Pokalbis su istoriku Egidijumi Aleksandravičiumi apie Antaną Baranauską, jo epochą ir kuo tai aktualu šiandien

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, visuomenininkas ir "Omni Laiko" skiltininkas Egidijus Aleksandravičius išleido knygą apie vyskupą Antaną Baranauską. Ta proga ir pakalbinome žinomą istoriką.

Ar knyga apie A. Baranauską kartu nėra ir jūsų paties tapatumo ieškojimas?

Yra daug istorijos tyrinėjimo ir santykio su praeitimi būdų. Šiais laikais pasaulyje bemaž jau ir nebėra tokių visažinių vertintojų, kurie drįstu pasakyti, kad vienas būdas yra geresnis už kitą. Istoriko tekstas tiesiog gali būti priimamas kaip pasiūlymas būtent taip pasižiūrėti į praeities reiškinį, įvykius ar asmenybės pasirinkimus. Gali būti ir kitokios, nemažiau dėmesio vertos interpretacijos. Jeigu mes net ir šiandieninius reiškinius bei asmenis galime suprasti skirtingai, tai ką jau kalbėti apie praeitį...

Aiškindamas maniškį ieškojimo būdą, turėčiau iškart prisipažinti, kad jis yra padiktuotas polinkio į naujojo istorizmo (new historicism) metodologines nuostatas. Senieji naujojo istorizmo grandai, tokie kaip H. White'as, ir įvairių tos krypties apraiškų istoriografijoje pavyzdžiai labiausiai dera prie manosios prigimties. Kas skaitė Simono Schamos darbus, supras, ką turiu omeny. Iš šio prisipažinimo plaukia ir atsakymas į klausimą, ar knyga apie Antaną Baranauską nėra mano paties tapatumo ieškojimo dokumentas.

Istorikas, juolab kultūros istorijos tyrinėtojas, negali tyrinėti praeities pats joje tam tikru mastu nedalyvaudamas. Lygiai, kaip sakytų Vytautas Kavolis, istorikas negali tyrinėti praeities kultūros pats nekultūrėdamas... Ypač tai būdinga biografijos rašymo atveju. Todėl manau, kad bent jau iš dalies Baranausko tapatumo narpliojimas susisiejo su mano paties savijautų patikrinimu. Galiausiai ne tik šiuo atveju taip atsitiko. Prieš keliolika metų išleista kita mano knyga, kuri vadinasi "Prieš aušrą. Jaunieji Simono Daukanto bičiuliai". Anuomet Sąjūdžio revoliucijos euforijos sąlygomis tas tekstas man išties buvo gana atviras prisilietimas prie savojo tapatumo nervo.

Kita vertus, lenkdamas žilstančią galvą prie knygos apie A. Baranauską, rašiau su daug didesniu atsargumu. Jei ne vienos Lenkijos leidyklos intriga ir paskatinimas imtis šios temos, ko gero, pats nebūčiau tam ryžęsis. Distancijos su savo herojumi palaikymui derėjo ir tai, kad ne per daug žavėjausi vyskupo asmenybe. Su S. Daukantu buvo ir yra kitaip. Tad A. Baranauskas nebuvo tas herojus, be kurio biografijos revizijos nebūtų apsiėjusi mano paties tapatumo paieška. Tačiau, kai darbo imiesi, netrunki į jį prasmegti... Juolab kad buvau pasiilgęs to XIX amžiaus, kuriame iki šiolei jaučiuosi jaukiai gyvenantis.

Ką, jūsų manymu, pavyko pasakyti nauja, rekonstruojant gerai mokslinei bendruomenei žinomo giesmininko kelią?

Kalbėti apie tai, kas pavyko, reikštų girtis. Niekad nebuvau iki galo patenkintas nei šia, nei ankstesnėmis savo knygomis. Gal iš čia plaukia nuolatinis nerimas ir noras imtis ko nors nauja, beviltiškai tikint, kad kitą kartą pasiseks geriau. Lygiai, kaip džiaugiantis kitų autorių darbais, jei jiems pavyksta sėkmingiau pastūmėti mūsų akiratį. Tad atsakysiu užuolankomis.

Pirmiausia nemanau, kad, nepaisant viso "Anykščių šilelio" ir jo autoriaus chrestomatinio populiarumo, mes - skaitytojai ir tyrinėtojai - gerai išmanytume jo biografiją, nematytume tikrai miglotų epizodų, nežinotume, kaip išaiškinti kai kuriuos poelgius ir mintis. Mes labiausiai pažįstame jaunąjį poetą A. Baranauską, o į tuos jo gyvenimo puslapius, kurie neįsiklijavo į romantišką lietuvių atgimimo istoriją, tiesiog rimtai ir nesistengėme įsigilinti. Tai, kad toli gražu nemažėja akademinis susidomėjimas vyskupo gyvenimu ir kūryba, rodo labai rimtas jo raštų rinkinys, gausėjantis skelbiamų dokumentų pluoštas ir platėjantis naujų tyrimų laukas. Tikiuosi, kad netrukus spaudoje pasirodys literatūros istoriko Pauliaus Subačiaus darbas apie A. Baranauską. Kuo daugiau interpretacijų, tuo įdomiau.

Turiu prisipažinti, kad mano akademinės ambicijos buvo kuklios. Veikiau lėmė noras žvilgtelėti į vyskupo figūrą iš šalies, gal net nuo menkai arba vienpusiškai jį pažįstančios lenkų skaitytojų auditorijos pusės. Tiesiog ilgesnį laiką besigilinant į XIX ir XX a. sąvartoje kilusius istorinės lietuvių tautos virsmo modernia etnolingvistine bendruomene klausimus, apimdavo pagunda interpretuoti A. Baranauską ir į jį panašius lietuvių visuomenės veikėjus daugiakultūrinės, lenkakalbės, vadinamųjų krajowcų - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių palikuonių - tapatybės kontekste. Manu, kad šis mėginimas pasirodė prasmingas, atvėrė naujas neužpildytas istorinio interpretavimo ir baranauskianos ertmes, parodė, kiek daug naujų atpažinimo ženklų galima surasti net visai šalia smarkiai suplūkto mūsų istoriografijos ir literatūros istorijos vieškelio.

Taip kaip vis dėlto, jūsų nuomone, išdavė Baranauskas lietuviškus reikalus savo gyvenimo saulėlydyje ar ne?

Manau, kad negalime kalbėti apie kokią nors lietuvybės išdavystę, nepaisant jaunesnių A.Baranausko bendraluomių nuomonės. Renegato, lenkomano, išdaviko etiketės buvo jam klijuojamos tada, kai grūmėsi, konkuravo kelios eventualios Lietuvos ateities vizijos. Baranauskas nuėjo ta kryptimi, kuri baigėsi istorijos akligatviu, tačiau nei jis jautėsi ką nors išduodąs, nei šiandienis istorijos mokslas galėtų drįsti taip tarti.

Knygoje nesyk kartoju mintį, kad šiandien, žiūrint iš šimtmetinės retrospektyvos, galime tiesiog teigti, kad A.Baranauskas buvo užsispyrusiai ištikimas savo jaunystės idealams - 1863 metų antirusiško sukilimo idealams. Tai buvo bendras lenkų ir lietuvių siekis ginklu išsikovoti laisvę ir atkurti federacinę valstybę. Dar kitaip - tada buvo populiaru sakyti - tam, kad būtume kartu su Lenkija, nebūtinai turėjome nustoti būti Lietuva... A. Baranauskas tiesiog buvo ištikimas tiems už mūsų ir jūsų laisvę principams, kurie dėl lietuvių tautinio judėjimo istorinių ypatybių buvo pamiršti. Aušrininkų naujosios lietuvybės vizija nuo jų nutolo.

Tad galima teigti, kad per savo aktyvų gyvenimą vyskupas esmingai nepakeitė savo pažiūrų į lietuvybę, į senąją LDK ir jos uniją su Lenkijos karalyste, tačiau pasikeitė pati Lietuva.

Ar gali šiandien A. Baranauskas būti mums aktualus? Jei taip, tai kuo?

Šiandien, kai antrąsyk per vieną šimtmetį kuriame savo nepriklausomą valstybę, formuojame pilietiniais kriterijais - ne vien etnolingvistiniais argumentais - pagrįstą lietuviškąjį tapatumą, jis vis dar yra aktualus. Regis, jau išsilaisvinome iš primityvios polonofobijos, gebame suprasti daugiakultūrinius senosios Lietuvos valstybės palikimo bruožus. Galime grįžti prie tų praeities reiškinių, su kuriais jauno nacionalizmo epochoje mūsų visuomenė tiesiog nenorėjo turėti nieko bendra. Neigti buvo svarbiau, nei aiškintis ir bandyti suprasti.

Žinia, tas istorinis kontekstas ir spalvinga bei prieštaringa A. Baranausko veikla atidengia tik vieną aktualiją. Ji neabejotinai svarbi, ypač žvelgiant į šimtmetinę praeitį istoriko akimis. Tačiau toli gražu šis požiūris neišsemia visų kitų mūsų giesmininko patirčių.

Lietuviškosios modernybės aušroje A. Baranauskas itin ryškiai įsirašė į Katalikų Bažnyčios istoriją. Jo veikla primena skausmingus lietuviškojo nacionalizmo ir katalikiškojo universalizmo vertybinius susidūrimus, desperatiškus, kartais archajiškai utopinius bandymus suderinti seną palikimą su naujais socialiniais iššūkiais.

Dabartinės mūsų tapatybės paieškos, įsigyvenimas į europietiškas savijautas tikrai turi labiau gręžti mūsų dėmesį prie tokių asmenybių, kurios mūsų kultūros istorijoje paliko panašių ieškojimų pėdsakus. A. Baranauskas neabejotinai priklauso tokių herojų būriui.

Stojant į ES, vėl tampa populiarios kalbos ir svarstymai apie lietuvišką tapatumą. Ar tam tikra prasme A. Baranausko situacija nėra panaši į dabartinę?

Tiesmukai lyginti tas epochas yra pavojingas ir slidus reikalas. Nuo mūsų intelekto pastangų priklauso palyginimų kampas. Pačios epochos nepalyginamos. Tad ir kalbinės situacijos anuometinėje ir dabartinėje Lietuvoje yra nelygintinos. Anuomet, A. Branausko vyskupavimo laikais, tik saujelė karštagalvių šviesuolių tikėjo, kad lietuvių kalba užims viešos kalbos vietą krašte, o dabar mes jau stebimės, kai užsieniečiai ir net naujieji Lietuvos rusai nesugeba dorai jos išmokti. Tačiau, jei mes labai griežtai samprotautume apie lietuvių kalbos svarbą mūsų tapatumui savo valstybingumo ir narystės Europos Sąjungoje akivaizdoje, A. Baranausko spręstų klausimų ir tų, kurie mūsų laukia netolimoje ateityje, palyginimas peršasi pats savaime. Seinų vyskupas nemanė, kad lietuvių tauta yra socialiai vienalytis filologijos produktas, kokiu naująją lietuvių tautą yra pavadinęs Czeslawas Miloszas. A. Baranausko lietuvybė absorbavo keletą kalbų ir sociokultūrinių sluoksnių, plačiai išsidriekusių buvusios LDK vakarinėse žemėse. Šiandien vartodami europiečių lingua franca - anglų kalbą, siekdami savo daugiakalbystės Rytų ir Vakarų kaimynų kalbų sąskaita mes susidursime su savo tapatumo kriterijų papildymu, peržiūrėjimu, nuolatiniu tikrinimu. Visai taip, kaip tą darė vyskupas A. Baranauskas: studijuodamas, visą gyvenimą mokydamasis, ieškodamas ir klysdamas.

A. Baranauskas siekė pažinti savo tikinčiuosius, rinko įvairius duomenis. Šiandien Bažnyčios hierarchai nerodo didelio noro pažinti visuomenę. Gal tai ir lemia jų atotrūkį nuo savo "avelių". Kardinolų ir vyskupų balsai juk mūsų visuomenėje neišgirstami. Ar dabartiniai vyskupai iš Baranausko negalėtų pasimokyti tokio susirūpinimo visuomene?

Man lengviau kalbėti apie A. Baranausko laikų Katalikų Bažnyčią negu apie dabartinę. Tiesiog geriau žinau istoriją, o su šiandienos Katalikų Bažnyčios reikalais susiduriu, švelniai tariant, nesistemingai.

Teigiant, kad visuomenė neišgirsta Katalikų Bažnyčios hierarchų balsų, nebūtina manyti, kad dėl to išimtinai kalti patys hierarchai. Mūsų visuomenė, dar labiau - liaudis, ne tik jų vienų balsų neišgirsta. Domėtis kuo nors, nuoširdžiai rūpintis - tai dar ne garantija būti išgirstam. Deja.

Šiandienos įvykiai, ypač skaudinantis pilietinę savigarba prezidento skandalas parodė, kad Bažnyčios hierarchams nėra vis vien, kokia kryptimi rutuliojasi mūsų valstybės ir visuomenės vertybinis akiratis. Sykiu matyti, kad nėra lengva saugoti tikėjimo ir politikos ribas, ypač kai politikos chaose atsiranda mėgėjų žaisti be taisyklių, manipuliuoti katalikiško pasaulio įvaizdžiais ir dar imtis revizuoti kanoninę tvarką. Rolandas Paksas, regis, ir šiame bare yra pasiryžęs įsirašyti į istoriją groteskiškiausiu pavidalu.

Kita vertus, reikia sutikti su jūsų klausimo insinuacija, kad dvasininkijos rūpinimais savo "avelėmis" yra per daug paviršutinis, stinga gilesnės mus visus supančios socialinės aplinkos analizės, išlieka nemažas atotrūkis tarp hierarchijos ir tikinčiųjų bendruomenės. Tik susidariusi padėtis posovietinėje visuomenėje, kuri yra labai klaidi, daugiasluoksnė, ezopiška, vargiai ar lengvai pasiduoda ne tik Bažnyčios analizei, bet ir mokslinei sociokultūrinei analizei apskritai. Kaltinti dėl to kardinolus ir vyskupus būtų tas pats, kaip dėl visų Lietuvos buitinių nelaimių kaltinti Vytautą Landsbergį ir Sąjūdžio revoliuciją.

Manau, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai daro labai daug pastangų, kad įveiktų minėtas kliūtis. Bent jiems negalima prikišti nesusivokimo politiniame žemėlapyje. Tačiau visas katalikų kunigų korpusas yra labai išretėjęs, kunigų parapijose neabejotinai trūksta, o šviesiausioji lietuvių klero dalis perkrauta kasdiene pastoracine veikla. Norisi tikėti, kad socialinė katalikybės programa, parapijų reikšmė visuomenės gyvenime turėtų sustiprėti. Ypač jei mūsų politinis elitas susivoks, kad negana lankstytis hierarchams, o reikia ieškoti praktinės politikos būdų, kaip didinti parapijų bendruomenių svorį krašto ir provincijos kasdieniame gyvenime.

Šiandien, kai kaskart Vyriausybės pastangomis ignoruojamas vietos ir visuomenės savivaldos elementorius, apie tai mąstyti privers akivaizdi ir liūdna realybė.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Virginijus Savukynas

NK naujienos