„Prieš prigimties alfabetą visi esame lygūs“

Šių metų „Poezijos pavasario“ sudarytojas Valdas Daškevičius atsako į Antano Šimkaus klausimus



Pernai rudenį, kviesdamas visus plunksnos brolius ir seses siųsti savo poezijos, eseistikos, vertimų tekstus 43-iajam „Poezijos pavasario“ almanachui, paskelbėte ir jo temą: „Prigimties pavidalai“. Kodėl pasirinkote būtent tokį pagrindinį knygos akcentą? Kuo ši tema svarbi Jums?

Almanacho tema iškilo natūraliai, nes jau seniai (tikriausiai visą laiką) glūdėjo mano sąmonėje. Poezija pirmiausia yra savęs pažinimo pastanga, todėl kiekvienas poetas neišvengia egzistencinių klausimų: kas aš esu? iš kur ateinu? ką iš ten atsinešu? Žmogaus prigimtis, tamsioji ir šviesioji jos pusė, įvairūs jos pavidalai – viena pamatinių, nors, žinoma, nebūtinai įvardijamų temų. Ji visada buvo poezijoje, apskritai kūryboje – tereikėjo suformuluoti. Apsispręsti padėjo ir Czesławo Miłoszo eilutės: „O Aukščiausiasai, panorėjai sukurti mane poetu(...)/ Mano širdis yra kupina dėkingumo, nors šios profesijos / bėdas ir rūpesčius patyriau./ Ją atlikdami per daug sužinome apie be galo keistą /prigimtį žmogaus.“

Ieškojau universalios, nevaržančios temos. Pasak Blaise’o Pascalio, „Tikrai gerbia prigimtį tie, kurie moko, kad ji gali kalbėti apie viską, net apie teologiją“. Poezija taip pat kalba apie viską. Tiktai kažin ar poetai rašo eilėraščius tam tikra tema ir specialiai kokiam nors leidiniui? Kažin ar kelia sau kokį nors tikslą? Eilėraštį veikiau inspiruoja iracionali dvasios veikla – jausmai, pojūčiai, instinktai, meditacinis žvilgsnis į save ir pasaulį. Poetui svarbu įsiklausyti į impulsus, kurie kyla iš jam nepažinių gelmių ir lemia jo poezijos autentiškumą.

Žinoma, dėl temos būtinumo galima ir diskutuoti: juk svarbiausia leidinyje – gera poezija, o ji – daugiatemė. Tema nėra privaloma, daugelį metų almanachas buvo sudaromas be jos – tai sudarytojo apsisprendimo reikalas. Temos privalumas tas, kad ji padeda pažvelgti į poeziją tam tikru aspektu. Jeigu tema per siaura, daug gerų eilėraščių gali į almanachą tiesiog nepatekti. Kas kita – eseistika ir straipsniai, gal ir geriau, kai juos sieja bendras teminis leitmotyvas.

Kodėl almanacho autoriai išdėstyti abėcėline, griežta klasika dvelkiančia tvarka? Juk pati tema, jos plotis ir gylis tarsi leidžia pažaisti potemėm. Pavyzdžiui, ar nekilo pagunda almanachą sudaryti „In“ ir „Jang“ principu: vieną pusę skirti moterų, kitą – vyrų sukurtiems tekstams?

Mėgstu paprastus sprendimus, nors iš prigimties esu gana komplikuotas. „Poezijos pavasaris“ be rubrikų šio leidinio istorijoje nėra naujiena. Sąmoningai nenorėjau klasifikuoti autorių, dėlioti jų į lentynas pagal kokį nors požymį, nes taip atsiranda ir tam tikras vertinimo aspektas. Tegul tai daro literatūrologai ir kritikai. Be to, rubrikos kartais atrodo tarsi balastas, primena literatūros žurnalą.

Abėcėlinės autorių išdėstymo tvarkos nelaikyčiau griežta. Ji primygtinai neperša sudarytojo požiūrio, leidžia tekstams tekėti laisvai, natūraliai, nestabdomai. Šį sudarymo principą viename praėjusio dešimtmečio almanache iš dalies panaudojo sudarytojas Albinas Bernotas. Magėjo abėcėlę įtvirtinti visiškai. Patogu susirasti norimą pavardę, tarp įvairių kartų autorių, įvairių poezijos krypčių atsiranda netikėtų sąsajų arba prieštarų.

Jūsų idėja sudaryti almanachą „in“ ir „jang“ principu gana įdomi, bet skirstyti poetes ir poetus pagal lytį būtų rizikinga. Moteris ir vyras – neatsiejami. Jų prigimtys, nors ir skirtingos, viena kitą esmingai papildo. Galų gale prieš prigimties alfabetą visi esame lygūs. Prigimtis tokia įvairialypė, jog bandymas ją varžyti tiesiog prieštarautų pačiai prigimčiai...

Peržvelgęs knygos turinį, tarp beveik devyniasdešimties autorių visgi neradau keleto pripažintų, visuotinai pamėgtų kūrėjų: Donaldo Kajoko, Dovilės Zelčiūtės, Onės Baliukonės ... Prieš penkerius metus „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojas Liudvikas Jakimavičius pratarmėje rašė: „Pavardės, kurių čia nerandame, liudija, kad ne viskas gerai su mūsų valstybės politika. Poetas yra laisvas žmogus ir savo nedalyvavimu galbūt išreiškia tylų protestą prieš tvarką, kuri pastaraisiais metais nusistovėjo leidybos padangėje.“ Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kokias autorių dalyvavimo ar nedalyvavimo almanache priežastis įvardintumėte Jūs?

Kiekvienas sudarytojas nori parengti kuo geresnį almanachą, įgyvendinti savo viziją, tačiau tai nėra paprasta. Nors kreipiausi į daugelį žinomų poetų, taip pat ir į Jūsų paminėtus, anaiptol ne visi, kuriuos norėjau matyti knygoje, reagavo teigiamai. Tokių buvo daugiau nei trisdešimt. Dažniausios atsisakymo priežastys – eilėraščiai išdalinti periodikai, sudėti į knygas, nekūrybiškas laikotarpis, kuris kamuoja daugelį tikrų poetų. Rudens pabaiga, žiemos pradžia galbūt nėra tinkamiasias metas rinkti poezijos derlių, gal ankstyvas ruduo būtų dosnesnis?

Neabejoju poetų nuoširdumu, jokio tylaus protesto čia neįžvelgiu. Išspausdinti savo kūrybos almanache poetams, mąstantiems ne publikacijomis, o knygomis, jau nėra taip aktualu, kaip literatūroje dar neįsitvirtinusiems autoriams. Tiesa, tikėjausi kiek didesnio studentų, apskritai jaunųjų poetų aktyvumo. Tačiau nauji talentai nedygsta kaip grybai po lietaus, debiutui reikia subręsti. Kita vertus, jaunimui, matyt, patrauklesnė mažiau įpareigojanti interneto erdvė.

Vis dėlto nesiečiau poezijos su valstybės leidybine politika. Leidyba taip pat priklauso nuo rinkos dėsnių. Poezija buvo kuriama visais laikais, visos sąlygos – nelaisvė ir laisvė – jai vienodai palankios ir nepalankios. Viskas priklauso nuo poeto apsisprendimo ir talento. Eilėraščiai rašomi ir spausdinami ne dėl pinigų, nors didesnis honoraras taip pat būtų nebloga paskata.

Iš sudarytojo optimisto tapau sudarytoju realistu, supratusiu, kad almanacho sudarymas – galimybių menas. Kartais atrodė, kad ne sudarytojas formuoja almanachą, o poetai formuoja sudarytoją. Nematau čia nieko bloga – normalu dirbti su tais tekstais, kuriuos pavyksta gauti. Panašiai dirba ir redakcijos, jos taip pat laukia kūrinių. Ar ne dėl to kai kurie autoriai pasidavė pagundai tuos pačius eilėraščius pateikti almanachui ir literatūrinei periodikai? Apgailestaudamas turėjau spausdintų tekstų atsisakyti. „Poezijos pavasaris“ – ne antologija, o almanachas. Pavirtęs antologija, jis taptų solidus ir akademiškas, bet prarastų gyvybingumą, ryšį su gyvenimo tėkme.

Daugelis poetų nepraranda pasitikėjimo almanachu, nes publikuoti kūrybą reprezentaciniame leidinyje yra garbės reikalas. Tiesa, tradiciškai aktyvesni Kauno ir provincijos literatai, apskritai susidaro įspūdis, kad provincijoje „Poezijos pavasaris“ mylimas labiau. Kad jis neprarastų reikšmingumo, atrankos slenkstį reikia aukštinti. Eilėraščiai turi liudyti poeto kūrybinę brandą arba jo perspektyvumą. Tik nereikia persistengti, tuomet iš viso nebus ką spausdinti.

Įpratome iš almanacho laukti stebuklo, o nesulaukę žiūrėti į jį kaip į problemą. Mėgstama padejuoti, pakalbėti apie poezijos krizę, autoritetų, lyderių stoką. Tačiau poetai – ne avinų banda, o individualybės, kurių niekur nereikia vesti. Poezija juos veda jai vienai žinomais keliais. Pritariu literatūrologei Viktorijai Daujotytei, kad kūryboje negali būti autoriteto, kuris žinotų esąs autoritetas. Ir po šio almanacho stogu esama tokių autoritetų, yra daug tikros poezijos.

Turbūt ne visi autoriai, atsiuntę eilių, pateko į šį rinkinį. Kokius atrankos kriterijus taikėte, parinkdamas eilėraščius? Ar, atrenkant tekstus, turėjo įtakos „Prigimties pavidalų“ tema?

Apie šešiasdešimt autorių dėl įvairių priežasčių teko atidėti. Kelios poetės ir keli poetai buvo netoli slenksčio ir kitąmet turbūt galės debiutuoti. Visus juos kuo atidžiausiai perskaičiau. Tikiuosi, kad jie nepraras vilties, bus atidūs almanacho skaitytojai.

Konsultavausi su kai kuriais ankstesnių „Poezijos pavasarių“ sudarytojais. Jie davė geranoriškų patarimų, o dirbdamas supratau, jog sunku pasinaudoti kitų patirtimi. Šis darbas gana individualus. Esi vienas įvairaus lygio tekstų jūroje ir iš jos turi išgriebti tai, kas vertingiausia. Įstrigo poeto Sigito Gedos patarimas: „Būk subjektyvus.“ Toks ir stengiausi būti, tik su viena sąlyga: mano poetinis skonis nebuvo kriterijus. Svarbiausi kriterijai – poezijos meninė vertė ir įtaiga, o tai priklauso nuo autentiško išgyvenimo, gebėjimo jausti kalbą, kurti savitą eilėraščio modelį. Perskaitytas tekstas įtikina arba ne. Jeigu kyla abejonių, reikia skaityti tiek kartų, kol tampa aišku.

Tekstų atrankai neturėjo įtakos atvirai, tiesiogiai išreikšta tema. „Pataikyti“ šiuo atveju nebuvo būtina. Prigimtis slepia veidą, bet jos pavidalai įžvelgiami, atpažįstami metaforose, simboliuose, kalbos eksperimentuose, patiems autoriams to galbūt ir nenujaučiant. Tai rodo ir eilėraščių analizė Jūratės Baranovos, Viktorijos Daujotytės, Vitalijos Pilipauskaitės, Artūro Tereškino straipsniuose.

Knygoje yra ir užsienio poetų eilių. Pristatoma dešimt autorių iš Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos. Taigi, gana skirtingi mentalitetai ir tekstai. Kaip, Jūsų nuomone, užsieniniai (kad ir sulietuvinti vertėjų) tekstai jaučiasi tarp mūsiškių (pavyzdžiui, amerikietis Michaelis Jenningsas tarp Dalios Jazukevičiūtės ir Stasio Jonausko)? Ką ši „globalizacija“ suteikia knygai?

Leidinyje pristatomi tik į Poezijos pavasario festivalį atvykstantys užsienio poetai. Tai, kad pastaraisiais metais jie buvo spausdinami almanacho pabaigoje, atrodo, lėmė ne sudarytojų valia, o leidinio atidavimo spaudai terminas. Vertėjai, darbui turėdami palyginti nedaug laiko, vertimus pateikia vėliau, kai lietuviškoji leidinio dalis jau turi būti parengta. Maniau, kad svečių nustūmimas į galą nėra tinkamiausias jų pristatymo būdas, nes rodo atsiribojimą, norėjau, kad jie taptų savi, ir abėcėlės dėka tai pavyko.

Poezija – žmones vienijanti dvasia. Almanacho priedermė taip pat yra ne skirti, o sieti. Svečių pristatymas kartu su mūsiškiais prasmingas ne tik jiems, bet ir mums. Aiškiau matomas lietuvių poezijos lygis pasaulio poezijos kontekste, galime pasitikrinti, kiek esame konservatyvūs, kiek šiuolaikiški. Užsienio poetai – laisvesni, kūniškesni, turintys mažiau kompleksų negu mes, tačiau geriausi lietuvių poetų kūrybos pavyzdžiai rodo, kad nesame poezijos provincija.

„Almanachas“ lotynų kalba („almanachus“) reiškia „pranašysčių rinkinį“ (tai gražiai siejasi su Oskaro Milašiaus 130-osiomis gimimo metinėmis ir ta proga publikuojamomis jo „4 psalmėmis“). Kaip manote, kokios žmogaus prigimties pranašystės skleidžiasi šioje knygoje ir ką pranašauja mūsų poezijai?

Postmodernaus laikmečio poetui prigimtis šnabžda įvairių nuojautų ir įžvalgų, bet neliepia pranašauti. Jis yra prigimties tyrinėtojas, linkęs į savianalizę, meditaciją, šiek tiek į filosofiją ir istoriją, prisidengiantis ironiška kauke, sublimuojantis instinktus, vengiantis nevaržomos kūno poetikos. „Kas šiandien išdrįs pažadinti gyvulį?“ – klausia jaunas poetas Darius Jurevičius. Prigimties sklaidos atžvilgiu, knygoje esanti poezija atrodo santūri, nors, žinoma, yra ir išimčių. Tai lemia (ir, matyt, lems) tautos mentalitetas ir kultūra.

Pervertęs visus „Poezijos pavasario“ almanachus, galiu teigti: leidinys tebėra gyvybingas, kaip gyvybinga ir poezija. Jis pamažu atsinaujina, keičiasi, kondensuotai atspindi lietuvių poezijos padėtį su jos viršūnėmis ir atšlaitėmis, lieka istorijai kaip vienerių metų poetinės kūrybos inkliuzas.

Man buvo svarbu, kad į knygą patektų įvairių kartų poetų, atstovaujančių skirtingoms poezijos kryptims, eilėraščių. Vieni laikosi klasikinio eiliavimo, kiti ieško nepanaudotų kalbos resursų. Poetinį stilių (senamadišką ir postmodernų) reikia gerbti. Kiekvienas almanache esantis poetas yra savaip įdomus. Galėčiau išvardinti kelias dešimtis poetų – nuo vyriausių iki jauniausių, – kurių eilėraščiai, mano nuomone, išlaiko ir kelia knygos lygį.

Tikra dovana skaitytojams – Petro Kimbrio versti paskutinieji Oskaro Milašiaus kūriniai. Tai poetas – kalnas, todėl daugelio mūsų net ir stipri kūryba yra tik jo papėdėje. Tokia poezija, pasak kritikės Giedrės Kazlauskaitės, „turi aukštesnį tikslą; tai ne vien egoistinė saviraiška ar pranešimas apie savo dvasinį gyvenimą. Ir ją rašyti gali tik meistrai, amžinieji rašto vienuoliai“.

Kaip ir kasmet, amanachas – toks pats ir kitoks. Keletas autorių dalyvauja su didesnėmis nei įprasta publikacijomis, sudarytomis iš esė, eilėraščių ir meninių fotografijų. Išskirtinę vietą užima straipsniai bei eseistika. Pirmą kartą leidinys iliustruojamas fotografuojančių poetų, kurių vis daugėja, fotomeno darbais.

Kas Jums buvo sunkiausia ir kas lengviausia sudarant šį almanachą?

Sudarytojo darbas man nėra naujas – kitados esu sudaręs dvi paskutiniąsias jaunųjų kūrybos almanacho „Veidai“ knygas. Man patinka sunkiai įgyvendinami projektai, tuomet gali daugiau nuveikti. Šis projektas buvo lengvai sunkus ir sunkiai lengvas. Tokia galimybė dažniausiai pasitaiko kartą gyvenime, todėl jutau didžiulę atsakomybę skaitytojams ir kūrėjams, siekiau padaryti viską, kas nuo manęs priklauso.

Lengviausia ir maloniausia – skaityti ir atrinkti talentingų poetų eilėraščius, nes jie nesiūlo abejotinų tekstų; sunkiausia – techninis procesas, baigiamasis sudarymo etapas, kai vis dar jauti būtinybę kai ką patobulinti ir pakeisti, nors terminas, kaip sakoma, baigėsi vakar.

Poetas Gintaras Grajauskas, sužinojęs, kad ėmiausi šios pareigos, pajuokavo: užjaučiu, kritai po tanku. Atsakiau, jog iš anksto susitaikiau su „atpirkimo ožio“ vaidmeniu, nes poetų nuodėmės – sudarytojo nuodėmės. Bet ar veidrodis kaltas, jeigu mums iš prigimties nepatinka mūsų atvaizdai jame? Tobulas, visus tenkinantis almanachas vargu ar įmanomas, tačiau tai gražus siekinys, vertas galbūt ir sizifiškų pastangų...

Dėkoju už atsakymus.