Šalis, kurioje būna pavasaris (2)

Pabaiga.

Aš pastebiu visokius kurioziškus, netelpančius į rėmus dalykus ir turiu madą juos atitinkamai apdorojęs užrašyti, anoje santvarkoje tai darydavau su malonumu, o dabar skaudama širdimi ir paprastai tenkinuosi tik įvardydamas, vis dar nekyla ranka labai šmaikštauti, nes tada atrodo, lyg džiaugtumeisi tuo, kas tau atrodo sumauta...

– Bet mes vis dar neprieiname prie tos įstaigos gerumo ir kodėl tu tuo darbu taip džiaugeisi?

Na, kad norėjau versti ir buvau po universiteto metus padirbęs mokykloje ir supratęs, kad tas darbas ne man. Tais laikais baigus mokslus reikėjo kur nors dvejus ar trejus metus atbūti pagal paskyrimą, atiduoti, taip sakant, duoklę valstybei už išmokslinimą, o paskui jau ieškotis, jeigu nepatiko, vietos kitur. O baigus filologiją kitokių vietų kaip mokykla paprastai nebūdavo. Ir aš pasirinkau artimiausią nuo Vilniaus, Veliučionių spec. proftechninę, o tiksliau, nepilnamečių koloniją, kur kažkodėl turėjau dėstyti ir anglų kalbą, nors aš jos, tiesiai kalbant, nemokėjau, bet ją dėstė taip pat germanistas, metais anksčiau baigęs pedagoginį, ir sakė, kad tai įmanoma.

Pasirodė, jog jis teisus, nes nuo penktos iki dešimtos klasės kolonistų užsienio kalbų žinios buvo beveik nulinės ir, matyt, kartu pradėjus lavintis nuo pradžių, buvo galima ko nors išmokyti ir angliškai. Bet patys auklėtiniai nerodė entuziazmo, o man rūpėjo vertimai, siužetai, kuriuos vis nutaikęs progą gabendavau į Vilniaus spaudą. Ir kartą bandydamas laimę užėjau į "Vagą" pasiklausti, ar nebūtų galima gauti vertimo. Ir netikėtai gavau darbą, nes pasirodė, kad buvau visai neblogai išvertęs vieną trumpą novelę, o leidyklai kaip tik reikėjo vokiškai mokančio redaktoriaus. Man tas pasiūlymas buvo pačiu laiku, nes dar vienų metų toje kolonijoje būčiau neištvėręs, ir ne dėl vaikų, 1969–1970 metų Lietuvos blogiukų rinktinės, o dėl to, kad reikėjo visąlaik imituoti kažkokį lygį, kurio nebuvo. Vyresni kolegos tai mokėjo ir džiaugėsi 25% priedu, o aš tenorėjau ištrūkti ir jaučiausi beveik kaip kariuomenėje. Todėl darbą leidykloje tebelaikau likimo dovana ir nežinau, kaip mano gyvenimas būtų pakrypęs, jei ne jis, greičiausiai į liūdnąją pusę. Juolab kad "Vagoje" dirbo gan inteligentiška publika, kuriai toną davė vienas prieš porą dešimčių metų universitetą baigęs, susigyvenęs lituanistų kursas ir pora proto bokštų, turinčių beveik šventųjų rangą, – solidusis Vytautas Petrauskas, žvitrusis Dominykas Urbas, iš pažiūros niūrokas Petras Velička, tylenis Pranas Naujokaitis ir kiti. Mūsų darbas, matyt, kažkuo panėšėjo į viduramžių cechų darbą. Susodinti kambariuose po 5–6 kaip išmanydami dorinome tekstus, o kilus klausimui garsiai šaukėme, ir kas nors, nepakeldamas galvos, atsakydavo. Mano kambaryje apie kablelius geriausiai išmanė M. Subatavičienė, apie grakščius pasakymus – I. Rudokienė, A. Merkytė paprastai atsakinėjo į tai, kas bent kiek intelektualu. Jeigu ir jos nežinodavo, tai tylomis ranka parodydavo į etažerėse esančius žinynus, o daugiausia sužinodavai išėjęs į koridorių, kurio gale vis kas nors rūkydavo: Vytautas Petrauskas, Petras Velička arba Valdas Petrauskas, nedaug ką už mane vyresnis prancūzistas, sinonimikos žinovas, kuriam kažkas buvo padaręs pastabą dėl skurdžios šiaulietiškos leksikos ir paskui jis tapo net pervirš žodingas, nes perskaitė visus esamus Didžiojo žodyno tomus ir iš pradžių nelabai galėjo suvaldyti to, ką buvo įsidėjęs į galvą.

Tačiau daug žinoti visuomet yra geriau negu žinoti mažai, vėliau DŽ turtai jo galvoje susigulėjo ir jis tapo tuo Valdu Petrausku, kuris profesionaliai vertė ne tik iš prancūzų kalbos, bet ir iš italų ir ispanų, taigi buvo didžiulių ištisus kontinentus užimančių literatūrų žinovas, dabar, deja, rytais skubantis Monrealio gatvėmis mokyti Kanados imigrantų prancūzų kalbos pagrindų. Proga pakalbėti apie kultūros politiką? O gal ji tokia ir yra? Kam reikalingas tas Petrauskas, tegu sau šviečia turkus, kad jau išvažiavo. Kam to R. Gavelio, J. Kunčino, figūrų apskritai, geriau jas visai eliminuoti, ir tada nema problema, tada jokių statusų ir žiūrim, kas išgyvens! Į mūsų tekstą atkakliai veržiasi dabartis, šnabžda: "Kaip Vengrijoje, tenai postkomunistai taip pat išguję į Vokietiją savo šviesiąsias galvas. Pernykštis nobelistas Kertis namie buvo totaliai nutylimas". Taip, bet jie iš buvusios Austrijos–Vengrijos imperijos, o ne iš nežinomos Žalgirio žemės. Jiems ten lengviau leisti savo kūrinius ir garsėti. Ir raminkis, dabartie, leisk pasakyti apie "Vagos" koridoriaus gale trumpai, dalykiškai konsultavusį elegantą Vytautą Petrauską, išmaniusį ir apie krepšinį, tikrą jo ekspertą, dirbusį leidyboje dar prieš karą, taip pat "prieškarinį" Dominyką Urbą, pratrūkstantį ilgiausiomis tiradomis, netingintį aiškinti, Rabelais vertėją, iš pažiūros niūrų Petrą Veličką, klangiškį, iš akies trauktą Petrą Cvirką, dar dešimt metų po pensijos arusį "Vagoje" už 9 rublius, nes jam patiko patarinėti koridoriaus gale ir "Rūtoje" prie kavos ir likerio, sakyti kolegoms kelių valandų kalbas per savo gimimo dienas apie savo paties reikšmę tautai, saviironiškas, todėl mielai klausomas, po mirties visus nustebinusį paliktomis fotografijomis. Pasirodo, jo būta ir "archajiško modernisto".

Manęs nekonsultavo, nes dirbo aukštu žemiau, lietuvių literatūros redakcijos vedėjas Abelis Sinjoras, prieškario komunistas, per Gegužės pirmosios minėjimus kasmet vis ilgiau pasakojęs apie savo vaidmenį demonstracijose, kai jis jaunu galingu balsu šiurpinęs Smetonos policiją. Sinjoras buvo leidyklos šachmatų čempionas ir garsėjo ryžtingu "žalos karvės" perdažymu į "žalią" P. Cvirkos tekste, nes neabejojo, kad taip yra teisingiau.

Iš Kauno pas mus važinėjo amžinai nepatenkintas mūsų darbo kokybe ir tempais gamybininkas Petronis. Mat visa gamyba vyko Kaune ir ji buvo kitokia negu dabar, kai savo kūrinį, neišeidamas iš namų, vien spustelėjęs klavišą gali pasiųsti bet kur, net į tolimiausią užsienį. Koks palengvinimas disidentams! Kažin ar tebeegzistuojančios diktatūros nėra sugalvojusios, kaip tokius lakstančius rašinius sugaudyti? Ar į tai jau numota ranka ir apsiribojama vien autorių persekiojimu? O tada egzistavo tiktai rankraščiai, parašyti dviem egzemplioriais mašinėle, kurių vienas dėl visa ko gulėdavo redakcijos spintoje, jeigu netyčia kur nors dingtų pirmas. Pirmą suredaguotą darsyk perrašydavo mašininkės ir, perskaitytas "po mašinėlės", jis keliaudavo pas Kauno korektores, išblusinėdavusias paliktas klaidas ir padėdavusias klaustukų dėl stiliaus. Paskui atsidurdavo spaustuvėje, kur būdavo renkamas beveik tėtušio Gutenbergo metodu, kunkuliuojant verdančiam švinui, surinktas eilutes dedant į puslapį ir jį veržiant į tvirtą bloką. Taip surinktą tekstą reikėdavo darsyk perskaityti, nes rinkėjai buvo ne dievai, be to, rinkinyje visada rasdavai ir savo paliktų klaidų, kurias reikėjo žymėti kita spalva. Kiekviena aptikta klaida reiškė naujai surinktą ir pakeistą iš švino išlietą eilutę, o atleidus puslapio bloką grėsė pavojus sumaišyti eilutes. Tatai būdavo pastebima lankuose, kuriuos kartais tekdavo perspausdinti, jeigu kurios nors pusės klaidos tekstą padarydavo nesolidų ir būdavo manoma, kad leidyklos garbės neišgelbės vien paprastas klaidų atitaisymas. Todėl knyga kaip Damoklo kardas kabodavo virš redaktoriaus galvos tol, kol palikdavo spaustuvę ir atsiguldavo ant prekystalio. Paskui reikėdavo dar kokį pusmetį palaukti, ar neišeis kokia recenzija, kurioje save gerbiantis kritikas visuomet rasdavo ką prikišti, ir dėl to kaltas visuomet būdavo redaktorius, nes autoriaus ar vertėjo rūpesčiai baigdavosi tada, kai jo rankraštis būdavo priimamas, paskui jis iškart atsiimdavo savo 60 procentų honoraro ir ramiai laukdavo likusių. Tokia įtampa drausmino ir vertė mokytis, juolab tokį naujoką ir nelituanistą kaip aš, tačiau likimas man buvo leidęs užaugti Suvalkijoje, maždaug tose vietose, kur buvo gimęs Jonas Jablonskis ir paskui padaręs jų kalbą privalomą visiems. Todėl man dažnai reikėdavo tik prisiminti, kaip namie komunikuodavo kalbos mokslų neragavę kaimynai, ir saugotis to gudraus stiliaus, kurio buvau išmokęs sostinėje. Kai tekdavo dėl ko nors suabejoti, pagalvodavau, kaip tai pasakytų, tarkim, kaimynas Išganaitis ar Skatikienė, ir jų leksika man dažniausiai padėdavo.

Nedavė užmigti ir vadinamieji svarstymai arba, to meto "Vagos" kalba, "rarotos", kai kolegos išsidalydavo tavo suredaguotą tekstą ir pasakydavo, ką apie jį mano. Tai buvo naudinga, nes iš šono visuomet geriau matyti, kas negerai, tačiau pati procedūra nemaloni, nes pasijusdavai lyg tas kačiukas, kuriam badoma nosis. Ir turiu pasakyti, kad labiau "badė" jauni kolegos, matyt, todėl, kad jiems rūpėjo pasireikšti. Kartą, prisimenu, prieš tokias savo "rarotas" paprašiau vienos damos, kad parodytų, kokių "griekų" radusi mano rankraštyje, kad galėčiau pasiteisinti, bet ji nesutiko, girdi, tada neturėsianti ką sakyti. Taigi "rarotos" vyko maždaug pagal linčo teismo taisykles ir jų niekas nenorėdavo, bemeilydavo, kad būtų svarstomas kitas.

Mūsų pamokyti ateidavo ir instituto kalbininkai, ir kartą aš per savo knygos svarstymą kvailai išsišokau, ėmęs karštai prieštarauti svečiui, ginti, nepamenu, pagrįstai ar ne, savo "jablonskiškas" pozicijas, nes buvau labai ambicingas vaikinas. Ir per tai keistai nudegiau, – kai vėl kartą reikėjo charakteristikos važiuoti į VDR, joje pasigedau būtinos frazės "politiškai patikimas", be kurios tą popierių galėjai iškart kabinti būdelėje su širdute. Ir pasiklausiau tuometinės "Vagos" partorgės, ar ji tų poros žodelių nepamiršusi, ir ji atsakė, kad ne, nes jų neįrašyti jai liepęs vyriausiasis leidyklos redaktorius. Mat jeigu aš negalįs, kai reikia, patylėti namie, tai kas garantuos, kad neišsišoksiu užsienyje. Ir man teko eiti aiškintis pas vyriausiąjį, dėl ūgio vadintą Ilguoju Karabinu, prašyti, kad jis pakeistų savo nuomonę dėl mano politinio patikimumo. Nemanau, kad jis tai būtų be niekur nieko padaręs, bet, laimė, turėjau dėdę, fiziką atomininką, kuris su Ilguoju Karabinu vakarodavo to meto inteligentų šventovėje "Neringoje". Jis "gramais" ar kuo kitu paveikė Ilgąjį Karabiną, ir tas paskui leido Mickienei įrašyti į mano charakteristiką tuos svarbius žodžius, prieš tai supažindinęs mane su savo vizija apie tarybinio piliečio elgesį užsienyje, kuris, kiek supratau, turėjo maždaug atitikti tai, ko tikimasi iš nebylio ir kastrato.

Šitaip iš visų pusių kontroliuojamas ir spaudžiamas turėdavai visąlaik, sportininkų terminais tariant, būti geros formos ir rodyti, ką gali, nes leidybos sportas nepripažįsta atsipalaidavimo ir skaudžiai už jį baudžia. Mat ir po kelių dešimtmečių, pasiėmęs iš lentynos kokį nors savo darbą, tirštai nurausti radęs tai, ko tenai neturėtų būti, nors supranti, kad tada geriau galbūt ir negalėjai; bet skaitytojui nesvarbu tavo forma tada, ji jam nerūpi ir jis vertina tai, ką mato dabar. Žiaurus sportas! Ir jame išsilaikyti galėjai tiktai taip negailestingai dresuojamas. Tada tai, be abejo, erzino, bet dabar esu dėkingas, nes daug kas tapę antrąja prigimtimi, instinktu, ir daugelis buvusių "Vagos", "Vyturio" redaktorių, pasklidę po įvairias leidyklas, duoda jose toną. Jau girdžiu kažką sakant – štai tipelis giria sumautą sovietinę praeitį. Nesikarščiuokite, pone, tik tą jos punktą, kuris vadinamas rankraščių ruošimu. O, tarkime, tada leistų knygų turinys man mažiau patiko, tiesiai pasakysiu, iš tų 300–350 knygų, kurias "Vagoje" išleisdavome per metus, tiktai gal kokios dešimt buvo skaitytinos ir paprastai verstos iš anos stovyklos kalbų, nes mūsiškė stovykla su savo socrealizmu, švelniai tariant, buvo atitrūkusi nuo tikrovės ir jos produkcija paprastai tiko tiktai kaip medžiaga tiems leidybos pratimams, kurie buvo kruopščiai ir rimtais veidais daromi, tarsi ruošiantis kažkokiam kitokiam, prasmingesniam darbui.

Visa tai, ką suminėjau kaip neigiama ir nemalonu, matyt, nenusvėrė teigiamų "Vagos" ypatybių, nes tuo metu, kai joje dirbau, be sapnų, kad vėl tarnauju armijoje ir man reikia laikyti abitūros egzaminus, sapnavau dar vieną slogų sapną, – kad esu pašalintas iš "Vagos", ieškau darbo kitur ir jį gavęs iš pat pirmos dienos nusiviliu. Tai, matyt, rodė mano pasąmoningą suvokimą, kad jos reikia laikytis, nes kitaip pražūsiu, rezignuosiu, kaip toje Veliučionių proftechninėje. Ir man nė į galvą neatėjo iš tikrųjų dairytis ko nors geriau, nes inteligentiškame "Vagos" ceche, ypač tarp ketvirto aukšto redaktorių, viską vadinančių daugmaž tikraisiais vardais, jaučiausi savas, turėjau ką pakalbėti su 30 ir daugiau metų už mane vyresniais žmonėmis, neskaičiavau darbe praleistų minučių, nes jos man nebuvo kančia, penkis kartus per savaitę pietų metu sportuodavau leidyklos apmokamose salėse, sukau galvą, kur artimiausiu metu nuvežti kelionių mėgėjus už profsąjungų pinigus ir kas antri metai išversdavau kokią nors knygą. Visa tai mane tvirtai laikė tenai, juolab kad ilgainiui ėmiau pats siūlyti įtraukti į planą tai, kas man patinka.

Beje, būsimų metų planą, išverstą į rusų kalbą, rudenį reikėjo gabenti į Maskvą, kad jį ten patvirtintų Goskomizdato vaikinai, kurių buvo paniškai bijomasi ir laikoma dideliu konfūzu, jeigu jie tenai ką nors išbraukdavo. Iš tolo jie man atrodė kaip dievai, rūstūs kompetentai, sprendžiantys, ką turi skaityti žmonės nuo Klaipėdos iki Sachalino, bet paskui teko su vienu jų susidurti akis į akį, ir "dievas" man pasirodė gan žmogiškas. Tai atsitiko tada, kai "Mintyje" leidau "Vinetu", Lietuvoje legendomis apipintą trilogiją, mat, kad ir kokią knygą vaikams išversdavome – aš dirbau verstinės vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje – ji niekuomet neprilygo prieškarinei K. Mayaus "Vinetu", prieš karą išverstai uždarbiaujančio studento Vadeikio, net Liselottės Velskopf-Henrich saga "Didžiosios Lokės sūnus", vaikų gan noriai skaityta, apdovanota H. Ch. Anderseno premija, kaip dabar manau, išties neblogai parašyta, galbūt net kai ką nusižiūrėjus iš K. Mayaus. Tačiau apie tai buvo nepatartina prasižioti, jeigu nenorėjai būti suniekintas... neskaičiusių nei vieno, nei kito kūrinio, – legenda yra legenda. Ir štai kartą, per 1985 metų Maskvos knygų mugę, VDR stende pamačiau pagaliau reabilituotą K. Mayų. Ir tuojau atsivedžiau prie jo J. Nekrošių, tuometinį spaudos komiteto pirmininką, vėliau Nepriklausomos Lietuvos kultūros ministrą, aukštų temų poetą, dabar kažkodėl leidžiantį adaptuotas knygeles, ir pasakiau jam:

– Žiūrėkite, jie jau išleido, gal pabandom ir mes?

Pirmininkas pasakė "hm" ir maktelėjo galvą žemyn, ir tai buvo gerai. Tada aš paprašiau tą jo gestą įsiminti greta stovėjusį A. Banevičių, tuomet turėjusį vyriausiojo Lietuvos redaktoriaus titulą, ir ėmiau sukti galvą, kur tą legendinę knygą būtų galima išleisti, ir nusprendžiau, kad "Mintyje", nes "Vagoje", jutau, nebūčiau buvęs pagirtas už tokią idėją. K. Mayus visame soclageryje anksčiau buvo tabu, mat jį, pasirodo, mėgo Hitleris. Todėl vagiškiai, kiek juos pažinojau, įtraukti jį į savo planus būtų vargu ar drįsę. Čia reikėjo truputį prie avantiūros žmonių ir tokius maniau esant minėtus, Ozolą, vyr. redaktorių, vėliau politikos grandą, ir Niedvarą, vyr. ekonomistą, paskui Vilniaus banko bosą. Jie įrašė "fašistą" Mayų į savo planą, ir per tai aš netrukus susipažinau su Goskomizdato specu, braukančiu jam pristatomus planus, kuris prieš tai, pasirodo, buvo gavęs iš mūsų respublikos laiškelį, vadinamąją "anonimką", kur buvo rašoma, kokią kiaulystę planuoja "Mintis". Specas kaip tik svečiavosi Vilniuje ir A. Banevičius mane su juo suvedė L. Katino margai dažytoje "Mėtoje", kad truputį iš kitos pusės apšviesčiau apie K. Mayų. Ir aš pasakiau specui, kad Mayus negalėjo būti fašistas, nes numirė 1912 m., ir kad negali būti kaltinamas dėl to, jog jį mėgęs Adolfas, nes jį mėgo ir tokie žmonės kaip... Ir perpasakojau VDR leidėjų pasiteisinamąjį straipsnį, kodėl jie ryžosi leisti "Vinetu". Svečias iš Maskvos man net neleido baigti, pasakė:

– Nu chorošo, tolko šibko nechvalites. (Na gerai, tik labai nesigirkite.)

Mat pas mus tada buvo mada girtis, kad visur pirmaujame TSRS, esame jos skambiausioji styga. Ir Banevičius prisiekė, kad tylėsime kaip pelės, bet, kiek žinau, tuojau pranešė estams, kad juos paerzintų, tačiau tai jau mūsų santykių su kaimynais specifika.

Man tas susitikimas su Maskvos specu "Mėtoje" kainavo, rodos, 28 rublius: trys "Kijevo" kotletai, konjako butelis ir trys kavos. Specas padarė neblogą įspūdį: daug nekalbėjo, valgė, kas paduota, ir skaniai gėrė, man pasirodė, kad turėjo tam netgi truputį liguistą potraukį, tačiau, kita vertus, kas čia keista, kai toks darbas.

"Vinetu" paskui labai sėkmingai išėjo, trys tomai po 100 000 tūkstančių. Ir kas 1986 metais nusipirko pirmąjį, tas gavo lapelį, suteikiantį teisę vėliau nusipirkti antrąjį ir trečiąjį, kad koks nors sukčius be lapelio staiga neatsistotų į eilę ir neišeitų su knyga, išardydamas kolekciją doram pirkėjui su lapeliu. Visi tomai buvo išparduoti už gerą kainą per kelias dienas, dėl jų stovėjo eilės, ir, matyt, neblogai papildė "Minties" kasą, nes paskui buvau paprašytas išversti ir "Sidabro ežero turtus" (tir. 75 000), ne blogiau kaip "Vagos" ūkvedžio Grigo prieš pat Atsiskyrimą išleista "Didžioji virėja", pardavinėta tiesiai iš sunkvežimio ir gera tuo, kad iš jos galima išmokti neįsivaizduojamų prieškario kalbos klaikybių. O dėl K. Mayaus, tai manau, kad jis buvo nuotykio rezgimo meistras, o L. Velskopf-Henrich, jeigu lyginsime tuos du autorius, – didelė indėnų etnografijos žinovė. Jų knygos neblogai viena kitą papildo, ir neverta ginčytis, kurios geresnės, arba galima, jeigu nėra kas veikti.

Aš esu išvertęs jau arti šimto įvairių autorių knygų, tarp jų nobelistų, H. Ch. Anderseno premijos laureatų ir kitokių garsenybių, bet K. Mayų visuomet minėsiu geru žodžiu todėl, kad jis padėjo man išeiti į nepriklausomus kūrėjus, kai vieną dieną redaktoriaus gyvenimas vis dėlto apkarto. Tada, pamenu, atsikėliau anksčiau, paskaičiavau ant degtukų dėžutės ir pasakiau žmonai:

– Žiūrėk, už tiek mes turėtume pragyventi trejus metus, o per tą laiką aš juk dar uždirbsiu.

Ir žmona, susipažinusi su mano skaičiavimais, ištarė "taip", palaimino mano sprendimą tapti frylanceriu, nes ėjo jau 1986 metai ir švietėsi leidyklų bumo era.


Bet neužverskime dar šio puslapio, pakalbėkime dar apie tai, kodėl man redaktorystė apkarto. Panagrinėkime tai kaip reiškinį. Kaip minėjau, "Vagoje" jaučiausi neblogai, ypač ketvirtame jos aukšte tarp vertimų redakcijų plunksnagraužių, ir jau kai ką pasiūlydavau įtraukti į planą, ypač tas knygas, kurias pats norėdavau versti. Kas bent kiek nutuokia apie vertėjo darbą, tas mane supras ir pripažins, jog tai bene svarbiausia, juk viena yra versti tai, ką tau nei iš šio, nei iš to pasiūlo, ir kita, kas tau patinka, kas yra beveik tavo sielos muzika, tik parašyta kito ir kita kalba, ką tu, manai, turėtų žinoti, justi, suvokti tavo tautos žmonės, į ką tu norėtum subtiliai atkreipti jų dėmesį, pamokyti per kitos tautos patirtį, nes jų raida nevienoda ir dažnai viena jau seniai būna išsprendusi tas problemas, dėl kurių kita daužo į sieną galvą ir iš naujo išradinėja dviratį. Tokia pažiūra į vertėjo darbą ypač pravertė diktatūros metais. Į ką gi aš norėjau atkreipti dėmesį savo vertimais? Arthuro Schnitzlerio "Leitenantu Gustliu" norėjau pasakyti, kad vidinis monologas buvo išrastas kiek anksčiau ir ne kelių mūsų tarybinių rašytojų, kurie buvo beveik nulinčiavę tuo abejojantį Vytautą Kubilių. Nežinau, ar kas nors tą mano repliką tada suprato, bet aš jaučiau pareigą ją ištarti išversdamas A. Schnitzlerio "Gustlį", juolab kad tai buvo ir visais atžvilgiais puiki novelė, neginčijama klasika. Na, o Luisės Rinzer "Juodasis asilas", – žiūrėkite, šaukiau aš, ne viskas juoda ir balta gėrio ir blogio kovoje, kiek daug joje tonų ir pustonių ir koks išvis spalvingas gyvenimas! Mane žavėjo tai, kaip objektyviai L. Rinzer vaizdavo fašistų bonzą, auksinio nacių ženklelio savininką, man darė įspūdį jos pačios asmens didybė, ir aš supratau, jog taip rašyti įmanoma tiktai aukai! Ir Alfredo Anderscho "Vinterspeltas", kompozicijos šedevras, ir žmogaus, vermachto majoro Dinklagės, besiblaškančio tarp "veikti ir neveikti", drama, kur beveik nieko nevyksta. Gal 500 puslapių, o kokia įtampa, geriau už bet kokį trilerį, ir kiek turinio, dar dabar viską puikiai prisimenu, nors nuo laiko, kai verčiau, praėjo vos ne ketvirtis amžiaus.

1985 metais kūrėsi vaikų ir jaunimo knygų leidykla "Vyturys" ir aš mielai priėmiau pasiūlymą joje dirbti, juolab kad tenai perėjo visa mūsų redakcija, ir daugiau nesapnavau, kad nebedirbu "Vagoje" ir man dėl to liūdna, mat darbas buvo beveik tas pats. Tiesa, naujojoje leidykloje gavau vyresniojo redaktoriaus postą, buvau atsakingas už knygų leidybą užsienio kalbomis ir išplėtojau gan aktyvią veiklą, kuri finansiškai mums nieko nedavė, nes visus pinigus už Čekoslovakijoje, Egipte, VDR parduodamas knygas pasiimdavo maskviškė "Raduga". Bet mes kažkodėl leidome tas knygutes, tuos savo "zuikius puikius", ir manėme, jog tai gerai, – toje į nebūtį nugrimzdusioje santvarkoje būta išties mįslingų dalykų. Be to, naujojoje leidykloje nebegaliojo "vertimo kas dveji metai" taisyklė, ir aš išleidau tris puikias knygas: E. Kästnerio "Kenigsbruko gatvę", O. Preußlerio "Plėšiką Hocenplocą" ir W. Schnurrės "Kai tėvo barzda dar buvo ruda". Gyvenimas vėl kurį laiką buvo gražus, bet paskui staiga nei iš šio, nei iš to, pramogai ar pagal kažkokį slaptą planą, naujosios leidyklos vadai ėmė šalinti tuos, kurie jiems nepatiko. Pamenu, kaip gražiai per savaitę išnešdino vyriausiąjį dailininką, kurį prieš tai buvo prašyte prisiprašę. Jis tuo metu buvo dar Dailininkų sąjungos pirmininkas ir turėdavo kasdien prieš pietus kelioms valandoms išeiti. Ir kartą, pirmadienį, grįžęs buvo pakviestas pas šefą, kad parašytų pasiaiškinimą, kur buvo. Jis parašė, kad Dailininkų sąjungoje, ir galėjo eiti. Tokį patį pasiaiškinimą dar parašė antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį ir penktadienį, tada dar ir pareiškimą, kad atleistų iš darbo, ir galėjo daugiau pas mus nebevaikščioti. Kažkas panašaus laukė ir manęs, man tai slapčia pasakė vienas iš mūsų oberšefo aplinkos žmonių. Patarė pasiruošti būsimiems netikėtumams, bet aš jų nelaukiau, vieną rytą anksčiau atsikėlęs apsiskaičiavau, kad galėsiu iš K. Mayaus vertimų pragyventi trejus metus, ir nunešiau pareiškimą, kad atleistų. Šefas iš pradžių net nepatikėjo, manė, kad juokauju, nes buvo balandžio pirmoji, bet paskui pasakė, jog mano valia ir jis negalįs žmonių darbe laikyti per prievartą. Buvo justi, kad yra truputį nusivylęs ir mielai būtų mane išnešdinęs pagal kitą scenarijų. Na, o aš to savo 1997 metų balandžio pirmosios "pokšto" niekad nesigailėjau ir per tuos frylanceriškus metus įvykdžiau didumą savo planų, išverčiau dar apie 70 knygų, porą savų išleidau užsienyje ir kasdien toliau skrebenu plunksna, marginu popierių. Tiesa, truputį pasikeitė mano statusas, iš redaktorių nusmukau į beveik nelegalus, betgi negali norėti visko, tai nekuklu, be to, sotus žmogus aptingsta, apauga taukais ir numiršta nukaršęs.

Neamžini ir alkanieji, jie, kaip rodo statistika, netgi greičiau padeda šaukštą – tik netikėtai ir būdami dar aktualūs.