Premija, aš ir kultūros politika

Prieš savaitę Klaipėdoje įvyko I. Simonaitytės premijai įteikti skirtas vakaras. Šiais metais premiją gavo poetas, dramaturgas ir eseistas Rolandas Rastauskas už esė knygą „Kitas pasaulis“. Prisipažinsiu, po šios premijos paskyrimo ėmė ir pasitaisė mano ir literatūros politikos santykiai. Anksčiau niekaip negalėjau suprasti komisijos darbo, jos vertinimo kriterijų, už ką nominuojama būtent ši, o ne ana knyga. Ilgainiui susidarė įspūdis, kad žmogus gauna premiją ne už savo kūrinio kokybę, o už tai, kad visą gyvenimą paaukojo literatūrai. Laiminga – laimėjusi knyga likdavo kūrėjo šešėlyje, suvaidindavo antraeilį vaidmenį. O šįkart komisijos nariai labai aiškiai pasakė: knyga „Kitas pasaulis“ įvertinta už meniškumą.

Šventinis vakaras vyko ištuštėjusioje I. Simonaitytės bibliotekos skaitykloje. Netrukus senučiukės knygos pateks į naują ir modernų pastatų kompleksą, kuris yra pristatytas ir baigiamas įrengti prie senosios bibliotekos. R. Rastauskas niekada nepasirašinėtų RoRa, jei vakaras, kuriame jis dalyvauja, neišsiskirtų kokia nors pikantiška detale iš kitų literatūrinių vakarų. Už privertų skaityklos durų vakarietiško vakarėlio atmosferą bandė sukurti trys skirtingoms televizijoms atstovaujančios vaizdo kameros, dešimt fotoaparatų, ant medžiaginio ekrano rodomas koncerto įrašas (multimedia) bei žmonių įvairovė – ir pensininkų klubo nariai, ir susivėlusi studentija, kurios spalvota šukuosena kai kam labai priminė velykinį margutį, visą vakarą kartu gražiai sėdėjo vienoje kėdžių eilutėje.

Šimtametės tradicijų ribos nebuvo peržengtos ar dar kaip nors kitaip pažeistos, iškraipytos. Įžangos žodį tarė Rašytojų sąjungos narys Klaipėdos skyriaus pirmininkas R. Černiauskas. Paskui doc. M. Šidlauskas skaitė iš savo pasirašyto lapo, kurio rašinys netikėtai, lyg būtų su kirviu užsimot, nutrūko ir paleido savo liežuvį pasiganyti po interpretacijų plačias lankas. Literatūros kritikas mėgino aptikti panašumų tarp R. Rastausko ir I. Simonaitytės kūrybos. Žmogus niekada netaptų dėstytoju, jei jo prasimanymai akimirksniu nevirstų tiesa. Tarp visiškai skirtingų rašytojų nusidriekė jungiamoji grandis. Pirma, abu rašytojai yra (buvo) savo laiko metraštininkai. Antra, abiejų kūrėjų tekstuose gausu aliteracijos atvejų. Jei yra norinčių tarp šių rašytojų atrasti dar daugiau panašumų nei skirtumų, prašom patiems pabandyti. Sėkmės!

Oficialiajai daliai besibaigiant, atėjo rankų paspaudimų, gėlių vazonėlių ir lūpdažio žiedlapių ant skruostų byrėjimo metas. Beje, dar keletą žodžių tarė šio vakaro kaltininkas. Jo kalbos nemėginsiu čia atkartoti. Neverta. Žinau, negalima tapatinti kūrėjo ir jo kūrinio. Bet visada maniau, kad kalba yra pati didžiausia rašytojo išdavikė... Rašytojas negali sukurti literatūrinės kalbos visiškai kitokios nuo jo vartojamos kasdienybėje. Tai natūralu. Nes kalba koja kojon žengia su žmogaus patirtimi. Geriau dar sykį atsiversiu esė rinkinį „Kitas pasaulis“ ir paskaitysiu, pasvarstysiu ...

Anksčiau tokias knygas, kurios turi nuo penkiasdešimties iki šimto puslapių, vadindavome brošiūromis – kartą man pasiskundė raudonai mėlynos nosies savininkas, kelių visai gerų knygų autorius, daugiausia rašęs prozą sovietmečiu. Galvoju: tiesa byloja tavo suskirdusiomis lūpomis. Juk ir patys nepastebėjome, kaip tiesiai prieš mūsų akis ne tik fiziškai ėmė liesėti pati knyga, bet ir gerų, gražių tekstų samprata mūsų sąmonėje. Šiuolaikinį žmogų stora knyga dažniausiai išgąsdina ir atstumia; sukelia baimės konvulsijų. Dar liūdnesnė situacija kalbant apie knygose trūnijančius tekstus: kad tik knygos turinys būtų kuo artimesnis pramoginės TV laidos siužetui, nenorime girdėti apie jokį kūrinio daugiaplaniškumą, pageidaujame, kad nebūtų jokių prasmės klodų ir variacijų.

RoRa knygą sudaro net penki šimtai penkiasdešimt devyni puslapiai. Pirkdamas ją galvojau: šiandien tokią storą knygą gali parašyti ir išleisti tik drąsus ir nebijantis rizikuoti žmogus. Vieną esė dažniausiai sudaro penkios arba šešios dalys, kurios yra pažymėtos skaičiais. Temos margos: kelionių įspūdžiai, kultūros politikos klausimai, literatūros, skulptūros ir tapybos problemos; knygoje sutinkame ir iš arčiau galime apžiūrėti gausų būrį pasaulinio garso įvairių asmenybių ekspoziciją.

Skaitant šiuos tekstus niekaip negali atsistebėti autoriaus gebėjimu valdyti sakinį. Jo sakinys yra labai paprastos sintaksinės konstrukcijos ir trumpas. Bet tuo pat metu talpus ir daugiasluoksnis. Erdvumą ir įvairiaprasmiškumą sakiniui suteikia metaforos. Todėl šių tekstų negalima vienu metu skaityti daug ir greitai. Skaitytojui reikia būti atidžiam, išprususiam, turėti gerai išdresuotą išorinę ir vidinę klausą.

Rašyk ką nori, tik nepamiršk prie lapo prilipdyti esė etiketės. Taip šiandien galime suformuluoti esė apibrėžimą. Šio žanro ribos šitaip išsiplėtė, kad net sunku kam nors rišliai paaiškinti, kas per daiktas ta esė. Proza akivaizdžiai bando užimti esė teritoriją arba atvirkščiai. Kai kurių esėistų tekstuose vis aiškiau ima švytėti siužetinė linija, gausėja dialogų ir personažų.

Šiais įtarimais tikrai negalime kaltinti R. Rastausko tekstų. Pavydėtinas autoriaus sugebėjimas išlaikyti pusiausvirą. Nors jo esė kište prikimštos literatūriškumo, minties aštrumą ir kritinio mąstymo vektorių krypties neužgula svaigus poetiškumas.