Poetinio Druskininkų rudens metraštis

Kas nauja Druskininkuose?

Šiemet PDR pateikė poetams ir jų gerbėjams malonių staigmenų. Pirmiausia – smulkmenos. Praėjusiais (ir ne tik) metais į autobusą, kuris Druskininkų link pajudėdavo nuo LRS būstinės (K. Sirvydo g. 6), galėjai vėluoti visu pusvalandžiu: autobusas išvažiuodavo apie 9 valandą. Taigi nebuvo jokios baimės, kad gali pramiegoti. Šįmet nė nebandyk vėluoti – 8.30, ir jau, žiūrėk, lekiam Druskininkų link. Gal dėl to ir autobusas buvo pustuštis...

Praėjusiais metais (o ir dar anksčiau) buvo akivaizdu, kad oficialioji renginio dalis – konferencija – iškrenta iš bendro konteksto: ji vykdavo apie keturias valandas, tad, nepaisant kavos pertraukos, klausytojams buvo sunku joje išsėdėti. Gana sunku būdavo suderinti skirtingus santūrių kritikų ir bohemiško siautulio pasiilgusių poetų interesus. Galbūt todėl į šį renginį ateidavo bene mažiausiai klausytojų. Šiais metais diskusijos laikas sutrumpintas iki pusantros valandos, taigi nenuobodžiauta. Atskiros temos diskusija neturėjo, ją vienijo tradicinis klausimas: „Poezija teberašoma?“ Taigi renginys buvo skirtas poezijos naujienoms Lietuvoje ir tose šalyse, iš kurių atvyko svečiai. K. Plateliui pristačius užsienio svečius (geografija itin plati: nuo Skandinavijos kraštų iki Maltos), L. Katkus kvietė dalyvius apibūdinti šiandieninės poezijos situaciją savo šalyse. Bengtas Bergas iš Švedijos kalbėjo poezijos ir provincijos tema, vokietis Klausas-Jürgenas Liedtke – apie įvairius poezijos perdavimo būdus, pavyzdžiui, internetą, įgalinantį pasiklausyti mirusių poetų balsų. Tarp pasisakiusių užsienio svečių buvo ir viešnia iš Danijos Pia Tafdrup, ir maltietė Maria Grech Ganado, ir kiti. Lietuvių poezijos frontui atstovavo kritikė Dalia Satkauskytė ir poetas Donatas Petrošius. Dalia Satkauskytė prisipažino, kad kritikams sunku būti poetų kompanijoje, nes jie pripratę prie akademinių konferencijų. Atgavus nepriklausomybę, poezijos samprata sykiu ir pakito, ir nepakito. Daug provinciškai (turima galvoje ne geografija) rašančių žmonių: poezija išlaiko XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tendencijas. Poezijos labai daug, tačiau kokia jos meninė vertė? Visa tai – literatūros sociologijos klausimai. Anot kritikės, M. Martinaičio „K. B. įtariamas“ – simptomiškiausia knyga, reflektuojanti pačią poezijos kaitą. Kaip teigė K. Platelis, tarybinių laikų poezijos samprata primena romantizmo laikų poeziją. Donato Petrošiaus nuomone, poezija – tai dvasinis striptizas, gal net prostitucija; poetai – lyg kurtizanės, kad priverstum juos dainuoti, turi meilintis. Jei rašai poeziją, kažin ar pasieksi didelę karjerą. Rašymas neapsimoka finansiškai, bet rašančių yra. Taigi poezija teberašoma.

K.B.


Pirmieji internetiniai skaitymai

Vakare „Dainavos“ centro didžiojoje salėje prasidėjo poezijos skaitymai – pirmas Poetinio Druskininkų rudens renginys, transliuotas internetu. Jame savo eilėraščius skaitė trylika poetų. Vakaro vedėja Sara Poisson prašė klausytojų neišsigąsti skaičiaus 13 (kurio organizatoriai, deja, bijojo – buvo suplanavę keturiolika) ir juos laikyti trylika apaštalų. Vakarą pradėjo „šventoji Pabaltijo trejybė“ – savo poeziją skaitė Gintaras Patackas, latvė Anna Auzinia ir fs iš Estijos. Daugiausia aplodismentų sulaukė poetas iš Jungtinių Amerikos Valstijų Harry’s Smithas, kuris perskaitė savo prieš 30 metų parašytą eilėraštį, skirtą JAV nepriklausomybės nuo Anglijos 200-osioms metinėms, paskui nubraukė ašarą, visi plojo... „Tryliktojo apaštalo“ Rolando Rastausko muzikaliai padeklamuotas eilėraštis „Zapadla“ (beje, taip pat susijęs su JAV – skirtas šios šalies dainininkui Frankui Zappai) atgaivino klausytojus. Deja, jis buvo paskutinis.

Kartu su S.Poisson vakarą vedęs Gerardo Bertránas tiesiogiai transliuojamą renginį palygino su „Eurovizija“ ir visus dalyvius įvertino 12 balų.

R.S.


Vieno eilėraščio naktis

Legenda byloja, kad jeigu Druskininkuose ties kavine „Širdelė“ vieną spalio vakarą iškasi duobę skersai žemės rutulio, tai kitame tunelio gale pamatysi pusryčiaujantį australą. O pusryčiaujantis australas galės paklausyti „Vieno eilėraščio nakties“ šurmulio. Nepaisydami to, kad šio PDR stichija – medis, o ne žemė ar smėlis, duobes (užkrečiantis Ričardo Šileikos pavyzdys) Australijon ties „Širdele“ darbininkai pradėjo kasti, bet nebaigė, nes 17 val. vakaro darbą metė ir išėjo namo, todėl reikalą išgelbėjo „Vieno eilėraščio nakties“ vakaro transliavimas internetu – rytinę kavą gerdamas australas džiaugėsi vaizdais iš sutemusio kavagėrio bei ko kito gėrio Druskininkuose. O labiausiai australais džiaugėsi vakaro vedėjas Alvydas Šlepikas, vis pabaksnodamas skaitytojus, kad pasitemptų, gražiai atrodytų ir dar gražiau skaitytų – dėl australų.

Vakarą pradėjo senasis ir jaunasis jotvingiai, tuomet dar netituluoti, bet būsimo titulo smagumas atsispindėjo jų veiduose bei girdėjosi balse. Kęstutis Navakas paskaitė iš savo PK, jaunasis – taip pat iš savo PK, tik ne tokios senos. Gražiai jotvingiai atrodė specialiai skaitovams suręstame įmantriame medžio soste, kurį būtų galima ir kiču pavadinti, jei jo nebūtų puošęs raudonas sanatorinis kilimėlis bei patys skaitovai... Nors skaitantys vyrai nelabai noriai lipo ir sėsdavo į įmantrųjį krėslą... Gal nepasitikėjo jo konstrukcijomis, todėl dažniausiai kukliai trypčiodavo šalia nutrinto kilimėlio, glamžydami rankoje vienintelį vakaro tekstą. Moterys buvo drąsesnės – jaukiai įsitaisiusios tarp šakų, krestelėdavo garbanas arba negarbanas ir skaitydavo... Nors atlaikė sostas ir Gintarą Patacką, ir Vladą Braziūną, bet Katė su Erika Drungyte ten vis tiek atrodė gražiau... Kauniečiai poetai elgėsi kaip per „Žalgirio“ rungtynes, palaikydami tai Kauną, tai antrąjį lietuvių Kauną – Čikagą. Visi kiti irgi ne tik po vieną eilėraštį skaitė, todėl Šlepikas buvo panašus į rungtynių teisėją, lakstantį tarp medinio sosto ir žiūrovų staliuko ir reguliuojantį „eismą“ – „O jūs dabar patylėkite“. Tuo tarpu šiuolaikinės technologijos leido „elitui“ stebėti renginį „Širdelės“ viduje, tačiau ant jo stalų nekrito smulkūs rudens lapai, nepraeidavo pro šalį garbūs skaitovai...

Netrūko skaitytojų, net norvegai pavargo, dokumentiką filmuodami; neužsisakę „Širdelės“ ložėse vietų, žiūrovai pavargo, pakelės medžius ramstydami, nusilpo fotoaparatų blykstės... Lyg ir dainavo kažkas pabaigoje, žmonės šneka, kad Erika Drungytė, bet gal tą tiksliau gali pasakyti australas, kuris jau tikriausiai plovė tuščią kavos puoduką, o Druskininkai siūbavo toliau. Tik internetinės transliacijos nebebuvo...

A.P.


Žaidimėliai rudeniui pagražinti

Ketvirtadienio vakarą „Dainavos“ centro kavinėje „Širdelė“ režisierius Kęstas Bočys labai atsakingai džiazavo savadarbiu instrumentu, analogišku ksilofonui. Būgneliu ir balsu pritarė Andrius Mosiejus. Atviraširdiškai prie muzikinio ekspromto prisidėjo amerikietis Harry’s Smithas su savo žmona Clare. Prie gretimo stalelio degtinėle palengva svaiginosi dvi jaunos moterys iš Minsko ir Vitebsko.

Kitąryt prie pat kavinės centrinių durų kryptelėjusioje krautuvėliukėje smulkųjį verslą ėmė „varyti“ prekijas Svajūnas Udrys. Jo asortimentas buvo išties nemenkas – nuo visokiausių jo paties gamintų karolių ir auskarų iki vyno ir šampano kamščių, nuo suvenyrinių gėlių iki kepuraičių. Turėjo šio to ir po prekystaliu. Tiesa, Poetinio Druskininkų rudens organizacinis komitetas yra gavęs skundą, kad krautuvėlė labai dažnai būdavo uždaroma ilgalaikėms pietų ir vakarienių pertraukoms.

„Medinės poezijos rytmečio“ akcijos „Dainavos“ kieme prasidėjo poetų šachmatų žaidynėmis. Tuotarp vėjas stebėjosi medin įsikorusiomis knygomis. Druskininkų televizijos mikrofonan liežuvis sakė tiesą: kiekviena knyga yra potenciali makulatūros dalis. Kieme laisvamaniškai šmirinėjo miškininkai, ekologai, žalieji ir kiti (savimi) suinteresuoti asmenys. Kiekvienam buvo suteikiama privaloma teisė atsipjauti Druskininkų pušies drūtgalio ar smaigalio. Šios nuopjovėlės buvo tam tikri bilietai į šį renginį. Nors ir sunkiai, bet visgi buvo įkurtas laužas. Už tai turėjome būti (ir buvome) dėkingi profesionaliam krosniakuriui iš Siesikų Romui Railai. Paeiliui buvo giedamos įvairiatekstės giesmės medžio dievams. Medinę muziką be jokių tarpininkų transliavo Kęstas Bočys ir Julius Žėkas.

Po valandėlės dar (arba jau) blaivios akys regėjo poetus, teptukais rašančius tekstus ant tvoros „popieriaus“. Atpažinau Marių Buroką, Daivą Molytę, Romą Railą, Julių Žėką, Remigijų Audiejaitį, Darių Pocevičių, Jurgitą Jasponytę, Vytautą Butvilą. O po keliolikos minučių – o jerzau! – kaži koks žaliarūbis omonas tuoj pat supakavo veiksmažmogius ir juos virvėmis pririšo prie čia pat augančių medžių. Taip įkalintas Stasys Stacevičius dar sugebėjo užbaigti savo cigaretę, o Olita Dautartaitė užgiedojo širdį draskančią giesmę. Tačiau galų galiausiai kaži kokiais būdais aukos suplėšė raiščius ir pabėgo pietauti.

Benedikto Januševičiaus darbų ekspozicija galerijoje „Sofa“ sulaukė apstaus žiūrovų dėmesio. Tai A3 formato popieriaus lakštuose įvaizdinti eilėraščiai ant daiktų. Dalelė šių dalykėlių jau buvo spausdinta Benedikto knygoje „12 kėdžių“. O medžio čia būta tiek, kad dalyviai galėjo pasiimti paties autoriaus pripjaustytų ir nuspalvintų medinių kaladėlių. Pats Benediktas Januševičius parodos atidarymo pusvalandį nedalyvavo, mat netyčia užsnūdo. Deja, šios parodos nematė, taip pat ir Poetiniame Druskininkų rudenyje nedalyvavo Liudvikas Jakimavičius, savo poezijos knygos „Medinė“ autorius.

Knygų pristatymo metą šalia esančioje salėje Lietuvos rašytojų sąjungos ir „Nemuno“ leidyklos siūlė ką turinčios geriausia ir labiausiai skaitoma. Jų kairėje suvisam negirdėtos leidyklos „Pjūklas & co“ vadybininkas Drožlius Apilka siūlė Lietuvoje pagamintas (susemtas) miško medžiagos pjuvenas. Moterys ir vyrai labai noriai pirko šį švarų produktą. Skaitytojas ir filmuotojas Jonas Lozuraitis į pjuvenų maišelį labai noriai išmainė net savo turėtą šokoladplytę.

R.Š.


Raimondas Jonutis ir „seniai girdėti poetai“

Kameriniai poezijos skaitymai buvo padalinti į dvi dalis. Pirmoji buvo skirta poeto Raimondo Jonučio atminimui, antrojoje savo poeziją skaitė „seniai girdėti poetai“.

Pirmos dalies vedėjas Alis Balbierius trumpai prisiminė prieš 10 metų išėjusį R.Jonutį, padeklamavo jo eilių. Poeto poeziją taip pat skaitė Olita Dautartaitė, Antanas A.Jonynas, Julius Keleras bei jauna R.Jonučio poezijos mylėtoja Aistė Laisonaitė, poeto eiles persirašiusi į sąsiuvinį, apie kurį Rolandas Rastauskas pasakė: „Tokie dalykai išgelbės pasaulį“. O pabaigoje buvo nuspręsta ir ateityje rengti tokius vakarus, skirtus be laiko išėjusiems poetams – Algirdui Verbai, Vaidotui Dauniui...

Antroje dalyje vedėjo estafetę iš A.Balbieriaus perėmė J. Keleras. Jis leido pasireikšti Valdui Daškevičiui, apie kurį Valentinas Sventickas žino daugiau nei jis pats, ezriškesniam už Kornelijų Platelį ir rašančiam kankinančią poeziją Albinui Galiniui, ne su tais akiniais atėjusiai Daliai Jazukevičiūtei, trečiam poetui Milašiui – Mindaugui, dar vienam geram poetui Romui Railai bei prieš 15 metų aktyviai besireiškusiam Stasiui Jonauskui. Niekas jų nepamiršo.

R.S.


Kas vyko šeštadienį?

Kadangi šiais metais nuspręsta nepaisyti Frankfurto knygų mugės, teko apsieiti ir be „Vagos“ leidyklos knygų pristatymo. Šeštadieninio renginio metu šiai leidyklai atstovavo vos keletas leidinių. Pirmiausia – almanachas „Poetinis Druskininkų ruduo 2006“ (sudarytojas ir redaktorius Kornelijus Platelis; viršeliuose – Ričardo Šileikos nuotraukos, vaizduojančios pjaustymo lentelę); jame – ir įvairių šalių poetų kūryba, ir 2005-ųjų Poetinio Druskininkų rudens aidai: kronika, įvairių konkursų laureatai, renga. Atskirai savo poezijos knygą, išleistą „Vagos“ leidyklos, pristatė Sara Poisson.

Šeštadieniniame per metus išėjusių knygų pristatyme dominavo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Jos vyriausiasis redaktorius literatūros kritikas Valentinas Sventickas supažindino su 10 naujų leidinių. Valdo Daškevičiaus antroji knyga „Misterija“ nebuvo netikėtumas: nors poetas debiutavo 1989 m., jo eilėraščių spausdinta bene visuose kultūriniuose leidiniuose. Knyga kelia klausimą: ar lengva grįžti po šešiolikos metų tylėjimo? Didoką pertrauką buvo padaręs ir Jonas Kalinauskas, tačiau po pirmos knygos mažai kas pasikeitė. Išleistos dvi didelės poetų panašiai skambančiom pavardėm knygos – V. Mačernio palikimo knyga „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir A. Marčėno rinktinė „Eilinė“. Pasak V. Sventicko, A. Marčėnas, ruošdamas rinktinę, ėjo tradiciniu keliu – iš kiekvieno rinkinio parinko keletą eilėraščių; knygos pabaigoje yra ir autoriaus žodis. K. Navako „Atspėtos fleitos“ – permaina jo kūryboje. Grakščios metaforos liko, bet tekstai dramatiškesni, su tragiškom intonacijom. Gyčio Norvilo antrojoje poezijos knygoje „Skėrių pusryčiai“ ryškus modernus, gaivališkas, pasiutęs kalbėjimas. Eilėraščių rinkinys iliustruotas paties autoriaus grafika ir tapyba. Ramutės Skučaitės „Varinis angelas“ paremtas autobiografiniais motyvais. Pasigėrėtina poetinė lietuvių kalba – švari, gražiai tekanti. Rimvydo Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetuose“ juntamas ypatingas kalbėjimo intensyvumas. „Stiprus poetas“, – įvertino V. Sventickas. Indrė Valantinaitė praskaidrino savo knygos „Žuvim ir lelijom“ pristatymą, perskaitydama vieną labiausiai pavykusių tekstų – „Greičiausiai būsiu liesa senė“. Pristatyta ir Tomo Venclovos poezijos vertimų rinktinė „Kitaip“; anonsuota šiais metais pasirodysianti nauja Liūnės Sutemos poezijos knyga.

Kauno „Nemuno“ leidybinei grupei atstovavo Diana Paklonskaitė, išleidusi pirmąją poezijos knygą „Gilaus mėlynumo“. Kaip rašoma redaktoriaus Donaldo Kajoko anotacijoje, tai – ne visai įprastas debiutas: eilėraščiai sklidini skaudžios, dreskiančios, ne vien filologinės patirties; juntamas gyvenimo išbandytas ir kantriai puoselėjamas idealizmas. Knyga apgaulinga savo paprastumu.

Vos prasidėjęs, knygų pristatymas tuoj ir pasibaigė, – truko vos 45 minutes. Susirinkusiems beliko tik gūžčioti pečiais: „Ką? Jau viskas?“

K.B.


Apdovanojimai jotvingiams ir anonimams

Baigiamajame vakare iš karto eita prie reikalo – Antanas A. Jonynas paskelbė šių metų Jotvingių premijos laureatą. Juo tapo kaunietis Kęstutis Navakas, išleidęs eilėraščių rinkinį „Atspėtos fleitos“. Gavęs premiją poetas pasakė neišverčiamą kalbą apie poeziją ir gyvenimą. Jaunojo jotvingio premija (nuo šių metų skiriama ne už poetinį debiutą, o jauniems poetams (iki 35 m.), per pas¬taruosius dvejus metus išleidusiems knygą) už eilėraščių rinkinį „Iszimtys“ ir lenkų poezijos vertimus apdovanotas Vytautas Dekšnys. Jo kalba buvo trumpa, žadėjo ilgesnę pasakyti, kai bus senas kaip Kęstutis [Navakas].

Antroje vakaro dalyje buvo apdovanoti anoniminių konkursų nugalėtojai. Vertinimo komisiją sudarė Karolis Baublys (pirmininkas), Virginijus Gasiliūnas, Kęstutis Keblys, Giedra Radvilavičiūtė ir Andrius Jakučiūnas. Pirmą vietą anoniminio eilėraščio konkurse pelnė Kornelijus Platelis, antrą – Pia Tafdrup (poetei – garbė, vokelis – vertėjui Giedriui Tamaševičiui), trečią – Donatas Petrošius, ketvirtą – Maria Grech Ganado (poetei – garbė, vokelis – vertėjui Eugenijui Ališankai), penktą – Aistė Biliūnaitė. Konkurse „Poezijos medis – pasaulio medis“ nugalėjo Donatas Petrošius, antrą vietą užėmė Gintaras Patackas, trečią – Antanas A.Jonynas. (Konkursuose nugalėjusius kūrinius spausdiname 16–17 puslapiuose.)

Vakarą užbaigė poezijos skaitymai.

R.S.