Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Iš ko išaugo „Anykščių šilelis“: tarmių teorija

2004-12-23
Ilgai brandintas sumanymas?

Yra išlikęs bene vienintelis paties Baranausko liudijimas (praslinkus 25 metams), kaip „prasikalė diegas „Anykščių šilelio“, kuriuo gali remtis genetinė Baranausko poemos analizė. Apie kūrybinę poemos rašymo laboratoriją mes iš tikrųjų labai mažai težinome, išskyrus paties poeto paliudytą pušų metaforos („liemuo liemenį plaka“) atsiradimą, poemos parašymo laiko patvirtinimą, pastabą, kad pirmojoje redakcijoje nebuvo vieno iš nedaugelio folklorinių elementų – pasakojimo apie velnią ir Puntuko akmenį (237–246 eil.), pasakojimo apie kučmeistrą (329–336 eil.) bei dar vienos kitos smulkmenos.

Įdomus, bet menkai pagrįstas yra pirminio poemos sumanymo sendinimas, tartum poemos genealogija, o kartu ir poema būtų kilmingesnė ar bent jau meniškai vertesnė, įrodžius, kad ji yra autoriaus ilgai brandinto sumanymo vaisius. Taip antai, studijoje „Antanas Baranauskas“ aptardama „Anykščių šilelio“ kilmės klausimą, Regina Mikšytė tikruoju, labiau pasąmoningu genetiniu postūmiu laiko tą „stambaus poetinio kūrinio užmojį“, kurį „Baranauskas brandino jau keleri metai“. Tokį spėjimą esą patvirtina netrumpas beveik jau devyniolikamečio Baranausko lenkiškai rašytas eilėraštis „Do P.K.P.“ (1855.XII.28) – „Panelei Karolinai Praniauskaitei“, kurią Baranauskas pripažįsta savo mūza įkvėpėja: „Tavo dvasios stiprumas man bus pavyzdys / Ilgesingoje puikioje dainoje broliams / Iš storų praeities pelėsių atgaivinti / Tolimus mirusių amžių prisiminimus, / Juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu, / Surinkti senus liaudies padavimus, / Kad atgytų jų kerintis grožis“.

Su šiomis eilutėmis „Anykščių šilelio“ kilmę siejo ir Ričardas Pakalniškis, kurio nuomone, 1858 m. „ilgai rūpėjusi tema prasiveržė itin spontaniškai, o po metų buvo nuosekliai išplėtota“ – iš čia kyląs ir Pakalniškio įžvelgtas poemos fragmentiškumas, lyrinių ir epinių pradų kaita. „Tai ir buvo tikroji „Anykščių šilelio“ genezė“, – šių eilučių svarbą nusako R. Mikšytė ir priduria, kad Baranauskas keletą metų ir pats, ir brolių padedamas užrašinėjo tautosaką, frazeologiją, o jo vaizduotė buvo pilna anykštėnų išmonės, legendų, padavimų.

Jeigu idėjinį cituotų eilučių užtaisą, išplaukiantį iš vidinės eilėraštyje modeliuojamos situacijos ir organiškai derantį su visa eilėraščio nuotaika, jo pasaulėjauta, laikytume racionaliu planu, jaunuolio suręstu ir psichologiškai neįtikimai išnešiotu kelerius metus, vis dėlto jo niekaip negalėtume tiesiogiai perkelti į „Anykščių šilelį“, o užuominos, rodančios, kad Baranauskas ruošęsis ar norėjęs rašyti didelės apimties kūrinį, čia apskritai jokios nėra. Kita vertus, koks poetas nesvajoja apie didelį, o tuo labiau didį kūrinį? Genetiškai šias eilutes galima būtų sieti su bet kuriuo Baranausko poetiniu kūriniu, kadangi jose ryškiai įsispaudę tie patys esminiai jaunojo Baranausko pasaulėjautos ir pasaulėvokos bruožai, kurie kaskart pasirinkdami ypatingą medžiaginę raišką yra išryškėję visuose jo kūriniuose, o šiuo konkrečiu pavidalu ir ypač parašymo laiku eilėraštis „Do P.K.P.“ gerokai artimesnis „Dainų dainelę“ nei „Anykščių šileliui“. Cituotų eilučių siejimas su "Anykščių šilelio" kilme paaiškintinas tik tuo, kad tyrinėtojams rūpėjo įrodyti griežtą poemos kilmės dėsningumą ir racionalų autoriaus pasaulėvokos pagrįstumą.

„Anykščių šilelis“ – aukščiausia Baranausko poetinės kūrybos viršukalnė, kuriai neprilygsta jokie kiti poeto kūriniai, tik su milžiniškomis išlygomis priskirtini poezijai. Literatūros kritika kitus Baranausko rašinius dėl to pašalina iš platesnių tyrinėjimų lauko, o į „Anykščių šilelį“ nutiesia teleologinį genezės kelią – visa Baranausko kūryba, visa kasdienybė, dienoraščiai, laiškai, straipsniai buvęs tikslingas Baranausko ruošimasis rašyti poemą „Anykščių šilelis“.

Tiesiog aprašyti Anykščių šilelį?..

Sausas paties Baranausko konstatavimas, kad „Anykščių šilelį“ jis parašė per dvejas 1858 ir 1859 m. vasaros atostogas, bent jau paaiškina, kas ir kada buvo padaryta, bet neatsako į klausimą, kodėl ir kaip tas buvo daroma. Ilgai brandinto sumanymo idėja neverčia daryti Baranausko poetinio jausmo ir kūrybinės būsenos 1858 m. vasarą skerspjūvio bei aiškintis, kada poetui kilo mintis parašyti šią poemą, koks buvo tas stipriausiai paveikęs impulsas, po kurio poeto vaizduotėje jau ėmė plaukti konkretūs vaizdai ir klostytis į tą gana griežtą, dėl to griežtumo daugelio (V. Kubiliaus, L. Gineičio, R. Pakalniškio ir kt.) klasicistine pripažįstamą sistemą. Ar į Anykščius Baranauskas parsivežė visą poemos planą, ar tik poemos nuojautą, o gal vien tik laisvą, bet imlią, galimybių pilną savo poetišką prigimtį, kurion įkrito ir poetiškos sielos gelmes įaudrino tėvo nežymiai mestas „liemuo liemenį plaka“, – gal tą metaforą pasivaikščiojimo po mišką metu regėtas vaizdas vėl atgaivino, ir per Baranausko vaizduotę nevalingai nuplaukė poetiškai nuspalvinti Anykščių šilelio vaizdai?

Literatūros kritikui „Anykščių šilelis“ nėra dėkingas kūrinys. Jo interpretacija jau šimtą dvidešimt metų (nuo S. Dagilio straipsnio 1884 m. „Aušroje“) lietuvių literatūros kritikoje apsiriboja pozityvistiniu poemos genezės aiškinimusi ar klasicistiniu metrinės sistemos, frazeologijos ypatumų nustatymu, tačiau perėjus prie kūrinio vaizdų semantikos neprasibraunama toliau ir giliau kaip poeto nutapytų miško vaizdų atpasakojimas ar emocinio pagavumo konstatavimas („Iš tiesų mes, skaitydami „Šilelį“, tarytumei savomis akimis regime kožną žolelę, kožną medelį ir anuos putinus, krauju varvančius…“ – kritika nenuilsdama kartoja S. Dagilio žodžius).

Kūrinio genezė ir kūrinio semantika, vis dar analizuojamos, išskaičiuojant poetines raiškos priemones, šiuo atveju yra stipriai suaugusios, kadangi pirmąja bandoma atskleisti antrosios paslaptį. Atsakyti į klausimą, kodėl Baranauskas rašė poemą, reiškia atsakyti į klausimą, ką jis norėjo pasakyti šia poema. Arčiausiai tiesos, atsakydamas į šį klausimą, manau, buvo V. Kubilius, kai, ieškodamas „Anykščių šilelio“ genezės paaiškinimo, spėjo, kad „pradėdamas savo didįjį kūrinį A. Baranauskas, matyt, ketino tiesiog aprašyti Anykščių šilelį, kaip lenkiškuose eilėraščiuose buvo aprašęs Rumšiškių potvynį ir Vainuto gaisrą“. Su šiuo teiginiu galima drąsiai sutikti, jeigu pridurtume, kad Baranauskas mišką aprašė ne dėl paties aprašymo, o dėl... mokslinės idėjos.

Baranauskas puikiai jautė ir suvokė savo gentinį unikalumą ir siekė jį intensyviai reflektuoti – tyrė savo tarmę, dėjo lietuvių kalbos dialektologijos pamatus, rinko tautosaką. Maždaug metai iki poemos rašymo pradžios, 1857-ųjų pavasarį, Varnių kunigų seminarijoje Baranauskas lenkiškai rašo straipsnį „Apie žemaičių ir lietuvių kalbą“, kuris, ko gero, yra arčiausiai poemos ištakų, nors, tiksliau sakant, abu šie darbai – poema ir mokslinis straipsnis – kyla iš to paties šaltinio: tai, ką straipsnyje Baranauskas išreiškė moksliniu stiliumi ir apmąstė moksliškai, „Anykščių šilelyje“ įgavo poetinę išraišką, o žinių, kada ši problema iš mokslinio mąstymo transformavosi į estetinį mąstymą, poetas mums nepaliko.

R. Mikšytė šį panašumą panaudoja „Šilelio“ autoritetui ir išankstinio sumanymo idėjai stiprinti: „teiginys apie leksikos ryšį su žmonių geografiniu akiračiu“ rodo, kad „poetas galvojo apie kūrinį senovės girių tema“; „Baranauskas jau 1857 m. mąstė apie „Anykščių šilelį“. Straipsnis iš tikrųjų rodo tik tai, kad Baranauskas dar gerokai iki „Anykščių šilelio“ galvojo apie lietuvių kalbos tarmes bei jų istorinę socialinę determinaciją, o visiškai ne apie „Anykščių šilelį“, nepaisant to, kad čia jis mąsto apie labai panašius, jei ne tuos pačius dalykus. Beje, „kalnai kelmuoti“ ir „skujom, šakelėm ir šiškom nuklotas“ plotas neleidžia kalbėti nei apie „senovės girias“, nei apie gražią gamtą (J. Riškus), nei apie poemoje neva vaizduojamą „absoliučią praeitį“ (R. Pakalniškis) – bent jau pirmojoje dalyje tai yra labai netolima, paties poeto patirta praeitis („miškan, būdavo, eini“).

Tarmių teorija

Minėtame straipsnyje mėgindamas paaiškinti tokią daugybę lietuvių kalbos tarmių, Baranauskas daro išvadą, paremtą XIX a. būdinga pozityvios vienovės išskaidymo į dalis koncepcija. Lietuvių kalbos išsiskaidymą į tarmes, Baranausko manymu, lėmė tai, kad baudžiavos laikais atskiros žmonių bendruomenės buvo erdviškai atribotos viena nuo kitos, susiaurinta jų tarpusavio komunikacija, „po dvarus išdalyti žmonės gyveno tik savo namų pasaulyje, dažnai net nežinodami, kas darosi už horizonto“, todėl ilgainiui jų pasaulis susitraukė iki jų akiračio ploto, kiekviename kaime susiklostė savitą kalbinį atspalvį turinti tarmė, ir žmonės iš pirminio gimtosios kalbos lobyno pasiliko ir išsaugojo tik tuos žodžius, kurie galėjo įvardinti tik į šį akiratį patenkančius daiktus. Kiti žodžiai užsimiršo, „nes žmonės kiekviename paviete, kiekvienoje parapijoje ir apylinkėje geriausiai sugeba pavadinti tik tuos daiktus, kurie supa, tuos įspūdžius ir jausmus papasakoti, kuriuos akivaizdžiai patiria. Todėl, – dabar ypač atidžiai įsiklausykime į Baranausko žodžius, – miškingų vietovių gyventojas išskaičiuos savo gimtąja kalba pavadinimus medžių, žvėrių, paukščių, taip pat žodžius, išreiškiančius miško ošimą, tamsių besidriekiančių girių gūdumą, šilo ramumą ir visas metų laikų atmainas jį supančioje gamtoje. O tų žodžių nevartoja kitų apylinkių gyventojas“.

Argi šios mintys nėra akivaizdžiai tas pats Baranausko pasaulėvokos atskaitos taškas, į kurį poetas atremia ir savo poemos meninį statinį? Anykščių šilelis Baranauskui ir yra tas mažas Lietuvos kampelis, kurį jis mato iš savo aprėžtos parapijos ir kuris jam atstoja visą Lietuvą, tai iš tikrųjų visas jo pasaulis, nes kito pasaulio, be „svetimos šalelės“ Žemaitijos, poetas nė nepažįsta. Už Anykščių šilelio iškart prasideda subjektyviai ir kalbiškai (tarmiškai) svetimas pasaulis.

S. Dagilis rašė, kad „poetas neesti vergu tikros būtybės, jis, aprašydamas kokį daiktą, ima visas jo ypatybes, reikalingas pasiekimo užžymėto mierio, prie stokos – savo išmislytas prideda, o kas nereikalinga – su visu atmeta“. Kodėl poemos „užžymėtam mieriui“ pasiekti pasirodė nereikalingi lygūs laukai, sraunios upės, jūra? Ar ne todėl, kad tik mažą Lietuvos dalį poetas anykštėnas akimis aprėpia iš savo gimtinės? Tačiau ir iš gimtinės gamtos poetas paima ne visas gamtos dalis, o tik mišką. Poetas skausmingai ilgėdavosi savo tėviškės ir radęs progą iš „svetimos šalelės“ nuolat mintimis skubėdavo namo, tačiau poemoje nerasime nei Anykščių miestelio, nei laukuose išsibarsčiusio kaimelio ar įdirbtų laukų vaizdo bei per juos vingiuojančio vieškelio, kurie turėtų būti širdžiai ne mažiau mieli, iškentėti ir ne mažiau gamtiški. Nėra čia ir kalnų kalnelių, kuriuos poetas laikė charakteringu savo gimtojo krašto atributu.

Šiuo atveju „Anykščių šilelis“ yra visiškai savarankiško vidinio impulso pagimdytas kūrinys, turėjęs taikomąją paskirtį – patvirtinti Baranausko lietuvių kalbos tarmių kilmės hipotezę ir užfiksuoti tokios parapinės pasaulėvokos modelį. Gamtos aprašymas čia nėra savitikslis, skirtas estetiniam pasimėgavimui, bet turi taikomąjį tikslą – įrodyti mokslinę dialektologinę idėją. Sprendžiant iš 1858-03-14 d. laiško, kuriame Baranauskas praneša A. Kašarauskui, jog tesi savo pažadą užrašyti Anykščių apylinkėse dainuojamų liaudies dainų natas, iš jo žodžių, kad kai kurios dainos „gali duoti medžiagos tautos istorijai, juoba kad tos dainos nėra lakios vaizduotės vaisius, bet išaugo iš faktų, iš tikrovės“, taip pat iš kitų Baranausko folkloristikos bei dialektologijos darbų, galima teigti, kad poetas ilgą laiką gyveno ir stipriai rėmėsi panašiomis idėjomis, kurios, susijungusios su jo poetiniu įkvėpimu bei pribrendusios, kiekvienu momentu galėjo pasėti „Anykščių šilelio“ pirminį grūdą, čia pat jį sudaiginti ir išauginti poetinį „Anykščių šilelį“. Tačiau visiškai galimas daiktas, kad net tos dienos rytą, kai „Šilelis“ buvo pradėtas, pabudęs iš miego Baranauskas nenumanė, kas tą dieną nutiks.

Galbūt šiuo straipsniu pateikti sąmprotavimai leis geriau suprasti, kodėl pats Baranauskas niekada apie savo poemą nekalbėjo kaip apie poetinį tekstą ir nebandė skleisti gilesnių jo prasmių, bet visada – tik kaip apie lingvistinį, dialektologinį ar net rašybos pavyzdį. Atrodo, kad poetas paskui vaikiškai gėdijosi, jog poemą parašė tarmiškai, ir nuolat primygtinai prašė poemą spausdinti tik „naujoja rašyba“. Į Prahos universiteto profesoriaus L. Geitlerio laiške (1873-10-03) išsakytą prašymą leisti spausdinti poemą, nes „tų eilių kalba yra labai įdomi filologinei visuomenei, galbūt labiau negu koks kitas dialektas“, Baranauskas atsako, „kad ne kitaip tespaudinai jį, kaip tiktai tokia rašyba, kaip dabar aš rašau. (...). Aš norėjau, kad iš to mokyti vyrai regėtų, kokia dabar yra mano rašyba“. Tačiau Geitleriui rūpėjo autentiškas tarminis tekstas, o ne vaikiška Baranausko arogancija. Pasirodžius tekstui „senoja rašyba“, Baranauskas jaučiasi Geitlerio pažemintas. Ir su H. Weberiu vėliau jis derasi, kad tekstas būtų spausdinamas bent jau abiem variantais: „grečium sustatyta naujoja rašyba bus senosios kaip koks pareiškinimas; senoja gi parodys, kaip toli mano šiandieninė kalba nuo tarmės R4 atsitraukė“. Apie poetinę kūrinio prasmę niekur nekalbama (tiesa, ir minėti kalbininkai domėjosi ne ja, bet lingvistinėmis kūrinio ypatybėmis).

Visa kita Baranausko kūryba taip pat yra labiau taikomoji, proginė, skirta įvykiams, reiškiniams aprašyti. Baranauskas buvo tas poetas, kuris eiliavo viską, už ko užkliūdavo jo žvilgsnis, eiliavimą suvokdamas labiau kaip mechaninį eiliakalio darbą, o ne kaip estetinio jausmo emanaciją. Kai Geitleris paklausęs Baranausko, kodėl poemą šis baigęs eilutėmis apie nulaužtą giesmę, „ar tai ne visa esanti giesmė? Atsakiau jam, kad galima yra prailginti“.

Tai ne poeto, o Rumšiškių raštininkų mokyklos auklėtinio atsakymas.


Gintaras Lazdynas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą