Prisimenant Liudą Dovydėną

Galbūt apie Liudą Dovydėną šiandien nekalbėtume, jei ne jo žmonos pusbrolis, pulkininkas Z. Talevičius, kurio pastangomis rašytojas išvengė už Kauno iš anksto iškasto griovio. O gal šiandien apie L. Dovydėną kalbėtų muzikologai, jei jis 1931 m. būtų išlaikęs egzaminus ir įstojęs į Kauno konservatoriją. Tačiau yra kitaip – šiandien apie L. Dovydėną kalba, rašo literatūrologai, literatūros kritikai.

L. Dovydėną prisimename kaip išeivį rašytoją, kurio knygos sovietmečiu buvo išimtos iš bibliotekų fondų, o kūriniai išbraukti iš mokyklų programų, kaip rašytoją, įrodžiusį, jog net nebaigus aukštųjų mokslų galima parašyti romaną, kuris pelnytų Valstybinę literatūros premiją, kaip rašytoją, kuris pripažino, jog „rašymas yra liga“, tačiau niekada nebandė jos išsigydyti, kaip rašytoją, kuris teigė, jog „tikroji kūryba yra proza“, kaip rašytoją, kuris daugiau kaip po 50 metų sugrįžo į Lietuvą, iš kurios buvo kadaise priverstas pasitraukti.

Čedasų pradžios mokykloje, į kurią L. Dovydėnas ėjo iš tėvo vienintelių batų padarytais mediniais (tai apavas, kurio viršus odinis, o padas medinis), praleisti treji metai (kadangi L. Dovydėnas mokėjo rašyti ir skaityti, jis buvo priimtas į antrąjį pradžios mokyklos skyrių) buvo visi mokslai, kuriuos baigė rašytojas. Mokytojo A. Tamošaičio žodžių „Rašyk, Liudai, taip ir toliau“, „Tu, studente, skaityk, nes tu moki skaityti. O kas moka skaityti, tas gali daug ko išmokti“ paskatintas, pradėjo rašyti. Pradėjęs nuo eilėraščių, kuriuos rašė visą gyvenimą (pasak rašytojo, būtų galėjęs išleisti dvi poezijos knygas), galiausiai suvokė, jog tikroji kūryba yra proza. Už novelę „Skerstuvės“ pelnytas pirmasis prizas – armonika – paskatino toliau rašyti, o už romaną „Broliai Domeikos“ (1936 m.) paskirta ir prezidento A. Smetonos įteikta Valstybinė literatūros premija „uždėjo ant pečių tam tikrą pareigą“. Tad 1928–1943 m. L. Dovydėno pavardę buvo galima išvysti ne viename laikraštyje, žurnale: „Karyje“, „Akademike“, „Jaunojoje kartoje“, „Dienovidyje“, „Žiburėlyje“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“...

1940 m. ne savo noru patekęs į Liaudies Seimą, daugiau kaip metus tikėjęs geresnio gyvenimo iliuzija, prasidėjus trėmimams suvokęs liūdną lietuvių tautos ateitį, „miręs moraline mirtimi“ ir suimtas vokiečių laukęs tik fizinės, kurios pulkininko Z. Talevičiaus dėka pavyko išvengti, kartu su V. Krėve-Mickevičiumi bei kitais buvusiais Liaudies Seimo nariais atskleidęs, jog Seimas „buvo melas, paranoja, teroras, brutalumu paremta propaganda“, išleidęs „Užrašus“ (atsiminimus apie 1940–1941 metus), L. Dovydėnas turėjo tik vieną išeitį – pasitraukti.

1944 m. kartu su žmona Elena ir trimis vaikais, kamuojamas klausimo „Kodėl aš turiu bėgti?“, atsidūręs Vokietijoje ir suvokęs, jog „svarbiausia nenuleisti rankų“, L. Dovydėnas nepasidavė. Čia išleistos keturios knygos, už apysaką „Gyveno kartą karalius“ pelnytas geriausio 1947 m. kūrinio vardas, dalyvavimas Lietuvių kultūros fondo veikloje (buvo steigiamojo komiteto pirmininkas) tik įrodė rašytojo pasiryžimą žengti toliau.

1949 m. įsitikinus, jog kelias į Lietuvą užtvertas siena, išeitis buvo vienintelė – „stebėti gyvenimą ir rašyti“. Netoli Skrantono esančio miestelio Klaks Sumito priemiestyje įsigytame ūkyje praleisti daugiau kaip trisdešimt metų buvo atiduoti šeimai ir kūrybai. Rašytojas išleido dar septynias knygas, įsteigė bei redagavo žurnalą „Nemunas“, redagavo laikraštį „Lietuvio kelias“, paskelbė daugybę straipsnių „Keleivyje“, „Dirvoje“ bei kituose laikraščiuose ir žurnaluose.

Niekas neatėmė vilties grįžti tėvynėn. 1988-aisiais turėjusią įvykti kelionę dėl susilpnėjusios sveikatos teko atidėti dar aštuoneriems metams. Po metų pasirodžiusia V. Kazakevičiaus parengta knyga „Sugrįžimas“ (1989 m.) bei dar po trejų išleistu apsakymų rinkiniu „Naktys Karališkiuose“ (1992 m.) L. Dovydėnas pasiruošė ilgai lauktam žingsniui, kurį žengęs kartu su žmona 1996-aisiais, nusprendė paskutinius gyvenimo metus praleisti daugiau kaip 50 metų nematytoje tėvynėje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas, raštų išleidimas, atminimo vakarai, parodos – geriausias rašytojo bei jo kūrybos įvertinimas.

Vasario 28-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje buvo atidaryta paro¬da „...o gal viltis sukliuvo amžinybės vartuose...“, skirta L. Dovydėno 100-osioms gimimo metinėms. Ekspozicijoje stengtasi parodyti svarbiausius rašytojo gyvenimo bei kūrybos etapus. Muziejaus darbuotojai nuoširdžiai dėkoja literatūrologei Elenai Bukelienei, dovanojusiai unikalių eksponatų, papildžiusių rašytojo fondą, bei kviečia visus aplankyti minėtą parodą.