Poetas Sergejus Michalkovas: 90 metų be atgailos

Michalkovo bute Povarskajos gatvėje baigė remontą. Skubėjo, kad suspėtų šeimininko jubiliejui. Pavydu, garbės žodis. Žmogui sueina 90 metų, o jis randa jėgų pagalvoti apie sienų apmušalus ir plyteles virtuvėje. Herojus! Amžinai gyvens. Beje, jubiliatas vietą istorijoje jau užsiėmė. Knygomis, kurias skaitė kelios kartos. Dviem himnais, parašytais vienai šaliai skirtingais pavadinimais...

– Kaip jaučiatės, drauge rašytojau?

– Kam apie tai klausti ir kalbėti. Esu sveikas žmogus, niekuo nesiskundžiu, išskyrus radikulitą, kuriam jau pusė amžiaus.

– O apie jubiliejų leistina paklausti?

– Šventę ruošia kiti. Apskritai nemėgstu iš anksto planuoti. Tai kenksminga. Girdėjau, Kremliuje mano garbei koncertą rengia, bet aš nesigilinu. Žinote, mano gyvenime buvo tiek jubiliejų. Aš seniai gyvenu. Nuostabu, kad įstengiau taip ilgai traukti.

– Kalbate taip, tarsi visai nesitikėjote.

– Aš gi atsakiau – negalvoju apie tai.

– O protingi žmonės tikina, kad apie mirtį reikia nuolat mąstyti.

– Kam? Ji vis tiek ateis, galvosi ar ne. Kvailiai tie jūsų protingi žmonės. Reikia apie gyvenimą galvoti ir nenatūraliai neartinti pabaigos. Žmonės savęs netausoja, rūko, geria be saiko, kvailioja.

– Ir jūs?

– Vėl kvailai paklausėt. Jeigu nesirūpinčiau savimi, nesėdėčiau čia prieš jus. Nesyk galėjau žūti, krašteliu nučiuoždavau. O kiek sykių į svečius ateidavo kolegos su buteliu po pažastim. Nė vieno toliau slenksčio neleidau. Tvardovskis su Fadejevu mėgo užstales, o aš jų netoleravau.

– Ko būtent?

– Užstalių. O su tais rašytojais draugavau. Tai buvo labai talentingi, nors ir skirtingi žmonės. Tvardovskis kovojo su sistema kaip galėjo, Fadejevas iki galo liko komunistas stalinietis.

– Jūs nesunkiai prisimenate žmones, jau seniai tapusius istorija. Nesitiki, kad jie yra jūsų amžininkai.

– Juk ir aš pats istorija. 1917 m. man buvo ketveri. Jau nėra šalies, kurioje augau, ėjau į mokyklą, mylėjau, auginau vaikus, dirbau. Šalies nėra, o aš gyvenu...

– Kokia gi ilgaamžiškumo paslaptis?

– Jūs žinote, ką atsakysiu: reikia daugiau dirbti. Taip ir dariau nuo vaikystės. Darbininkas audimo fabrike, paskui su geologais išvažiavau į Rytų Kazachstaną, kur vos nenumiriau iš bado. Mokiausi Literatūros institute, dirbau laikraščio "Izvestija" laiškų skyriuje. Susipažinau su Rina Zelionaja, Igoriu Iljinskiu, jie ėmė skaityti mano pasakėčias per estradinius koncertus. 1934 m. dalyvavau rašytojų suvažiavime, sėdėjau pirmoje eilėje ir klausiausi Nikolajaus Bucharino ir Demjano Bedno. Fadejevas apie mane parašė gražų straipsnį į "Pravdą", tai tuo metu buvo didžiulis įvykis. Už knygeles vaikams mane apdovanojo Lenino ordinu, ir aš tapau pačiu jauniausiu ordininku iš rašytojų. Šiandien turiu 12 ordinų – vien tik rusiškų, užsieninių neskaičiuoju. Visada nešioju Socialistinio darbo didvyrio žvaigždę, niekada nenusisegu. Ko gėdytis? Aš jų nepavogiau. O premijų visokių penkios. [...]

– Bet tikriausiai yra poelgių, dėl kurių gėda, Sergejau Vladimirovičiau?

– Aš neguliu mirties patale, o jūs – ne šventikas. Prieš nieką neatgailausiu. Ir neturiu dėl ko. Žinote, aš 20 metų vadovavau Rusijos rašytojų sąjungai, kolegos keturis kartus už mane vis dėlto balsavo. Kaip manote kodėl? Žmonėms padėdavau.

– Ir Siniavskiui?

– Negaliu pakęsti šito žmogaus. Niekada to neslėpiau. Laikau Siniavskį literatūros spekuliantu. Kam vaidino rusą, vaikščiojo su auliniais ir palaidine, o pats slapčia spausdino Vakaruose antisovietines knygas su žydišku slapyvardžiu Abramas Tercas? Kažkaip menka. Negerbiu tokių.

– O Pasternakas kodėl jums neįtiko?

– Tai visai kas kita. Borisą labai mylėjau kaip puikų poetą, tačiau jis nukentėjo išleidęs knygą užsienyje. Egzistavo įstatymas, draudžiantis savarankiškai tai daryti. Pasternakas pažeidė taisykles, taip elgtis nederėjo. Viešai niekur jo nekritikavau, bet ir nepalaikiau. Kai braukė iš sąjungos, balsavau "už". O "Daktarą Živagą" skaičiau, nebloga knyga.

– Ir Solženicynas kentėjo dėl nepaklusnumo.

– Nemėgstu jo kaip rašytojo, nors "Matrionos kiemas" ir "Ivanas Denisovičius" – geri kūriniai, o štai pjesė "Nugalėtojų puota" – visiška nesąmonė. Tačiau aš siūliau Solženicynui duoti Valstybinę premiją už "Gulago archipelagą". Jis atsisakė – ir tai jau jo reikalas, aš nekomentuosiu. Užsimanė žmogus tapti Tolstojumi ar Dostojevskiu, bet neišėjo. Prisiminkite, su kokia pompa jis grįžo į Rusiją, kaip važiavo traukiniu per visą šalį... Supraskite, aš esu praėjusios epochos žmogus, ir reikalauti iš manęs reikia pagal ano meto taisykles. Tai ne pasiteisinimas, tik konstatavimas. Disidentų niekada nepalaikiau, nors prieš juos ir nešokinėjau. Mane išauklėjo ta sistema, bet negaliu teigti, kad padlaižiavau režimui. Į partiją įstojau tik 1950 m.

– Stalinas patarė?

– Buvo kitaip. Stalinas paklausė: "Esate partijos narys?" Atsakiau: "Ne". Tada jis: "Nieko baisaus. Aš taip pat kadaise buvau nepartinis". Mūsų pokalbis vyko 1943 m., kai mudu su Gabrieliu El Registanu parašėm SSRS himną. O pareiškimą įteikiau tik po septynerių metų. Suprantate?

– Jūs paminėjote himną. Yra du.

– Paskambino iš prezidento administracijos, paprašė parašyti naują tekstą. Padariau. Be manęs, dar šimtai žmonių siūlė variantus. Pavyzdžiui, Voinovičius sukūrė kažkokią nesąmonę, ją net perskaitė Dūmoje, piktinosi. Argi Voinovičius gali būti rusų himno autoriumi?

– Jūs antisemitas?

– Ne apie tai šneku! Voinovičius vadina save pasaulio žmogumi, tegul ir skrebena himnus kokiai nors bananų valstybei. O aš visada jaučiuosi būtent rusas.

– Ar buvo pageidavimų iš Kremliaus?

– Prašė pataisyti kai kurias eilutes, mėginau. Juk yra himnų rašymo patirtis. Mano pirmuoju redaktoriumi buvo Stalinas. Septynis kartus buvom dėl to susitikę, vienąsyk prakalbėjom penkias valandas. Stalinas nieko nepiršo. Tik užduodavo klausimus, atkreipdavo dėmesį į tam tikrus netikslumus.

Šį kartą niekas nekvietė aptarti teksto, apie konkursą nepasakojo. Už tai, kad išsirinko mano eiles – ačiū. Apie jų kokybę nekalbėsiu. Ir dejonių mūsų demokratinės inteligentijos, kuriai iškilo asociacijos su 1937-aisiais, represijomis, aš nekomentuosiu. Žmonės ir Stalino laikais gaudavo premijas, ir jokių blogų pojūčių tada neatsirasdavo, o dabar staiga tokie jautrūs tapo! Tegul mokosi tvardyti emocijas, vis tiek teks klausytis himno atsistojus – jeigu jie gerbia savo Tėvynę. Visiems kyla skirtingų asociacijų. Štai prieš mane, kai girdžiu Aleksandrovo muziką, iškyla Raudonoji aikštė ir Pergalės paradas, kuriame aš dalyvavau. Štai taip!

Man jau seniai niekam nieko nereikia įrodinėti. Viską nutarė mano skaitytojai. Ir šito argumento neužgniauši. Nežinau, ar ilgai dar domėsis mano knygomis, bet dabar tikrai galima sakyti, kad turėjau laimingą rašytojo likimą. Kvaila būtų ginčytis. Juk net tas, kuris manęs nekenčia ir spjaudosi minėdamas Michalkovo pavardę, kadaise darvaikas skaitė "Dėdę Stiopą".

– Savo knygų bendrąjį tiražą žinote?

– 300 milijonų yra. Tikslesnio tiražo niekas nepasakys, nes ir toliau nuolat spausdina. Man nereikia vaikščioti po leidyklas, įtikinėti, patys susiranda. Žino, kad iš knygų vaikams autorių pirks Michalkovą, Čiukovskį, Maršaką, Barto, Zachoderį. Ko gero, viskas. Anksčiau buvo pedagoginė ir politinė cenzūra, dabar rinkos. Kuri iš jų žiauresnė, nežinau. Visos ne pyragai.

– Ar neužmiršta rinka jums honorarą mokėti?

– Tegul tik pamėgina! Yra sutartis. Bet, žinoma, dabartinių sumų su sovietinėmis nepalyginsi. Gaidaro laikais mano taupomojoje knygelėje "sudegė" 350 tūkstančių. Būtų užtekę volgų autoparkui. Bet aš negodus, to, kas prarasta, nesigailiu. Nieko nekolekcionavau, nepirkau paveikslų, porceliano, senienų. Nejaučiu potraukio prie daiktų. Pats brangiausias pirkinys, kurį vis dėlto ryžausi įsigyti, buvo mersedesas. Turbūt vienas pirmųjų Maskvoje. Gal dar Vysockis tokį turėjo. Vilų nestačiau, butų nekeičiau. Šituose Povarskajos gatvės namuose užaugo ir Andronas, ir Nikita. Ir jų draugai visad čia įstrigdavo, vos ne gyveno. Ypač kompozitorius Ovčinikovas, režisierius Tarkovskis. Man iš pradžių nelabai patiko, kad svetimi namuose vis stumdosi, bet vėliau pripratau. O dabar svečių nelaukiu ir nekviečiu, pats einu pas ką nors retai.

– O vaikai?

– Jie seniai išaugo. Turi savus gyvenimus. Aš nelendu.

– Bet jubiliejaus proga susirinksite?

– Ne, jokių pasisėdėjimų prie apskrito stalo. Nenoriu.

– Ar žinote, kaip sekasi sūnums? Paskutinį Androno filmą matėte?

– Pažiūrėjau "Kvailių namus". Nieko negaliu pasakyti – nei gero, nei blogo. Kai Androno paklausė, kur yra tie namai, jis atsakė: bet kurioje šalyje, kur vyksta toks karas. Čečėnams filmas patiko, jie parodyti kaip teigiami herojai, Vakaruose sėkmingai rodė, tačiau juk mes gyvename Rusijoje...

Nepatinka, kad Nikita pastaruoju metu atrodo pavargęs. Žilas visai. Krūvis didelis. Beje, suprantu sūnų. Turbūt daug ką erzina michalkoviškas aktyvumas, bet jau tegul kaip nors iškenčia. Kita vertus, kodėl turiu galvoti apie visokius smulkius pavyduolius? Nuo vaikystės tikėjau – reikia padėti geriems žmonėms. Stengiausi visada taip ir daryti, nors greitai supratau, kad dėkingumo sulaukti sunku. Kuo ilgiau gyvenu, tuo tvirčiau žinau: žmonės dažnai elgiasi kaip žvėrys.

– Rimta išvada.

– Jūs neišklausėte. Žvėrys juk taip pat būna įvairūs – niekšiški ir kilnūs, drąsūs ir bailūs.

– Jums kokių dažniausiai pasitaikydavo?

– Visokių. Bet tai niekada man netrukdė džiaugtis gyvenimu. Aš ir dabar esu patenkintas kiekviena nauja diena, tik kontaktus su išoriniu pasauliu apriboju iki minimumo ir gyvenu. Tiesiog gyvenu.


Kalbėjosi Andrejus Vandenka

"Itogi", 2003. III. 11