutė buvo gera. Šaulė. Nepaisant to, kad nešiojo akinius, sunkiai paėjo, ranką turėjo tvirtą. Ji pistoletu galėjo užmušti bet ką dvidešimt penkių metrų atstumu. Jeigu bobutė pistoleto nemesdavo, o juo šaudavo, mirtino poveikio atstumas būdavo bent dvigubai didesnis. Štai ir šį vakarą ji išėjo į medžioklę. Aukomis ji nelabai domėdavosi – gaudavo jų nuotrauką, pinigai įkrisdavo į sąskaitą ir bobutė imdavosi darbo. Šį kartą tai buvo kažkoks mokslininkas. Pažiūrėjus į veidą galėtum pamanyti, kad čia koks mašinvagis. Vienaip ar kitaip mokslininkas turėjo kvailą pomėgį bėgioti naktimis, kuris leido jį užklupti vienoje gatvėje. Driokstelėjo pistoletas. Bobutė šovė tik todėl, kad šovinių galiojimo laikas turėjo pasibaigti po poros dienų, o juos išmesti gaila...

Tokiu paprastu, galima sakyti, vos ne kasnaktiniu, vaizdeliu mes galime tinkamai nukreipti skaitytojo dėmesį. Pirmasis variantas yra neutralus – aprašoma žmogžudystė nekelia susidomėjimo žudiku, auka ar pačia žmogžudyste. Antrasis variantas sukelia susidomėjimą mokslininku – juk taip ir neatskleidžiama, kokius anekdotus jis sugalvojo. Trečiasis – nukreipia dėmesį į taupią bobutę (nenori išmesti nė vieno šovinio), sukelia susidomėjimą tuo, kaip bobutė išugdė tokią stiprią ranką.

Svarbiausia, kad kūrinyje nieko nepribaigtumėte spontaniškai. Ai, užkniso galvoti apie tą personažą, velniop, nudaigosiu jį ir bus ramu. Jei iš anksto būsite nusprendę ką nors pribaigti ir sugebėsite tam personažui sukelti skaitytojo simpatijas, mirtis padarys žymiai didesnį efektą. „Vai, vai, vai, kodėl numiro toks jaunas ir gražus personažas? Kodėl ne koks diedukas pensininkas?“

Dabar ne mažiau svarbi dalis – žudymo įnagis. Aš prastas šaltųjų ginklų specialistas, todėl visokius pjaustančius, smaigstančius ir panašius daikčiukus palieku bendraautoriui. Pats pasistengsiu aprašyti viską, kas šauna, sprogsta, spinduliuoja.

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kas šaudo. Rašydami prisiminkite, kad iššauti pistoleto gali tik labai mažas žmogutis – jis turi tilpti ginkle. Normalių gabaritų personažai šaudo pistoletu, automatu ar dar kokiu daiktu. Lygiai taip pat, kaip ir vinį kalame plaktuku, o ne iš plaktuko.

Jei apie ginklus nieko nenusimanote, geriau palikite juos ramybėje. Paprasčiausiai paminėkite, kad tas ir tas buvo pribaigtas tam tikra ginklų rūšimi.

Aleksandras išsitraukė dvylika peilių ir bemaskatuodamas liežuviu puolė atvykėlių link. Šie, iš toli jį pastebėję, jau buvo išsitraukę fotoaparatus ir be perstojo žybčiojo blykstėmis. Kai Aleksandras buvo visai netoliese ir galėjo seilėmis aptaškyti kai kuriuos atvykėlius, vienas jų išsitraukė pistoletą ir taikliu šūviu tarpuakin paklojo didįjį svieto gelbėtoją.

Aiškiai parašyta, kad Aleksandras nušautas pistoletu, nesigilinant į smulkmenas.

Svarbu nemaišyti ginklų rūšių. Jei parašėte, kad buvo panaudotas pistoletas, tai reiškia, kad buvo panaudotas pistoletas, o ne revolveris, automatas, minosvaidis ar per metus kartą šaunanti lazda. Jei nesate tikri, ką norėtumėte panaudoti, arba iš viso spjaukite ant tos scenos, arba keliaukite aiškintis vieno ar kito ginklo privalumus ir trūkumus.

Jeigu dėl kažkokių priežasčių svarbus ir pats ginklas, pirmiausiai susirinkite kiek galima daugiau informacijos apie jį. Pageidautina ne iš kompiuterinių žaidimų. Filmuose informacija taip pat nėra tiksli. Ne, bobutės ant suoliuko irgi prastos konsultantės. Rekomenduoju ilgai pasėdėti informacijos ieškant internete, o tuomet keliauti į biblioteką ir tikėtis, kad jie turės bent vieną ginklų enciklopediją.

Prisiminkite, kad praktiškai visi ginklai veikia tik todėl, kad tam neprieštarauja senutė fizika. Suprantu, kad kūrinyje ne viskas turi atitikti realybę, tačiau nereikėtų nusivažiuoti į pievas. Kulka neskrenda tiesiai, lazerio spindulys juda ~300000000 m/s greičiu, atoveiksmis visada lygus veiksmui, visi daiktai turi masę, užima vietą. Galite pasiimti knygutę, kurioje apibendrintas vidurinės mokyklos fizikos kursas ir perskaityti. Po to pagalvokite, ar tai, ką parašėte, bent kiek primena realybę.

Bobutė nekentė anūko Vaciaus. Jis šaukšteliu arbatai krapštydavosi nosį, spjaudydavo į šautuvo vamzdį, optiniais taikikliais kalė vinis. Pamačius pridergtą minosvaidį bobutei persipildė kantrybės taurė. Ji čiupo abu savo Desert eagle pistoletus ir jais šovė į Vacių. Pastarasis, kliudytas kulkos, nuskriejo tolyn tris metrus. Bobutė kartu su savo ginklais dėl milžiniškos atatrankos išlėkė pro langą...

Tai, kas gražiai atrodo filmuose, nebūtinai panaudojama literatūriniame kūrinyje ar realybėje. Šaudymas abiem rankom tinkamas tik tais atvejais, kai norima, kad kuo daugiau kulkų skristų oru, visiškai negalvojant apie taiklumą. Jei pašautą žmogelį kulka sviedžia tolyn, į priešingą pusę ne mažesniu atstumu turi skristi ir šaulys. Taip sako senutė fizika, o su ja pasiginčyti sunku.

Bežingsniuodama namo bobutė tolumoje pamatė savo baisiausią priešą – dieduką. Šis senas konkurentas grėsmingai klibikščiavo artyn, ramstydamasis lazdele, kurioje buvo įmontuotas artimo veikimo granatsvaidis. Bobutė, nieko nelaukusi, iš po sijono išsitraukė kulkosvaidį ir taiklia šimto šūvių serija perkirto dieduką pusiau.

Jei bobutė nėra Terminatoriaus mama, tokių veiksmų ji atlikti niekaip negalėtų. Pirmiausiai koją kiša pačio ginklo taiklumas. Po kiekvieno šūvio šaulys jaučia atatranką, kuri nukreipia ginklą nuo taikymosi taško. Statistiniai tyrimai rodo, kad efektyviausios 2-3 šūvių serijos. Ilgesnės – šovinių švaistymas.

Spinduliniai ginklai pasižymi staigaus efekto savybe. Na, nebent taikinys yra už daugiau kaip 300000 kilometrų. Tuomet teks palaukti sekundę. Spindulio efektas prasideda ties ta vieta, ties kuria baigiasi ginklas. Taigi, jei kas nors šauna (spindulina) lazeriniu pistoletu, kuris akimirksniu išlydo tanką, pagalvokite koks karštis turėtų būti prie ginklo – spindulys pirmiausiai susiduria su atmosfera, joje esančiomis dulkėmis ir panašiu šlamštu.

Nemaža dalis autorių linkę pamiršti faktą, kad lazeris prieš veidrodžius bejėgis, taip pat jo efektas ženkliai mažesnis objektams, kurių spalva panaši į spindulio.

Fantastiniams ginklams galioja ta pati taisyklė kaip ir šaunamiesiems – jei tiksliai nežinote apie ką rašote, geriau nerašykite iš viso. Geriau paminėti, kad kažkas buvo iškeptas spinduliniu ginklu, nei anihiliuotas juoduoju lazerio spinduliu.

Diedukas pažvelgė į lėkštę ir pajuto kaip jam kyla spaudimas. Jis jau trisdešimt metų kiekvieną ketvirtadienį sakydavo bobutei, kad nekenčia cepelinų su varške. Nusprendęs, kad atėjo laikas padėti tašką šiame cikle, jis pakėlė automatą, galintį iš karto šaudyti dviejų skirtingų kalibrų šoviniais, prie kurio buvo prijungtas povamzdinis granatsvaidis, optinis, lazerinis, kolimatorinis ir naktinio matymo taikikliai, balistinis kompiuteris, televizorius ir radaras. Ginklas buvo užtaisytas šimto mažesnio kalibro šovinių dėtuve ir dvidešimčia stambaus kalibro, tinkamų numušinėti tankams, šovinių. Automatas taip pat turėjo integruotą liepsnosvaidį ir plazminį ginklą, kuriuo akimirksniu galėjai išlydyti lengvąjį automobilį. Pirmiausiai diedukas pajuto kaip dreba kojos. Akyse ėmė temti ir jis pajuto krentąs ant nugaros... Paskutiniai garsai, kuriuos jis girdėjo buvo lūžtančių šonkaulių, kai aštuoniasdešimt kilogramų sveriantis automatas nukrito ant krūtinės.

Jei kuriate fantastinį ginklą – neįsijauskite. Kiekvienas priedas užima vietą ir sveria. Be to, kuo jų daugiau, tuo sunkiau visais jais pasinaudoti ir prižiūrėti. Prisiminkite posakį, kad tai kas tinka viskam – netinka niekam.

Jei kūrinyje naudojate sprogmenis, rekomenduoju neminėti nei kokie jie, nei koks jų kiekis. Plačiajame internete galite rasti visokios informacijos, tačiau gana sunku pasakyti kiek iš jos bus tiksli. Žinoma, jei norite nušluoti miestą, ant jo mestelėkite atominę bombą. Arba, jei remiatės istoriniais šaltiniais, kuriuose paminėta, kad Petriuko dvaro durims išsprogdinti reikėjo kilogramo ir dviejų šimtų trisdešimt aštuonių gramų trotilo – galite taip ir parašyti. Tačiau ši tema itin slidi.

Bobutė suprato, kad šį kartą niekaip neišsisuks. Trys pirmokų klasės – tai ne diedukas su aštuoniasdešimt kilogramų sveriančiu automatu. Iš po sijono išsitraukusi granatą, sukando jos žiedelį, truktelėjo ir sviedė į priešų tirštumą. Tą pačią akimirką suprato, kad kažko trūksta. Iš pirmokų būrio iki bobutės atskriejo granata. Ta pati, kuri visai neseniai slėpėsi po sijonu. Tik grįžo ji be dantų protezų. Ir be žiedelio...

Turėkite omenyje, kad granatos žiedas lengvai neišsitraukia. Taip padaryta dėl elementaraus saugumo – kad kareivis, netyčia užkliuvęs už ekipuotės, kapuosna nenusineštų viso būrio. Žinoma, jei jūsų personažas dantimis atidarinėja konservų dėžutes – kita kalba.

Šaltieji ginklai
Dažniausiai jie yra sutinkami pasakinėje fantastikoje arba fantasy stiliaus kūriniuose. Dabartiniais laikais nelogiška šokti su peiliu prieš pistoletą, kaip anksčiau ir minėjo kolega. Tačiau šaltieji ginklai turi savo žavesio, kova jais prilygsta menui arba kiaulės skerdimui kaime. Ką reikėtų žinoti jaunajam šaltųjų ginklų mėgėjui?

Personažo fizinis pasirengimas
Skirtingai nei šaunamiesiems ginklams, šaltiesiems ginklams itin svarbu personažo fizinis pasirengimas. Kodėl?

Pensininkas Petras nebuvo labai stiprus ar sveikas, tačiau pamatęs kaimyną, nedvejojo nė akimirkos: nubrėžęs ore porą apskritimų kirviu, perkirto savo auką per pusę. Išilgai.

Norint panaudoti šaltąjį ginklą, reikalingas ne tik pasirengimas, mokėjimas valdyti pasirinktą ginklo rūšį, bet ir fizinė būsena. Padaryta žala yra lygi fiziniam personažo stiprumui. Kuo daugiau yra jėgos, tuo rečiau pavargstama, tuo didesnė žala yra padaroma (prisiminkite barbarą Konaną...). Į personažo stiprumą reikia atsižvelgti ir dėl ginklų svorio. Vienas dalykas yra mosuoti peiliu, o kitas – dvirankiu kalaviju. Dar kitas dalykas yra mosuoti dvirankiu kalaviju apsivilkus šarvus, bet apie tai kitą kartą.

Taigi: jei personažas stiprus – jis gali užmušti priešininką ir su puoduku. Jei silpnas – palikite jam peilius, trumpus kardus, špagas ir panašią lengvąją artileriją.

Kitas svarbus personažo aspektas – mokėjimas valdyti ginklą.

Petro kaimynas, žymus sunkiasvoris kultūristas, smogė Petrui dvirankiu kirviu, tačiau senukas mikliai atrėmė ataką savo kalaviju, nuo smūgio suklupdamas, tačiau nukreipdamas kirvio ašmenis į šalį. Keikdamas senus sąnarius, stodamasis jis smeigė žaliūkui į kepenis taip išlaisvindamas jį nuo cirozės grėsmės.

Kaip matote, mokėjimas valdyti ginklą, kompensuoja fizinės jėgos nebuvimą. Tačiau nereikia perlenkti: Petras niekada neperkirs kaimyno pusiau, net jei būtų pats Zoro. Mokėjimas valdyti ginklą tekste turi būti pagrįstas. Berniukas kardininkas iš penktos laiptinės atrodys neįtikimai, net jei parašysit, kad jis 10 metų treniravosi rūsyje. Samdomas riteris – jau kitas reikalas. Kaimietis gali pamojuoti kirviu kaimynui prieš nosį, tačiau bus neįtikima, jei jis apgins savo ūkį nuo plėšikaujančių karaliaus armijos dezertyrų. Neverta pamiršti, kad lankininkas niekada nebus tobulas kardininkas, o pėstininkas turėtų pamiršti apie Robino Hudo taiklumą. Aišku, kareivis gali mokėti valdyti kelis ginklus, tačiau tam turėtų atiduoti ne vienerius metus savo darbo ir laisvo laiko. Personažas gali šiek tiek mokėti naudotis daugeliu ginklų.

Kova
Pats maloniausias dalykas, aprašant šaltųjų ginklų kovas, yra marios kraujo ir nukirstos galūnės. Tačiau prieš leidžiant personažui pasipliuškenti artimoje kovoje, reikėtų nepamiršti kelių dalykų. Pirma, išmeskite iš galvos žiedų valdovus, barbarus Konanus ir kalniečius.

Net tobuliausiai ištreniruotas karys masinėse kautynėse gali labai lengvai padėti galvą tiek nuo priešininko, tiek nuo saviškio rankos. Jei norite tikrovės, pasižiūrėkite viduramžių dailininkų piešinių apie kautynes ir pabandykite suvokti, kiek išgyvenimas priklauso nuo personažo patirties. Įsivaizduokite, kad esate „Akropolio“ atidaryme. Jūs turite atsidurti, tarkim, prie tam tikros parduotuvės. Visi atėjusieji turi ginklus ir taip pat nori atsidurti pirmi prie jos. Manau, kad daugiau tęsti nebereikia. Kad ir kaip bebūtų gėdinga, tačiau personažas gali išgyventi, jei yra mūšio lauko kraštuose, priešininkų yra žymiai mažiau, jis yra nemirtingas, priešininkai yra bailūs kaimiečiai ir t.t.

Taip pat personažas neturėtų nugalėti daugiau, nei trijų mokančių valdyti ginklą priešininkų. Tik per filmus jie laukia savo eilės, kol yra žudomas jų draugas.

Petras pažvelgė į septynis brolius plėšikus. Vyriausias iš jų buvo ginkluotas dvirankiu kalaviju, o likę plėšikėliai – ietimis ir kuokomis. Tačiau Petras nepasimetė. Sviedė kirvį į artimiausią plėšiką ir bėgdamas išsitraukė vienrankį kalaviją. Išsilenkęs ieties jis smogė priešininkui per kojas ir krūptelėjo, kai veidą aptaškė trykštantis kraujas. Stodamasis Petras atmušė kuoką ir kumščiu sulaužė raudonplaukiui nosį.

Tai kažkur penkios – šešios sekundės. Per tiek laiko Petrą turėjo persmeigti keturis kartus ir nukapoti mažiausiai dvi galūnes.

Prieš tris – atsilaikyti tikrai realu, ypač, jei personažas yra labiau įvaldęs ginklą, nei užpuolikai.

Žinoma, viskas priklauso nuo priešininkų drąsos, mirties baimės ir pasiryžimo užlenkti herojų. Herojus neturi būti stiprus, svarbu, kad jo priešininkai visada būtų bailūs, tada jis skaitytojų akyse taps didvyriu.

Pasirengimas
Visų pirma, naudojant šaltuosius ginklus tekste, reikėtų jais pasidomėti. Ar kas nors žino, kodėl viduramžių riteriai negalėjo kautis kardais? Ar kada susimąstėte, apginkluodami senovės lietuvius dvirankiais kalavijais ir full plate male šarvais? Ar žinote, kuo skiriasi peilis su grioveliu ir be? Nepamaišytų ir istorinės žinios, net jei rašote fantasy stiliumi. Tam tinka ir internetas, sąlyginai filmai. Tačiau norint tikrai suvokti kovos realumą, apsilankykite artimiausiame fantastų klube ir paprašykite išmokyti kautis. Tik taip galima suprasti, kaip greitai kardininkas gali netekti pirštų, kuriais laiko ginklą, kas yra sąlyginis skausmo šokas, kas yra pasimetimas kovoje ir kiek realu yra mosuoti dvirankiu kalaviju nepavargstant.

Taipogi, labai pravartu būtų pažiūrėti „History“ ir panašius kanalus, pasidomėti žmogaus anatomija. Šito reikia, kad personažas nesikautų su praskelta galva, nebodamas akis užpylusio kraujo, bent sąlyginai būtu suvokiama nukraujavimo galimybė, žaizdų tipai ir tai, kad žmogaus beveik neįmanoma perkirsti per pusę, ginklai gali užstrigti žmonėse, sužeisti žmonės herojiškai nemiršta.

Ir dar...
Petras prisėlino prie knarkiančio kaimyno ir godžiai pažvelgė į jo nepridengtą kaklą, kuriame nervingai judėjo adomo obuolys. Mėnulio šviesoje sužibėjo duonriekio peilio ašmenys ir pensininkas pasilenkė prie savo aukos. Primerkęs vieną akį, Petras nusitaikė ir brūkštelėjo peiliu per kaimyno kaklą. Kraujas pradėjo bėgti, tačiau neplūstelėjo, kaip pensininkas buvo matęs per televizorių. Prietemoje žybtelėjo dvirankio kirvio ašmenys. Kaimynas niekada nesuprato tokių juokų...

Reikia nepamiršti, kad panaudoti ginklą prieš žmogų gali ne kiekvienas, tai labai priklauso nuo psichologinio pasirengimo, o panaudoti ginklą efektingai reikia mokytis ilgai ir skausmingai.

Fantasy mėgėjams. Dažnai tokio tipo literatūroje yra naudojami užkeikti, užburti, stebuklingi ginklai. Tačiau nereikėtų su jais persistengti: jie turėtų būti realių formų (1. Keistos formos ginklas tikrai užstrigs kūne. 2. Jei ta forma būtų efektyvi, ji jau seniai būtų sugalvota realybėje), ginklo magija taip pat turėtų veikti kaip įmanoma realiau, o nepriminti DnD sistemos: kardas padarė tiek žalos, ir dar + 2D žalos dėl ugnies magijos.

Kaimynas niekada nemėgo pensininko Petro. Keistasis seniokas visada bandydavo jį nužudyti, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad gyveno vienu aukštu žemiau ir nuolatos užtvindydavo Jurgelevičių butą. Tačiau šį kartą, kaimynas nusprendė, kad Petras neišsisuks taip lengvai. Jis griebė kirvį, kurį nukalė pats Kęstas iš pietinio garažo ir pajuto, kaip ašmenys suvirpėjo, geisdami kraujo. Petras dar bandė sprukti, tačiau kaimyno rankos buvo ilgesnės, o ir kirvio kotas buvo netrumpas. Ašmenys įsmigo seniui į juosmenį, skaldydami stuburą ir kirsdami audinius. Kirvio ašmenys sužibo žalsvu atspindžiu ir Petras suklykė, jausdamas, kaip sproginėja kraujagyslės, ginklui siurbiant jo kraują. Prakeiktųjų klyksmu buvo vadinamas šis kirvis, nukaltas mechaniko Kęsto ir žinomas net miesto apskrityse... 

Pribaigiamasis gabaliukas

Berašant tekstą buvo kilusi diskusija apie žudymo efektyvumą. Manau, pravers pastabos ir apie tai. Karinės struktūros, samdomi žudikai ir kiti veikėjai, kurių darbas ar pareigos susijusios su žmonių galabijimu siekia kuo didesnio žudymo efektyvumo. Tai reiškia, kad kuo mažesnėmis sąnaudomis norima gauti kuo daugiau lavonų. Kaip to pasiekti? Mano kolega labai tiksliai pasakė, kad reikia pasidomėti anatomija. Suskirstome žmogų gabalais: galva, rankos, kojos, kūnas. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad paskutinioji detalė yra didžiausia? Taigi, į ją lengviausia pataikyti. Be to, čia sukrauti visokie gyvybiškai svarbūs organai, kuriuos kliudžius sulauksime norimo efekto. Galva savo viduje dažniausiai turi košės, kuri irgi reikalinga, kad žmogelis nemirtų. Pataikymas į šią dalį efektą beveik garantuoja, tačiau taikinys gerokai mažesnis. Rankos ir kojos pasižymi viena nemalonia savybe – jos makaluojasi, o tai reiškia – pataikyti sunku. Be to, šaudymas į galūnes naudojamas tik tuomet, kai stengiamasi apriboti judėjimą, o ne nukauti.

Ir paskutinė pastaba piktiems kalbininkams:

gaidùkas, hammer, cock, cocking piece, курок, спусковой крючок − spynos arba šaunamojo ginklo smogiamojo (ar skeliamojo) mechanizmo detalė, skirta kartu su kitomis detalėmis šaunamajam parako užtaisui uždegti šaunant. Dagtiniuose ginkluose prie gaiduko buvo tvirtinama dagtis; titnaginiuose ginkluose gaidukas smūgiavo į skiltuvą, o kapsuliniuose – į kapsulę. Neautomatiniuose ginkluose gaiduku vadinama skiltuvo galvutė su kovine užkaba, o šiuolaikiniuose
automatiniuose ginkluose – judanti detalė (spaudžiamasis Δ), kuri kovinės spyruoklės veikiama smogia į skiltuvą (skeliamąjį Δ). Pistoletuose Δ daugiausiai smūgiuoja į skiltuvą, o skiltuvas įskelia kapsulę. Dar ↑ gaiduko atlaužimas, gaiduko svirtelė, gaiduko svirtelės skliautelis.

gaidùko svirtẽlė, nuleistùkas, firing trigger, спусковой крючок − nuspaudžiamasis šaulių ginklo įtaisėlis, kurį nuspaudus ginklas iššauna.

Informacija paimta iš Enciklopedinio karybos žodyno.

Taigi, gaidukas yra smogiamojo mechanizmo detalė, gaiduko svirtelė (pastaruoju metu šis terminas rekomenduotinas) arba nuleistukas – toks daikčiukas, kurį paspaudus pasigirsta šūvis. Spausti gaiduką reiškia visiškai nemokėti elgtis su ginklu.



 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-14 19:47
tviska
plate male :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-08 12:23
Aurimaz
"Jei pašautą žmogelį kulka sviedžia tolyn, į priešingą pusę ne mažesniu atstumu turi skristi ir šaulys."

Iš tiesų nėra taip, kaip čia sakoma. Reiktų pataisyti. Žmogus, į kurį šaunama, skristi iš vietos turėtų nebent tada, kai jis apsivilkęs neperšaunamą liemenę, kuri neįlinkdama sulaiko 100 proc. smūgio galios. Kitaip tariant, kulka neturi turėti jokio pereinamojo greičio. Ji atsitrenkia į neperšaunamą skydą ir akimirksniu sustoja, perduodama kinetinę energiją skydui. Tokiu atveju skydas įgauna energiją iš kulkos ir jis gali pajudėti. Kiek - čia jau priklauso nuo kulkos perduodamos energijos kiekio. Kadangi man teko garbė kelis metus pleškinti kulkomis taikinius ir skydus, tai žinau, kad staigaus kulkos stabdymo atveju skydo judesys nėra pats didžiausias dėl jo masės.
Pavyzdžiui, jeigu jūs vilkėtumėte neperšaunamą liemenę ir į jus šautų 9mm kulka, pajustumėte stumtelėjimą ir smūgį į tą vietą, kur pataikė. Kadangi neperšaunama liemenė nesulaiko kulkos 100 proc. iš karto, mes patiriame savotišką amortizacinio sulaikymo efektą. Iš čia ir mėlynės bei šonkaulių lūžiai po liemene.
Kad galėtumėte pakilti į orą, reikėtų, kad kulkos perduodama energija nugalėtų taikinio masę ir gravitaciją. Normalūs šaunamieji ginklai tokios galios nesuteikia, tam reikalingos mažų mažiausiai patrankos.
Tačiau tokiu atveju aš neįsivaiduoju, kokios reikėtų neperšaunamos liemenės, kuri pajėgtų konvertuoti tokio šūvio energiją į judesį. Šaunama juk į palyginti mažą plotą.

Kai liemenės nėra, kulkai nėra reikalo sviesti taikinio į orą. Ji pasirenka daug lengvesnį kelią - skrosti kiaurai. Amortizacinis pasipriešinimas šiuo atveju nedidelis, nebent pataikoma į kaulą. Praktiškai jeigu pataikytume tik į minkštuosius audinius, žmogus neturėtų patirti jokio juntamesnio stumtelėjimo - tik nemalonų skrodimą. Vėlgi - jeigu padidintume šūvio energiją, stūmos jėga nuo to nepadidėja. Ji padidėtų nebent tada, kai į nešarvuotą kūną šautume ne per didžiausio greičio, bet itin didelio diametro kulka. Arba daugybe didesnio diametro kulkų, kad jų suminė energija pajėgtų nugalėti kūno masę ir gravitaciją.

Apibandrinus gaunasi įdomus dalykas. Žmogus, į kurį šaunama didelės galios pabūklu, nebūtinai bus blokštas iš vietos - nebent yra apsisaugojęs patikimu šarvu be amortizuojančio sluoksnio. Tuo tarpu šaulys lėkti iš vietos gali. Tiksliau - jis gali nenulaikyti ginklo, jeigu laiko jį ištiestą. O sviestas atgal bus nebent tada, kai buožė kietai įremta į petį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-20 23:07
innuendo
Jo, nuobodus tas gerklės pjovimas. Trachėja trukdo tam filmuose rodomam, o į miego arterijas niekas specialiai nesitaiko.

Ir šiaip, geriau ne pjauti, o durti. Į akį, tarkim. Jei išgyvens ataką - tikėtina, kad kiek vėliau bus užmuštas imuniteto :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-22 13:46
Meškiukas
Paskaičiau ir eilinį kartą pagalvojau, kodėl visur ir visada kaip efektyviausią kovos veiksmą demosntruoja gerklės perpjovimą? :) Bo su perpjauta gerkle žmogus dar spės tave išdarinėti ir iš kepenų vakarienę pagamint. Kur kas efektyviau - iki stuburo per gerklę peilį susmeigt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-06 19:05
Artur Wilkat
Viskas apie šaltuosius ginklus, arbaletus ir t.t
Nuo dvirankio kardo iki špagos ir dvikovų tachnika jais.
Rusiškai

http://zhurnal.lib.ru/a/ali_s/

Atsargiai, jei sugalvosit ko nors paklausti. Žmogus rimtai ruošiasi karui su vakarais:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 20:41
Arvena
Kadaise, senais gerais laikais, kai rašykų dar nebuvo ištikę Pakeitimai ir Įvykiai bei Pro stiklą gyvavo kaip atskiri skyreliai, straipsnius buvo galima vertinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 20:39
Arvena
St Sebastianai - tarkim, kad taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 17:50
klimbingupthewalls
ėm. jeigu jau prikibinai prie iššauti iš, tai atkreipsiu tamstos dėmesį į frazę: nusivažiuoti į pievas. manau, kad be komentarų suprasi kodėl.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-21 17:44
klimbingupthewalls
jeigu šį įvykį būtų galima vertinti kaip kūrinį, atsirastų savaitės geriausiuose :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 23:45
St Sebastianas
Arvena, čia turėta omenyje, kad realu nugalėti tris priešininkus, jei vyksta kautynės trys prieš vieną. Karo lauke, kai susitinka dvi armijos, vyksta didis balaganas. Ten ganėtinai sunku nustatyti su keliais kauniesi vienu metu. Veiksmas pakankamai dinamiškas, kad vieną akimirką stovi prieš vieną priešą, kitą - jau prieš tris. Dar po akimirkos prieš tave gali nelikti ir nė vieno priešininko. Ir tai gali įvykti visiškai ne dėl kario profesionalumo, o paprasčiausio atsitiktinumo. Tarkime tave puola penki priešai, tačiau juos netyčia sutrypia pro šalį lėkę keli raiteliai.
Nežinau kaip buvo senovėje, tačiau šiuolaikinė statistika teigia, kad norint sėkmingai užimti tam tikrą vietą santykis tarp puolančiųjų ir besiginančiųjų turi būti:
atviroje vietovėje 3:1
miške 5:1
mieste 10:1
Paskutiniuoju atveju galime teigti, kad kol vienas gynėjas iššaudys devynis puolėjus, dešimtas spės nušauti jį. Žinoma, čia daug įtakos duoda techninis pranašumas, patirtis, pasiruošimas, profesionalumas ir t.t. Nė kiek neabejoju, kad panašūs santykiai buvo ir viduramžiais.
Dvasių Vedle, užsakymą supratau ir artimiausiu metu pradėsiu vykdyti.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 20:50
Arvena
Smagus straipsnis. Nemažai naudingos informacijos. Atkreiptas dėmesys į dalykus, kuriuos dauguma laiko smulkmenomis.
Tik va dėl "Taip pat personažas neturėtų nugalėti daugiau, nei trijų mokančių valdyti ginklą priešininkų" truputį suabejojau. Tai ką mūsų garbingieji kunigaikščiai veikdavo mūšiuose, jei nukauti daugiau kaip 3 priešininkus nerealu? Na bet negaliu ginčytis. Geriau jau šitaip, nei, kaip rodoma filmuose, - su vienu kaunamasi, kiti stovi ir laukia savo eilės.
Be kita ko, žinote, kodėl A. Christie detektyvinės istorijos atrodo tokio realistiškos? Pasirodo, rašytojai buvo tekę dirbti vaistinėje, čia ji gavo informacijos ne tik apie daugelį vaistų, bet ir nuodų - jų sudėtį, veikimą, pėdsakus ir t.t.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 14:56
Dvasių Vedlė
Be gerų patarimų retai kada gimsta gera fantastika:)
Tiesa, gal kada bus ir serija apie tai KAIP gerai, tinkamai, įtikinamai ir įdomiai parašyt kovos sceną? Ginklai ne tiek svarbūs, bet man būtų aktualiau šaltieji:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 12:22
omnia_mea
Sebastionai, juk taip netoli iki Pasaulio Dalykų Katalogų Sudarinėjimo (kuriais pasinaudoję rašytojai-nefantastai ims kurti prozą).

Mano galva, geriausia skaityti ne gerus patarimus, o gerą fantastiką...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 10:48
Suglumes
Protingai parašyta :)
Nuorodą į mane galėjai ir teisingą duoti :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 09:36
St Sebastianas
Valkai, įsivaizduok, kad kokia nors poetė nusprendžia kurti kovinę fantastiką. Ji atsiverčia mano patarimus ir randa taktinius techninius duomenis apie ginkluotę, paaiškinimus apie kai kurių mechanizmų veikimo principus... Finale ji tampa teroristų grupuotės ginklų eksperte... Arba nustoja skaityti taip ir nepasiekusi šimtas trisdešimt penktojo puslapio.:) Tai ir tenka ieškoti kompromisų tarp literatūrinio teksto ir informacijos gausos.
Dėl ginkluotės tipų nebloga mintis - reikės padaryti priedą, kuriame bus aprašoma pagrindinė ginkluotė.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 09:27
Brolis TT
:D

Autoriai padirbėjo iš širdies. Neužsikabinant per daug už humoro (kuris beje labai vykęs) yra daug naudingos informacijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-20 00:10
Valkas
Pamiršta paminėti tai, kad dauguma sugeba gražiai supainioti ir ginklų pavadinimus. Pavyzdžiui labai dažnai galima rasti sąvoką automatinis kulkosvaidis, naudojamą apibrėžti bet kam, kas gali leisti šviną serijomis. Nors realybėje automatinis kulkosvaidis - tai toks beveik hipotetinis įtaisas su tikru kulkosvaidžiu, paslankiu arba stacionariu tvirtinimo mechanizmu (trikojis, ratukai, etc.) ir kompiuteriu, galinčiu savarankiškai surasti objektą, į kurį reikia įsodinti kulką. Kadangi visi kulkosvaidžiai šiaip jau yra automatiniai, šis žodis naudojamas apibūdinti jų veikimo automatiškumą.

Taip pat galima būtų pridėti nedidelį sąvokų žodynėlį, kadangi mažai kas skiria automatą nuo šturminio šautuvo ir pistoleto - kulkosvaidžio, arba pusiau automatinį ginklą nuo automatinio.

Tai tiek. Rašinėlio pradžia beveik nereikalinga, Sebui reikėtų mesti bergždžias pastangas sukelti kuo didesnį literatūrinį efektą suteikiant kelis lašus informacijos. Skaityti smagu, bet tik tiek...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą