Nujaučiu, kad rašinio pavadinimas gali kai kam pasirodyti nelabai korektiškas. Tačiau knygų skaitymas – ne politika, o skaitymo įspūdžių dėstymas (literatūros „mokslas“ ir kritika) – ne tarptautinė diplomatija, kur katės negalima vadinti kate. Priešingai, turiu vilčių, kad „stiproka“ etiketė kaip tik atitinka Herkaus Kunčiaus naujo romano „Nepasigailėti Dušanskio“ (Vilnius, „Versus aureus“, 2006) „kokteilinę struktūrą“ ir svaiginančiai įžūlų „macnumą“.

Be to, abu provokuojantys (su tabu atspalviu) epitetai – „žydų“ ir „bolševikų“ – nėra kokios man prisisapnavusios metaforos, o visai konkretūs istoriniai H. Kunčiaus romano aksesuarai su žinomų Lietuvos žydų bolševikų vardais ir pavardėmis. Žinoma, jei man rūpėtų demonstruoti savo priklausomybę „akademinei zonai“, turėčiau vartoti rimtesnę terminiją ir kalbėti apie „senovės žydų religinių raštų ir bolševizmo diskursų ingredientus aptariamo teksto sistemoje“, betgi ir pačiam nuobodu, ir gaila tų skaitytojų, kuriems mažai ką doro pasako akademinis mūsų kritikų slengas.

Man šiuo atveju svarbiau „susikalbėti“ su Herkum Kunčium, „išgirsti“ jo teksto siunčiamus ženklus būtent man, „pasiėmusiam ir skaitančiam“ („imkit mane ir skaitykit“). O šiuo atveju aš, deja, ir ačiū Dievui, esu tik nuodėmingas ir klystantis aš, bet ne koks nors Superskaitytojas, kokių pirmiausia reikėtų ieškoti literatūros institutuose ir katedrose. Dar blogiau – nesu moteris, kad galėčiau skaityti taip, kaip, tarkim, skaito savo bičiulių romanus Jūratė Baranova ar kuri kita įžvalgi mūsų literatūros vertintoja, pajėgi, kaip numatė literatūros teoretikė Evelyne Keitei, „skaityti esant moterimi“ („reading as a woman“).

Credo – „intersubjektinis skaitymas-žaismas“

Atvirai sakant, esu baisiai senas, bjaurus ir priekabus tekstų degustatorius, arba, kaip sakydavo Grigorijus Kanovičius, gūrmanas („gũrmanas“– perkirčiuotas pranc. gourmand – gurmãnas), ir jeigu pažadu parašyti savo įspūdžius apie knygą, stengiuos stropiai aptarti jos „suvartojimo“ poveikį nuo titulinio viršelio iki reklamos ant galinio.

Tam reikalui pastaraisiais metais iš bėdos susikūriau savą literatūrologinės teksto interpretacijos metodą, kurį mano duktė Agnė jau spėjo pavadinti Otto Apelio garbei „intersubjektiniu skaitymu-žaismu“. Sakau „iš bėdos“, nes teoriškai nematau patikimesnio ir sąžiningesnio „teksto kritiko (ės)“ santykio su „svetimu tekstu“.

Viena vertus, intersubjektinis skaitymas neleidžia mistifikuoti teksto kaip objektyvios ženklų bei prasmių struktūros, antra vertus, demistifikuoja skaitytojo instituciją, kuri taip dažnai puošiama arbitro toga ir tituluoto mokslininko plunksnomis. Čia ne vieta detalizuoti, tik pabrėšiu, kad intersubjektinis skaitymas tiesiog neįkainojamas analizuojant didelius prozos blokus. Turiu galvoj vadinamus romanus, apysakas ir pan., kur skaitymo procesas yra gana ilgas ir pamažu besirutuliojantis esamojo laiko Skaitytojo dialogas su vis naujus žodžius-ženklus dėliojančiu neakivaizdinio dialogo iniciatoriumi – Raštininku, Rašytoju, Rašeiva, Perrašinėtoju, Nusirašinėtoju, Užrašinėtoju, Aprašinėtoju ar tiesiog Grafomanu iš Dievo malonės.

Tikiuosi, kad ir mano straipsnio skaitytojai turės progą ir malonumą pritaikyti man bet kurį rašto žmogui tinkantį epitetą ir mintyse padiskutuoti, juo labiau kad naujajame H. Kunčiaus romane „Nepasigailėti Dušanskio“ kaktomušom suduriami tokie fundamentalūs diskursai kaip judaizmas, bolševizmas, Kristaus mokymas, krikščionybės istorija ir kiti neaprėpiamų asociacijų masyvai.

Be to, prisipažinsiu, šį kartą skaičiau itin detaliai ir stropiai, kadangi jaučiausi šiek tiek prasikaltęs Herkui Kunčiui.

1. Vardas ir pavardė – Herkus Kunčius

Taip jau atsitiko, kad kadaise gana skeptiškai atsiliepiau apie pirmąjį H. Kunčiaus romaną „Būtasis dažninis laikas“ (1998). Daug kas ten nepatiko. Ir apybraižinis turistinis pasakojimas be „atsivėrimų“, ir kelioninis siužetas banaliais maršrutais be pakilimų „virš būties“: smalsumo vedamas ar lietuviškos nykos vejamas iškeliauja į laisvuosius Vakarus, į menininkų „meką“– Paryžių jaunas lietuvių rašytojas ir, pasitrynęs vienoj kitoj kompanijoj su visais tais intelektualiniais blah-blah pokalbėliais, grįžta reisu „Paryžius-Vilnius“ atgal prie suskilusios lietuviškos geldos.

Bet labiausiai nuvylė sąmoningai ar nejučiom pasiskolintos stilistinės intonacijos, tarsi autorius būtų tiek prisiskaitęs J. P. Sartre’o ar A. Camus tekstų, kad savaime persiėmė ar be didelių skrupulų panaudojo jų konceptualiąsias „šleikštulio“ ir buičiai „svetimo“ ištarmes.

Sutinku, tokios stilistinės „instinktyvios paskolos“ daug sunkiau atsekamos negu „nuslėptos citatos iš svetimų kūrinių“ arba „pasiskolinti siužetai“. Tačiau būtent „stiliaus pasisavinimas“ man yra daug bjauresnis dalykas nei nekorektiškas „citavimas be kabučių“ arba be nuorodos „pasiskolinti siužetai“. Nė kiek nesistebiu, kad Londono teismas, sprendęs bylą dėl plagiato garsiajame D. Browno romane „Da Vinčio kodas“, atmetė „apvogtų autorių“ ieškinį, nusprendęs, jog autorių teisės nepritaikomos idėjoms.

Dar keblesnės „meninio stiliaus“ plagijavimo bylos, kadangi joks valstybinis teisėjas neturės pakankamai kvalifikacijos ir tik gūžčios pečiais, kol plagijavimo nenustatys aukščiausios kvalifikacijos dailės specialistai. Bet ir tais atvejais man, nuodėmingajam, daugiau simpatijų sukelia genialus falsifikatorius, kuris anonimiškai padirbinėja, pavyzdžiui, P. Cézanne’o „obuoliukus“ kartu su autoriaus parašu ir parduoda už milijonus dolerių, negu standartinis plagiatorius, kuris gamina „obuoliukus à la Cézanne“, bet pasirašo savo pavarde ir dar stebisi, kad niekas jų neperka net už porą šimtų litų.

Nors, kartoju, čia mano pagedusio skonio dalykas, susijęs su mano nekokia, kaip vėliau bus matyti, nuomone apie postmodernistinį „citavimą be kabučių“.

Po to pirmojo romano, gėda prisipažinti, nieko daugiau iš H. Kunčiaus kūrybos neperskaičiau, išskyrus dvi noveles periodikoj. Viena, kiek prisimenu, paliko labai neapibrėžtą (gal ir klaidingą) herojaus latentinio, „nedrįstančio viešai manifestuotis“, homoseksualizmo įspūdį, o kitą suvokiau kaip dažną pas mus F. Kafkos „Metamorfozės“ lietuvišką repliką su žmogaus pavirtimu šunimi (F. Kafkos kūrinyje – vabalu). Tiesa, neseniai mačiau Nacionaliniame dramos teatre spektaklį pagal H. Kunčiaus pjesę „Matas“, bet apie jį taip pat vėliau.

Taigi mano pažintis su H. Kunčius tekstais gėdingai ribota, juo labiau kad aplinkui, literatūrinėj spaudoj, radijo ir televizijos laidose, Herkaus Kunčiaus vardas ir pavardė pamažu tapo kultiniu trendu, plačiai atpažįstamu ženklu, reprezentuojančiu (greta S. Parulskio ir J. Ivanauskaitės) pačią įdomiausią, naujausią ir moderniausią lietuvių literatūrą ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse knygų mugėse. O ir privačiuose pokalbiuose su rašytojas ar lietuvių kritikais vis dažniau išgirsdavau, kad Herkus Kunčius tikrai labai talentingas, originalus, įdomus ir taip toliau.

Dėl to, kaip sakiau, su malonumu ir viltimi ėmiausi skaityti naująjį (pasirodo, jau septintąjį!) H. Kunčiaus romaną „Nepasigailėti Dušanskio“, tikėdamasis, kad man pavyks likviduoti savo autsaiderišką off-topico atsilikimą ir kartu dar paskanauti gerą modernų tekstą, nors pavadinimas ir nekėlė entuziazmo.

2. Pavadinimas: „Nepasigailėti Dušanskio“

Nesu politinės ar politizuotos literatūros gerbėjas, tad žodis „Dušanskis“ romano pavadinime, kaip sakiau, šiek tiek šaldė, kadangi savaime asocijavosi su Rainių tragedijos žvėriškumais, politinių kalinių kankinimais ir žudynėmis, kurias parengė ir vykdė Lietuvos KGB darbuotojai, tarp jų garsiausieji – Dušanskis ir Raslanas. Asociacijos, be abejo, apytikrės, o kai panorau pasitikslinti, pasirodė, kad Tarybų Lietuvoj išvis Rainių žudynės buvo tabu, jų visiškai nemini didžioji „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (1982). Tačiau tautos, matyt, nesisekė nutildyti, tad vėliau leistoje mažojoje „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (1987) Rainius jau leista paminėti, bet rašoma, kad visos Rainių žudynėse nukankintos aukos, 870 žmonių, yra hitlerininkų rankų darbas.

Interneto, be abejo, nepacenzūruosi, o pasitelkęs jo atmintį vien lietuviškai gavau maždaug 116 atsakymų į paklausimą „Dušanskis“. Blogiausia, kad ten, be H. Kunčiaus, „Dušanskis“ minimas dar daugybės kitų žmonių ir neretai be jokio vardo – „Dušanskis“, ir tiek. Maždaug visiems turi būti aišku, kas čia turimas galvoj. Pavyzdžiui, žymiausia Lietuvos disidentė Nijolė Sadūnaitė sako, kad pažįsta buvusių KGB rūsių kalinių, „kurioms Dušanskis, kankindamas mėnesių mėnesius, yra nuplėšęs po pusę skalpo“.

Tuos dalykus čia cituoju ir aptariu, be abejo, ne tam, kad galėčiau sutapatinti Izraelio pilietį Dušanskį su H. Kunčiaus romano Dušanskiu ir paskui dar girčiau ar peikčiau, kad istorinio asmens pavardė atitinka arba neatitinka romane vaizduojamo Dušanskio žygių ir visų kitų „biografinių faktų“.

Kalbu todėl, kad jau dabar atsirado vertintojų, kurie pabrėžia, kad H. Kunčiaus romanas galėtų „atlikti vadovo į epochą funkciją, pretenduoti į akademinį kursą apie tarybinės visuomenės biografiją bei etnografiją“, nors nuo pačių pirmų romano puslapių aišku, kad H. Kunčiaus romanas nėra nei biografinis (Nachmano Dušanskio) romanas, nei istorinis romanas apie sovietmetį.

Beje, persakiusi interneto svetainėje aukščiau pateiktus Leonido Donskio žodžius (nežinau, ar tiksliai, nes savo ausimis, kaip sakoma, negirdėjau), Gitana Gugevičiūtė savo įspūdžius apie knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje taip ir pavadino: „Nepasigailėti Dušanskio“ – vadovas po sovietinę epochą“, pridurdama, kad „vakaro vedėjas, žinomas kultūros ir mokslo veikėjas Leonidas Donskis pirmasis išsakė įspūdžius apie romaną, sykiu padiktuodamas tam tikrą kalbėjimo intonaciją bei santykį. Romaną „Nepasigailėti Dušanskio“ L. Donskis pavadino „reiškiniu lietuvių literatūroje“.

Žinoma, jei mes pripažintume moderniam groteskiniam romanui tokią didelę istorinę pažintinę vertę (tegu ir asociacinio „atpažinimo“ principu), tuomet kartu su L. Donskiu turėtume pripažinti, kad „romano veikėjas Dušanskis turi realų „prototipą“ – tai garsaus NKVD darbuotojo, dalyvavusio baisiose represijose Lietuvoje, pavardė“.

Kitaip sakant, L. Donskio istorinė atmintis, atrodo, tiesiogiai sieja romano Dušanskį su garsiuoju Nachmanu Dušanskiu, kuris gimė 1919-ųjų Šiauliuose, nuo 1940-ųjų spalio iki 1941 m. birželio dirbo Telšių apskrities NKVD operatyvininku ir kaip tik tuo metu buvo vienas iš pagrindinių Rainių tragedijos iniciatorių bei budelių, karo metais baigė NKVD mokyklą ir įvairiuose Jaroslavlio, Smolensko sričių lageriuose dirbo tardytoju, o grįžęs į Lietuvą padarė didžiulę karjerą sovietiniame saugume nuo operatyvinio įgaliotinio iki MGB Kauno poskyrio, kovojančio su nacionalistiniu pogrindžiu, viršininko pavaduotojo, o vėliau viršininko, dar vėliau tapo Lietuvos SSR MVD 4 valdybos 3 skyriaus viršininko pavaduotoju, 1954–1960 m. – LSSR KGB 4 valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotoju, pagaliau 1960–1967 m. – 2 valdybos 2 skyriaus 1 poskyrio viršininku, 1967–1971 m. – 5 skyriaus viršininko pavaduotoju, kol išėjo į atsargą (1971) su papulkininkio laipsniu ir 44 apdovanojimais už tarnybą, tarp kurių Lenino ir Tėvynės karo I laipsnio ordinai bei kiti.

Manau, kad būtent apie šitą L. Donskio užsimintą „prototipą“ pirmiausia pagalvos dažnas knygyno lankytojas, pamatęs lentynoje knygą, pavadintą „Nepasigailėti Dušanskio“. Juo labiau kad kitas pavadinimo žodis čia pat turėtų asocijuotis su tolesniu Nachmano Dušanskio likimu, dėl kurio susikirto dviejų valstybių pozicijos. Juk prasidėjus Atgimimui, Nachmanas Dušanskis 1989 m. išvažiavo į Izraelį, ir nuo to laiko, kaip pareiškė mūsų užsienio reikalų ministras A.Valionis, „Lietuva seniai reikalauja išduoti už Lietuvos gyventojų genocidą patrauktą atsakomybėn Nachmaną Dušanskį. Bet Izraelis ne tik jo neišduoda Lietuvai, bet ir neskiria jam jokios – nei realios, nei simbolinės bausmės“ („Lietuvos rytas“, 2006.IV.6).

Pilietiškai budrus ar istoriškai kompleksuotas knygyno lankytojas gali, ko gero, godžiai stverti naująją H. Kunčiaus knygą, tikėdamasis, kad garsus jaunosios kartos rašytojas griausmingai ragina ne tik skaitytojus, bet ir užsispyrusią Izraelio valstybę „nepasigailėti Dušanskio“.

Deja, jam teks nusivilti, kadangi realaus „prototipo“ prielaida subyra, atsivertus knygą ir perskaičius pirmuosius jos puslapius.

Algimantas Bučys

„Literatūra ir Menas“