„Santara“ – du tūkstančiai penktieji

Netoli Kryžių kalno

Anksčiau būdavo Vilnius–Anykščiai, po to Kaunas–Anykščiai, o šį kartą „Santaros“ konferencija prasidėjo Šiauliuose. Birželio 23 d. sesijos programą sudarė ir jai vadovavo Šiaulių Mr. Santara Gintautas Mažeikis. Jis ir įspėjo žurnalistus, kad neišsivaikščiotų, nes po paskaitos atvyksiąs Prezidentas. Taigi vargšai žiniasklaidininkai turėjo išklausyti ne tik Šiaulių universiteto rektoriaus Vinco Lauručio sveikinimą ir Europos studijų dienų šefo Jono Norkaičio pastabas, bet ir ištisą Leonido Donskio paskaitą. Jos klausėsi ir sklidinai pilna universiteto Baltoji salė – tarp autobusais suvežtų Vilniaus ir Kauno piliečių matėsi daug nepažįstamų veidų, vadinasi – šiauliškių.

O Donskis kalbėjo apie fragmentacijos pavojus visuomenėje. Parėmęs savo išvadas praeities minties galiūnų citatomis, jis apibrėžė lietuviškąją fragmentaciją kaip pseudoįvykių fabrikaciją ir įžymybių kūrimą žiniasklaidoje. Dabar asmenybė tegali reikštis viešojoje erdvėje tik tapdama įžymybe. Donskis abejojo, ar mūsų spauda ir televizija kada nors grįš į realų, neiškreiptą visuomeninio gyvenimo vaizdavimą. Baigdamas optimistine gaida, jis teigė, kad vilties teikia internetinė spauda, kurioje dar gali vykti tikras visuomeninis diskursas.

Diskusijų metu salėn įžengė Valdas Adamkus, pažadindamas prisnūdusius žiniasklaidininkus. Prezidentas pasveikino konferenciją trumpa kalbele, bendrais bruožais primindamas dabartinę politinę padėtį Vilniuje ir apgailestaudamas, kad ten niekas nenori prisiimti asmeninės politinės atsakomybės.

Po Prezidento dar vieną pranešimą skaitė kita medijos žvaigždė – Antanas Kulakauskas. Atrodė, kad jis buvo ketinęs paruošti paskaitėlę apie mūsų neaiškią dabartį ir nežinomą ateitį Europos Sąjungoje. Dėl nepatvirtintos ES konstitucijos jis ašarų neliejo.

Po neorganizuotų pietų dar neorganizuotesnėse Šiaulių vidumiesčio kavinėse programa buvo tęsiama toliau. Kalbėjo pranciškonas Arūnas Peškaitis (apie vertybių raidą nepriklausomybės metais), Baltijos tyrimų direktorė Rasa Ališauskienė (apie sociologinių apklausų išvadas ryšium su vertybinių sąvokų kaita Lietuvoje) ir Gitanas Nausėda (apie ekonominės raidos perspektyvas). Nausėdos skaidrės buvo lengviau suvokiamos negu Ališauskienės, bet apskritai popietinės paskaitos buvo sausokos. Na, ką gi, Donskio juk nepatrigubinsi.

Meninė programa vyko puikioje Šiaulių dailės galerijos salėje. Įspūdingą improvizaciją atliko Rolandas Rastauskas (poezija, skaitoma ir pusiau dainuojama) bei Arkadijus Gotesmanas (tradiciniai ir netradiciniai mušamieji). Tie, kuriems vienos dienos intelektualinio pasikaustymo pakako, liko linksmintis Šiauliuose, o kiti, dar vis nepasisotinę, pripildė autobusą, kuris ne pačiais tiesiausiais keliais vežė juos į Anykščius.

Neramūs slavai ir žiaurūs romansai

Nežinau, kas surašė konferencijos Anykščiuose programą, bet tai turėjo būti asmuo, įgudęs kurti reklamines frazes. Nes sesijų pavadinimai skambėjo tikrai šauniai ir viliojančiai. Štai: „Idėjos, kūrusios Lietuvą“, „Jau slavai sukyla …“, „Diagnozė: lietuvis“, „Filosofijos pabaiga – filosofijos pradžia“, „Lietuvos marginalijos“. Kai kurios sesijų paskaitos net išpildė pavadinimų sukeltus lūkesčius.

Pirmąją dieną Anykščiuose sėkmingai pradėjo visada įdomus Darius Kuolys. Jis aiškino, kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tokia anarchiška, daugiatautė visuomenė galėjo atsispirti didžiuliam išorės spaudimui. Apibūdinęs skirtumus tarp LDK (kaip respublikos) ir Maskvos (kaip caristinės monarchijos) santvarkų, kalbėtojas pabrėžė, kad piliečiai buvo pasiryžę net gyvybės kaina ginti laisvę laiduojančią respubliką. Antrasis kalbėtojas, dar vis pusiau čikagietis, Liūtas Mockūnas ieškojo idėjų, palaikiusių išeiviją, bet nedaug jų tesurado. Trečias buvo Saulius Žukas, skaitęs vienintelį literatūrinį pranešimą. Nepaisant bjaurios ir visai nereikalingos frazės pranešimo pavadinime („Ar tikėti lietuvių literatūra: postkolonijinis požiūris“), Žukas sklandžiai nagrinėjo tarybinių laikų literatūros vertę iš dabartinės perspektyvos. Be dvasinės rezistencijos ir pergalės prieš cenzūrą motyvų, kurie jau nebegalioja, anų laikų literatūra šiandieniniam jaunam skaitytojui neatrodys nei svarbi, nei įdomi.

Popietinėj sesijoj, Kaziui Almenui prižiūrint, kalbėjo trys slavai: Viktoras Černišukas (Ukraina), Svetlana Naumova (Baltarusija) ir Arvydas Juozaitis (Kaliningradas). Tiesa, Juozaitis ne slavas, bet olimpinis čempionas, dabar dirbantis Kaliningarde, Lietuvos konsulate. Visi trys kalbėjo lietuviškai, ir kalbėjo gražiai, paryškindami savo regionų problemas.

Vakare santarėnus linksmino V. V. Landsbergis. Jis dainavo savo „žiauriuosius romansus“ bei netradicinių tekstų liaudies dainas, kurias jis vadina kaimiečių mantromis. Paskui rodė dokumentinius filmus: savo – apie Henriką Nagį ir čikagiečio Reneckio – apie Juozą Girnių. Abi juostos įdomios, bet ne be trūkumų.

Sverdiolo lėkštutės ir Blindos išmonės

Antroji Anykščių diena, birželio 26-oji, buvo skirta visuomeninėms temoms ir filosofiniams apmąstymams. Pirmoji stojo kovon Nerija Putinaitė, dviejų knygų autorė, dabar dirbanti prezidentūroje. Pranešime, pavadintame „Lietuviška tapatybė“, ji pažėrė šūsnį sąvokų ir dar daugiau žodžių. Mūsiškiai kūrę lietuviškumą kaip utopiją, ignoruodami istorinę tikrovę. Sovietmečiu kultūra buvusi sureikšminta politikos sąskaita, nacionalumas buvęs paverstas liaudiškumu. Dabartinė Lietuvos tapatybė tik pradeda išsilaisvinti iš sovietinės savimonės įpiršto liaudiškumo. Putinaitės nekonvencinės išvados ir nelabai pagarbios pastabos apie Basanavičių ir Marcinkevičių sujaudino klausytojus, ir vargšę bitelę šoko pulti keturi didieji vilkai (Donskis, Mažeikis, Sverdiolas bei Aleksandravičius). Prelegentė narsiai atsikirtinėjo, bet buvo jai nelengva.

Arūnui Sverdiolui buvo lengviau – po jo pranešimo buvo daug šnekos, bet niekas nesugebėjo jį įvaryti kampan. Ir kas gi sugebės, jei pranešėjas išpešė tokį šmaikštų savo šnekos pavadinimą: „Lėkštutė lėkštelė“. O lėkštumų Sverdiolas matė visur: nuo netobulos demokratijos iki vertybių nustatymo sociologinėm apklausom. Nepaliko Sverdiolas ramybėje nei interneto, kurį pavadino virtualia išvietės siena.

Popiet buvo gražus, šiltas oras, ir neapsigavo toji mažuma, kuri per pušyną traukė į Šventąją maudytis. Mazochistiškoji dauguma liko salėje klausytis filosofinių kalbėjimų. Amžinai besišypsantis Algis Mickūnas dėstė problemas, kurias filosofijai teikia kalbos įsiveržimas į jos sferą. Mickūnas visada geba pažerti intriguojančių minčių, nors šį kartą jis buvo miglotesnis nei paprastai. Tai kodėl gi vandens molekulės sausos (o kas ten žino?), jei vanduo kubile šlapias? Kitas paskaitininkas Arvydas Šliogeris liko ištikimas savo nuostatai juoktis iš santariečių. Na, ką – didiesiems filosofams tai leistina: jei auditorija kalbėtojo neverta, tai kam gryną dėstyti, kam mėtyt išminties perlus kiaulėms? Užtenka rimtu veidu pripasakoti pokštų, pažerti niekuo nepagrįstų fantastiškiausių teiginių. O jei kas visa tai paima už gryną pinigą, tai šnekėtojui lieka tik smagiai kikenti į saują.

Skaitė dar Audronė Žukauskaitė kažką apie metamorfozes, filosofišką tapimą gyvūnais ar panašiai. Į mano klausimą, ar geriau pavirsti rupūže, ar tarakonu, ji neatsakė.

Vakare buvo linksmiau. Visas santarėnų tuntas važiavo Anykščių siauruku Panevėžio link, kol vidury niūrios girios pasigirdo duslūs šūviai. Traukinį užpuolė Tado Blindos neoteroristai, paėmė tris didžiavyrius ir dvi gražuoles įkaitais, o istoriką Aleksandravičių jau korė ant sausos ąžuolo šakos. Bet viskas baigėsi taikingai: suimtieji pasižadėjo išstoti iš biznieriškos liberalcentristų partijos ir daugiau nebeskriausti mužikėlių. Tuomet Tadas Blinda juos nuplakdino ir paleido, o traukinuku atpūškavusią minią pakvietė vaišintis alum ir gardžiais kiaulienos kepsniais.

O grįžusius į „Šilelio“ bazę jaunuosius paskaitų klausytojus iki išnaktų linksmino ir šokdino „Erezijos“ autorius Gintaras Grajauskas su savo Rokfeleriais.

Vienkalbiai ministrai ir kitos marginalijos

Paskutinį konferencijos rytą (o tai buvo sekmadienis) turėjo įvykti pokalbis su keturiais europarlamentarais. Įvyko tik su dviem, nes Laima Andrikienė ir Aloyzas Sakalas nepasirodė. Justas Paleckis ramiai ir taikingai pasakojo apie savo darbą visuomeninių reikalų komitete, apie lietuvių parlamentarų tarpusavio bendradarbiavimą. Briuselyje Lietuva neišsiskiria iš kitų naujai priimtų valstybių. Estus pastebi kiek daugiau už mus, nes jie skiria daug dėmesio ir lėšų savo įvaizdžio formavimui. Paleckio manymu, į Lietuvą reikia perkelt kuo daugiau Europos.

Antroji kalbėtoja Margarita Starkevičiūtė nebuvo tokia taiki. Ji tuoj kibo į plaukus visoms negerovėms ir apsileidimams, kurie kliudo mums tvirčiau žengti į Europą. Esą daugelis Lietuvos ministrų nemoka svetimų kalbų, todėl negali dalyvauti aukšto lygio posėdžiuose, kur vertėjų neįsileidžiama; ambasados dirba vangiai. Klaiku, kad Europarlamente Lietuva yra Lenkijos šešėlyje. Mes galėtume būti mažųjų šalių priekyje, bet pirma turime pasirūpinti kvalifikuotesnių ministrų ir seimūnų. Starkevičiūtės kietus žodžius lydėjo karšti aplodismentai, kurie suneramino poną Paleckį. Jis nusiskundė, kad katučių sulaukia tik negatyvūs pasisakymai, ir paneigė po jo kalbėjusios teiginį, kad kai kurie paminėti ministrai nemoka angliškai.

Popietinė sesija jau smarkiai riedėjo į pakalnę daugiau negu vienu atžvilgiu. Gintautas Mažeikis kalbėjo apie galimybę nustatyti, kokiu būdu individo (kaip nesvarbios mažumos) interesai atsispindi politiniame procese ir kaip per tuos periferinius efektus galima spręsti apie didžiuosius politinius procesus. O gal ir ne visai apie tai. Nagrinėdamas šią (ar kokią kitą) temą, Mažeikis sukuria naujų apibrėžimų, ištisas sąveikų matricas, sudėtingas žaidimo taisykles. Sunku pasakyti ar tie nauji žaidimai kur nors nuveda, ar atskleidžia gilesnio supratimo parametrus. Kad ir kaip ten būtų, Mažeikis stebėtinai geba paimti paprastą dalyką ir jį sukomplikuoti iki aukščiausio frustracijos laipsnio.

Jonas Ruškus, kitas kalbėtojas, grąžino visus iš padebesių. Šiaulių universiteto Socialinių tyrimų centro mokslinis darbuotojas kalbėjo apie prostitucijos ir prievartinio išnaudojimo aukų–moterų reabilitaciją. Ruškus nuodugniai išdėstė pagalbos nukentėjusioms moterims būdus ir sunkumus, grąžinant šias aukas į normalią visuomenę. Konferenciją užsklendė Egidija Ramanauskaitė ir Rimas Vaišnys. Egidija rodė aiškiai suprantamas filmų atkarpas iš pagoniškų apeigų, trankios muzikos ir „baikerių“ aplinkos. Rimas bandė tą vizualinę medžiagą kompiuteriu sumegzti į prasmingą rezginį, kuriuo būtų galima prognozuoti, kaip skirtingi gyvenimo stiliai juda socialinės harmonijos kryptim. Kažkas salės viduryj negarsiai šūktelėjo: „Pasikavok, Gintautai Mažeiki!“ O ar Vaišnys jau turi tą stebuklingą sinoptinį rezginį, ne man, vargdieniui chemikui, suprasti.

Tai ir buvo „Santara“ – du tūkstančiai penktieji. Visuomeninis savarankiškas sambūris, toksai, kokių daug reikia, kad taptume pilietine visuomene. Konferencijoje buvo gausu dalyvių (sako, per du šimtus užsiregistravo Anykščiuose), gausu atidaus ir dėmesingo jaunimo. Interesas daugiadisciplininiu minčių pasidalinimu neslūgsta, tai gali liudyti ir gyvos diskusijos po visų pranešimų. Gerai, kad įtraukti Šiauliai, gerai, kad paskaitininkų tarpe matėsi nemažai naujų vardų. Nėra ko abejoti, kad tie poslinkiai bus dar ryškesni ir kitais metais.