Rašytoja Astrida Petraitytė: „Pribrendo laikas I. Simonaitytės premijos skyrėjams padiskutuoti dėl jos skyrimo nuostatų“

Sausio 23 d. sukako gražus jubiliejus– rašytojos Ievos Simonaitytės 110-osios gimimo metinės. Būtent tą dieną teikiama šios garsios prozininkės premija (šiemet – jau 21-oji). Likus savaitei iki šios datos, premijos skyrimo komisija laureate paskelbia Jus už Jūsų dviejų dalių romaną „Šaktarpio metas“. Atrodytų, viskas puiku, belieka pasveikinti... Ir staiga per visą šalies žiniasklaidą nubanguoja, jog „Astrida Petraitytė, iš žiniasklaidos sužinojusi, kad, komisijos nuomone, knyga yra abejotinos meninės vertės, apdovanojimo atsisakė (www.lrt.lt)“. Kokios priežastys nulėmė, kad atsisakėte šio garbingo apdovanojimo? Tai, kad apie komisijos abejones sužinojote iš žiniasklaidos („Vakarų ekspreso“), o ne iš pačios komisijos?

Ne visai tiksliai, regis, sudėjote akcentus. Žinia, komisijos nuomonė, jog apdovanojamas kūrinys yra „abejotinos meninės vertės“, būtų pakankama priežastis garbės bei logikos principais besivadovaujančiam žmogui premijos atsisakyti– nesvarbu, kaip, iš kur informacija „nutekėjo“. Tačiau šį žingsnį žengiau protestuodama ne prieš kieno nors „nepalankius žodžius“ apie knygą, bet prieš negarbingą komisijos žaidimą– kūrinį suniekinti, kartu jam skiriant premiją. Nesakau, kad to ėmėsi visi nariai, bet, šiaip ar taip, „sužaista“ visos komisijos vardu. Gal žurnalistai į tą posėdį užklydo „netyčia“, be kieno nors energingos iniciatyvos juos sukviesti? Gal atsitiktinai žurnalistų pranešimuose atsispindėjo vien tik niekinami atsiliepimai, taip formuojant neigiamą visuomenės opiniją apie knygą? Suprantu, buvo neabejota, jog „pamokytai laureatei“ neliks nieko kita, tik nuryti šį patyčių gėrimėlį iš šlovės taurelės... Bet niekas šlove ar pinigais man negali primesti savo negarbingų žaidimų– aš iš jų išeinu. Išėjau ir dabar. O p. R. Černiauskas, televizijoms pakomentavęs: jei Astrida suprato, kad jos knyga yra nepakankamai meniškai vertinga, ji teisingai suprato,– manau, kartu pasakė: ji teisingai pasielgė.

Kaip teigia „Klaipėdos“ dienraštis (o paskui jį ir internetinė žiniasklaida (www.delfi.lt): „Ne paskutinį vaidmenį komisijos sprendimui suvaidino ir vieša A.Petraitytės kritika komisijai praėjusiais metais“ (pernai viešai kritikavote komisiją už I. Simonaitytės premijos skyrimą R. Rastauskui). Manote, kad „žmogiškos aistros“ galėjo paveikti Jūsų kūrinio vertinimą? Kaip Jūs vertinate kai kurių komisijos narių nuomonę, jog „Šaktarpio metas“ premijai gauti tinkamiausias tik temos aspektu?

Manau, apie šiemetines premijos skyrimo peripetijų sąsajas su pernykščiu mano kritišku pasisakymu dėl šios– už mažlietuvišką tematiką kūryboje– premijos paskyrimo gerb. Rolandui Rastauskui jau pasakiau. Galėčiau tik pridurti, jog, ko gero, pribrendo laikas komisijai ir premijos skyrėjams padiskutuoti dėl jos skyrimo nuostatų. Nebūtų nieko keista ir negarbinga, jei ši premija būtų tiesiog regioninė– skiriama RS Klaipėdos skyriaus nariams už iškiliausius kūrinius. Šiuo metu, kai bandoma iš „formalių rėmų“ išsiveržti, paliekant juos galioti, komisijos sprendimai tampa nelogiški (premija už specifinę tematiką skiriama žmonėms, kuriems ta tematika svetima). Beje, abejonių kelia ir situacija, kai sprendimą– skirti ar neskirti premiją už mažlietuvišką, t.y. istorinę, tematiką– turi (gali) priimti asmenys, deklaruojantys dėmesį tik „šiuolaikinį žmogų“ jaudinantiems dalykams. Taip, istoriniai klausimai, Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto praeities klausimai nėra populiarūs.

Beje, jei komisija pasisako prieš „tematikos ribotumą“, pirmiausia vertindama kūrybos meniškumą (kartu neigdama regionizmą), kodėl tarp kandidatų nerandame, tarkim, R. Šerelytės, S. Parulskio, A. Marčėno ir panašių pavardžių?

Pafantazuokim. Jei Ieva Simonaitytė turėtų galimybę pakomentuoti šią nemalonią situaciją, kaip manote, ką ji pasakytų?

Nenorėčiau ir aš spekuliuoti Rašytojos vardu. Keistoka nuskambėjusių priekaištų– atsisakydama premijos, aš parodžiusi nepagarbą I. Simonaitytei– logika; šiuo atveju „draudžiama“ protestuoti prieš visokius negarbingus veiksmus, jei jie pridengiami garbingu vardu.

Galiu tik atkreipti dėmesį į lietuvininkams, kaip etninei grupei, būdingą charakterio tiesumą, „nemeilumą“, atsakomybės jausmą ir kitas, ko gero, su politkorektiškumo ir diplomatiškumo nuostatomis prasilenkiančias savybes. Beje, Maxo Weberio knygoje apie protestantišką etiką pacituotą šūkį (neatmenu, kam priklauso pirminė autorystė)– „Geriausia diplomatija– sąžiningumas“– esu „įsismeigusi“ savo Gyvenimo Kelyje kaip svarbią elgesio gairę. Manau, ir dabar nuo jos nenukrypau.