Rašyk
Eilės (77599)
Fantastika (2270)
Esė (1539)
Proza (10838)
Vaikams (2655)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Poetai ir prezidentai

2002-12-14
Poetai ir prezidentai

Poetą Aidą Marčėną, neseniai Maskvoje pristačiusį savo dvikalbę knygą, šnekino Alvydas Šlepikas.


Alvydas Šlepikas. Na tai ką, matei meškų Maskvos gatvėse? Klausiu taip, kaip vakar susitarėm.

Aidas Marčėnas. Dar vakar ir atsakiau, kad meškų nemačiau, tikriausiai vaikštinėjo paralelinėm gatvėm..... O šiaip Maskvoje niūru...

A.Š. Kodėl?

A.M. Na, turbūt po tų visų įvykių "Nord Oste"... Šiaip ar taip, toje šalyje vyksta karas.Daug visokių kraupių milicininkų, norom nenorom pasijunti "licom kavkazkoj nacionalnosti", marčėnas - čečėnas...Ir pasidaro džiugu, kad esi "paimtas po NATO sparnu"... Net Lietuvos policininkas, sutiktas Maskvos gatvėje - mielas.

A.Š. Sukim literatūros link. Papasakok, kaip atsirado ši knyga, kas ją inicijavo. Juk ne tu pats sumąstei, kad reiktų imt ir išleist bilingvistinę knygą Maskvoj?

A.M. Neee... Tikrai ne aš, aš tokiais dalykais neužsiimu, manau, kad jeigu kam nors patinka mano poezija, tai ją kaip nors ir susiras, ir kitataučiams parodys. Jeigu jiems to reikės. Mano gi reikalas - rašyti poeziją ir nesirūpinti jos išleidimu. Aš net nenorėčiau rūpintis jos išleidimu lietuvių kalba. Norėčiau tik sudaryti knygą, o toliau...

A.Š. Nemanai, jog toks požiūris yra "pižoniškas"?

A.M. Aš, jei nori, ir esu "pižonas", išleidęs šešis poezijos rinkinius, baigiu parašyti septintą ir manau, kad niekas neturėtų pasikeisti - žingsnis po žingsnio, ir nusikasiu iki grabo... O dėl šios knygos, tai čia, žinoma, labiausiai reiktų dėkoti Juozui Budraičiui. Jam turbūt turi už ką padėkoti ir daugelis kitų lietuvių kultūrininkų, bet šiuo atveju reiktų kalbėt apie poetus: jo iniciatyva vyksta "Nord Westo" veikla, kur lietuvių iniciatyvą įprasmina švedų pinigai...

A.Š. O kas yra tas "Nord Westas"? Mes dabar žinom tik "Nord Ostą"...

A.M. Na, taigi pats buvai tam "Nord Weste", pats viską žinai ir, džiaugdamasis, kad nebuvai "Nord Oste", parašyk...

A.Š. Aš nelabai atsimenu.Tik žinau, kad viskas vyksta Jurgio Baltrušaičio namuose...

A.M. Dabar jau ir Peredelkine, ir Suomijoj, ir Nidoj bei Karaliaučiuj - poezijos festivalio geografija plečiasi. Reikia pasakyt, kad ir šitą mano knygelę išleido leidykla "O.G.I.", bet joje taip pat parašyta, jog leidimą parėmė Jurgio Baltrušaičio namai... Be to ir Justinas Marcinkevičius jau įtrauktas į šią "Bilingua" seriją, kiek žinau, ruošiamasi išleisti Marcelijaus Martinaičio knygą, o Juozas Budraitis žada ir toliau šią veiklą plėtoti, pavyzdžiui, leisti jaunųjų Lietuvos poetų kūrybos antologiją... Klausinėjo ir manęs, ką į tą antologiją siūlyčiau.

A.Š. Kiek anksčiau "O.G.I." išleido Tomo Venclovos knygą...

A.M. Taip, bet kitoje poetinėje serijoje, ta knyga vienakalbė, versta į rusų kalbą V.Gendelsmano, kiek girdėjau, su paties autoriaus priežiūra. Ta serija, kurioj pasirodė T.Venclovos eilėraščiai yra pagrindinė leidyklos poetinė serija, joje leidžiami žymiausi vietiniai, turiu galvoje, rusiškai rašantys poetai. Kažkaip ir T.Venclova pateko tarp jų... Kaip matai, Juozas Budraitis gerai veikia Maskvoj, taip gerai, kad apie mano knygelę BNS pranešė, jog Maskvoj išleistas Marčėno dvitomis - lietuvių ir rusų kalbomis. Net "Litmenis" nesutrikęs tą informaciją persispausdino. Juokai juokais, bet vertėjas puikiai padirbėjo, Georgijaus Jefremovo vertimai tikrai daro gerą įspūdį, kai kur netgi pranoksta originalus...

A.Š. Štai ir Tomas Venclova tavo knygos įvadiniam straipsnyje rašo - "prekrasnyje perevody"... Tau jie taip pat patinka?

A.M. Su kai kuriom išlygom, bet vertinu labai teigiamai.

A.Š. Knygos pavadinimas - "Turto deklaravimas". Ar tu pats ryžaisi deklaruoti savo turtą? Pats sugalvojai pavadinimą ar...?

A.M. Vertėjas sugalvojo. Pats būčiau pavadinęs "Iš kūno". Bet nesikišau, palikau jam, nes manau, jog versta knyga, net ir bilingvistinė, yra labiau jos vertėjo, o ne verčiamojo nuosavybė....Ypač jeigu išversta yra prastai, knyga priklauso vertėjui, bet kada gerai išversta, tai, tiesą sakant, tuo labiau vertėjui. (Juokas.) Eilėraščiai, kurie knygelėj, yra atrinkti ne mano, ir dabar drebančia ranka galėčiau gal po dešimčia savo lietuviškų tekstų pasirašyti. Po dešimčia iš čia esančių penkiasdešimties. Rusiškų, dėl kurių negėda, - kur kas daugiau... Net ne visai juokaujant - kažkoks Lozoriaus prikėlimas, perkeliant į kirilicą...Tiesą sakant, vertėjas, leidėjai gal nė nematė pirmų trijų mano knygų, ir net ant šios knygelės viršelio parašyta, kad aš esu "avtor četyrioch poetičeskich zbornikov". Nieko nėra nei iš "Šulinio", nei iš "Angelo", nei iš "Dulkių", eilėraščiai versti tik iš "Vargšo Joriko" ir "Metų be žiogo" . Iš "Dėvėtų" Jura padarė septynis vertimus, kuriuos siuntė leidyklai, bet jie pasimetė kažkur elektroniniam pašte ir į knygą, deja, nepateko. Tad mes Maskvoj per knygos pristatymus skaitėm dar ir "bonus tracks". (Juokas.) Ir paskui jis, Jefremovas, labai stebėjosi, kodėl čia dabar aš tuos eilėraštukus pristatau kaip "bonusus"? Pasirodo - tikrai "bonusai", knygoj tų eilėraščių, jo didelei nuostabai, nėra, o pačią knygą jis, kaip ir aš, pamatė iki pirmo vakaro pradžios likus penkioms minutėms. Tad iš pradžių nežinojom, nei kas ten parašyta, nei kaip reikės skaityti. Kai buvau gavęs korektūras, tai buvo tragiška, nes lietuviškus tekstus rinko žmonės, kurie, žinoma, nesupranta lietuviškai, tad buvo galybė klaidų. Gavęs knygą, bijojau, kad nemažai tų klaidų palikau, praleidau ką nors, bet, kiek skaičiau tuose vakaruose, klaidų neradau. Nors kas gali žinoti - visos knygos aš juk neperskaičiau.

A.Š. Kaip rusai vertino tavo eilėraščius? Ar daug žmonių buvo? Ar iš viso ką nors jie žino apie lietuvių poeziją?

A.M. Vertino mandagiai... O apie lietuvių poeziją - kai kas kažką žino, kai kas nelabai. Įvairių žmonių buvo susirinkę...

A.Š. Bet - rusai?

A.M. Rusai irgi žmonės. Bet sakykim - rusakalbiai. Ne be reikalo dviems mane į vieną renginį atlydėjusioms žavioms lietuvaitėms pasakiau: jūs čia turbūt labiausiai panašios į "lica slavianskoj vnešnosti". Skaitėm dviejuose vakaruose: J.Baltrušaičio namuose ir tarptautinėj intelektualios literatūros knygų mugėj, kurioj buvo nemažai užsieniečių, o vakare J. Baltrušaičio namuose paprašiau pakelti rankas tuos, kas supranta lietuviškai, tai pakėlė ne taip ir daug... Nepasidavė.

A.Š. Užsiminei apie knygų mugę. Kokia tai mugė?

A.M. "non.fiction 4". "4", nes gal vyksta ketvirtą kartą. Tai didelė geros, ne visai komercinės literatūros mugė...

A.Š. Ar domėjosi tavo knyga tenykštė žiniasklaida?

A.M. Daviau interviu televizijai - "Kultūrai". Jie atvažiavo net į Baltrušaičio namus su kamera, lempa ir ne pagal metus protinga bei ne pagal protą gražia žurnaliste, kažkokiu būdu susipažinusia tiek su mano kūryba, tiek su "bohemiška gyvensena", tad beliko vapėti nesąmones, kad ir apie jauno Mandelštamo ir seno Pasternako įtaką... Klausė, kodėl aš, toks beveik talentingas, tik pirmą kartą atvykau į "non.fiction", o aš mykiau, kad iš viso nežinau kas čia vyksta, va, knygą išleido, tai ir pakvietė atvažiuot, ir tė tė... Tiesą sakant, o ką ten būčiau be knygos veikęs, nors gal yra ką veikt, nes knygų daug gerų prisipirkau - ta mugė tikrai verta. Jie orientuojasi ne į "Jėzų Kristų ir Harį Poterį", kaip K. Navakas gražiai pasakė "Kultūros namuose", sugrįžęs iš Frankfurto. Jis juokavo, kad dabar knygų leidybą palaiko "du jaunuoliai - Jėzus Kristus ir Haris Poteris". Tai Maskvoj, be Jėzaus ir Hario, buvo dar keletas jaunikaičių. (Juokas.)

A.Š. Na, matyti, kad pakliuvęs į šią seriją, į "Bilingua", patekai į neblogą kompaniją: leidykla skelbia, kad jau išleista ir Tomo Tranströmerio, ir André du Bouchet, ir kitų neprastų poetų kūryba...

A.M. Matai, taip kartais ir nutinka, kai per daug nesirūpini savo vertimais, o geras vertėjas ne iš reikalo, bet iš malonumo tavo kūrybą išverčia. Tada ir patenki tarp gerų autorių, kurie gal taip pat labiau nei atrodymu rūpinasi buvimu.

A.Š. Gavai kokį honorarą?

A.M. Juozas kažkaip nejaukiai jausdamasis klausė, ar man reikia honoraro ir aš, aišku, atsisakiau, nes nežinia, iš kur jis būtų tuos pinigus ėmęs, "išmušinėjęs". Leidykla man davė 40 knygelių, o vertėjui tikriausiai sumokėjo "Lietuviškos knygos", kurios rėmė knygos leidimą. Gal ir daugiau "gerų žmonių" atsirado, tiesą sakant, nežinau.

A.Š. Tavo knyga pasirodė jau po Frankfurto mugės. Daug žmonių dirbo, jų tarpe ir minėtos "Lietuviškos knygos", kad Frankfurtui įvairiomis kalbomis pasirodytų kuo daugiau knygų. Tavo knygos pasirodymas, žadamos leisti M.Martinaičio ir Just. Marcinkevičiaus knygos gal liudija, kad vertimų procesas tęsis, nebebuksuos?

A.M. Frankfurto knygų mugė niekuo dėta. Apie mano knygą pradėta galvoti, versti dar prieš trejus ar daugiau metų, kai nieks nežinojo, kad Lietuva bus pakviesta pagrindinės viešnios teisėmis... O šiaip jau, tai kiekvienas toks judesys, ar mugė, ar festivalis, duoda tam tikrų rezultatų. Tarkim, Švedijoje pasirodymas Gedos knygos, kurios išpirko tris tiražus, o dabar gal ir daugiau, davė impulsą pasirodyti ir Grajausko, Ališankos, Parulskio knygoms švediškai. Kaip girdėjau, tų knygų jau perkamas antras tiražas. Rusijoje lietuvių poezijos knygų nebuvo pasirodę gal kokį dešimtmetį. Tomo Venclovos, mano, dabar Justino Marcinkevičiaus knygos yra lyg pirmi nauji daigeliai po ledynmečio. Tiesą sakant, Marcinkevičių jie gan gerai pažįsta dar iš prieštvaninių laikų, ir jiems įdomu, ką jis veikia, ką kuria, jie klausinėjo apie tai nemažai. Sakiau, kad pradėjo rašyt pakankamai įdomią poeziją, ir, matyt, neklydau. Jiems įdomus labai ir Martinaitis, kurį žino gal daugiau iš "Kukučio baladžių".

A.Š. O kokie tiražai tų Rusijoje leidžiamų knygų?

A.M. Nepriklausomai nuo autoriaus "dydžio", "O.G.I." poezijos serijų tiražas yra 1000 egzempliorių. Tai labai normalus tiražas.

A.Š. Artėja LRS suvažiavimas ir, kai mes kalbėsimės, taip sakant, eteryje, kai pasirodys mūsų laikraščio numeris, kaip tik ir bus ta suvažiavimo diena. Kokias tendencijas įžvelgtum per praėjusius ketverius metus? Gal kas įstrigo - ar pavardė, ar knyga, ar kas?

A.M. Kažkokios revizijos vyksta. Nepasakyčiau, kad jos labai neigiamos, bet nepasakyčiau, kad labai ir teigiamos. Keičiasi stilistika, keičiasi geopolitinė orientacija, poezijoje "genijų" išstumia "pakankamai geras poetas". Tai taip pat turi įtakos literatūrai, nors man priimtinesni "genijai", t.y. literatūros jaunystė ir vitališkumas - nesvarbu, kiek "genijui" metų. Bet pirmiausia reikia paminėti tuos, kurie išėjo, tas skaudžias netektis, kurias lietuvių literatūra patyrė per pastaruosius ketverius metus. Tai ir Judita Vaičiūnaitė, ir Nijolė Miliauskaitė... Dabar net sunku įsivaizduoti, kas iš poečių galėtų užimti jų vietą... Atsivėrė tuštuma, kurią užpildyt potencijos turi gal tik pakankamai bloga ir nepakenčiamai geniali Neringa Abrutytė...

A.Š. O literatūra apskritai, ne vien tik poezija, kaip ji keitėsi, kaip keitėsi proza, dramaturgija?

A.M. Rašydamas lit. apžvalgas skaitinėdavau ir prozą, ir dramaturgiją... Pirmiausia minėčiau Mariaus Ivaškevičiaus pavardę, tai, man atrodo, didžiausias mūsų literatūros prasiveržimas pastaraisiais metais. Man patinka jo rimti žaidimai su kalba, jis subrendo kaip rašytojas... Tikiu jo užmojais sudrebinti ne tik Žečpospolitą - vilčių yra. Kadai sakė, jog šio bei to pasimokė iš manęs, dabar aš turiu ko iš jo pasimokyti.

A.Š. O Šerelytė, Kunčius?

A.M. Kunčius yra daug, bet ir prieš ketverius metus Kunčius daug rašė... Tingintis grafomanas - pačia geriausia prasme.Vienas mylimiausių mano rašytojų, būtų smagu, jei ir jis labiau mylėtų vargšą skaitytoją... Šerelytė... Gal anksčiau net įdomiau rašė, buvo žadanti...Na, pažadėjo, na, ištesėjo. Talentinga, ambicinga, puikiai jaučianti kalbą - galėtų ką nors jau ir sukurti. Be jokių pažadų. Gerai, kad paneigė mitą, jog normalūs vaikai ir normali kūryba moteriai - nesuderinama. Man buvo didelis atradimas pastaraisiais metais Vytauto Bložės poezija... Aš jos labai daug skaičiau jaunystėje, ypač - dirbdamas teatre apšvietėju, gal dėl to iki pastarųjų metų ta poezija man primindavo kulisų kvapą... Tiesą sakant, labai kankinausi nerasdamas rakto, o dabar vieną popietę sėdėdamas kaime atradau tokį visai paprastą rakčiuką, tai man čia buvo didelis džiaugsmas. Lyg pats praėjusiam gyvenime būčiau pametęs, o šitame atradęs. Jeigu būčiau Nobelio premijos komitetas, tai skirčiau jam Nobelio premiją. O šiaip mano prioritetai nelabai keitėsi. Bandant žvelgti istoriškai - esu dvidešimtojo amžiaus pradžios, gal net devynioliktojo amžiaus pabaigos, o vėluojančiam lietuviškam kontekste - dvidešimtojo pabaigos poetas, dabartiniai poetai ir poezija man yra tik įdomus stebėjimo objektas - iš anapus...

A.Š. O ką tu manai apie poetų polinkį į prozą? Žiūrint iš šalies, atrodo, kad ir Sigitas Parulskis lyg bando krypti ton pusėn, pradeda dominuoti eseistika...

A.M. Parulskiui eseistika buvo aktuali ir seniau, tai juntama ir poezijoje, o dabar štai pasirodė puiki jo eseistikos knyga, nepaneigsi. Bet nereikia pervertinti, kad neišeitų koks komiškas Juozaičio pasažas, kai šis po Frankfurto knygų mugės pareiškė, maždaug - ši mugė Lietuvai kaip Himalajų viršukalnė.Tai kur toliau? Žemyn? Paprasčiausiai tokia, kaip Sigito Parulskio, ir turi būti gera eseistika. Vaikystėj ir aš mėgau krapštyti šašus, dar ir dabar pakrapštau. Iš viso eseistikoj matyti nemenki proveržiai, tik mane tai priverčia suklusti ir nenerti strimgalviais į tą srovę, visa, ką užsirašau, dar palaikyti "kompe", kol praeis ta eseistikos mada.

A.Š. Bet tu rašai tokius daiktus?

A.M. Jau sakiau - pakrapštau, vis kas nors užsirašo, tai dienoraščio įrašas, tai kokia mintis, kurie paskui išsivysto ar į poetinę formą, ar į ne visai...poetinę... Vaizdas, nuotaika, sapnas... Po mirties parodysiu. Anksčiau maniau, kad tada tai jau žybtelsiu, bet pasirodo, jog tai netiesa, dar leisgyviam esant reikia pasiekti tam tikrą kritinį svorį, kad būtum ir po mirties linksniuojamas, matuojamas, neišbrauktas iš mokyklinių ar mugių programų. (Juokas.) Pavyzdžiui, Algimantas Mackus man yra kur kas didesnis poetas už daugelį važiavusių į Frankfurto knygų mugę, bet jis ten buvo pristatytas menkai. O gal ir visai nepristatytas. Arba Nagys. Tai ką, jų nebėra mūsų literatūroje?

A.Š. Tu nebuvai Frankfurte. Ar nejauti nuoskaudos, juk esi dar lyg ir gyvas?

A.M. Lyg. Ne, nuoskaudos nejaučiu, nes turbūt į mano vietą Saulius Žukas pasiėmė, kaip guodės "Veide", apsauginį, kuris saugojo, kad lietuviai poetai neprisiliuobtų. Sakė, vežuosi berniuką - spintą, kuris neleis prisigerti ir vaikys girtus rašytojus nuo Lietuvos stendų. Aš jį suprantu, prestižas yra prestižas, svarbu, kaip atrodom, o ne kaip yra. Šita politika, šitie žaidimai - ne man. Nors ko čia išsisukinėti - juk norėjau būti pakviestas ir... nevažiuoti. Tiesa, "non.fiction" susitikau lietuvių frankfurtiečiams tikriausiai pažistamą vokietę vertėją Claudiją Sinnig, kuri atbėgo į mano knygos pristatymą, išgirdusi per garsiakalbius lietuvių kalbą. Ji, kalbėdama apie Frankfurto mugę, stebėjosi mano nebuvimu ten, jai atrodė, kad lietuvių delegacijoj lyg ir trūko kai kurių rašytojų, ji buvo lyg ir ne ta... Mano garbei, ne visai su jos nuomone sutikau. Antra vertus, norėčiau manyti, jog Frankfurto mugėj nefigūravau ne dėl to, jog mano poezija "neatitinka europinių standartų", o dėl to, kad nedalyvavau, nors buvau kviestas Goethe`s instituto surengtame seminare, kur lietuvių autoriai vertė vokiečius, o vokiečiai lietuvius. Atsisakiau, nes man toks vertimo būdas nepriimtinas, aš visai nenoriu versti kažkokio žmogaus eilėraščių, kurie man visiškai neįdomūs, o gal net nepriimtini. Nenoriu, kad vokietis verstų mano tekstus, nelabai jais žavėdamasis ir nelabai suprasdamas, ką jis ten verčia, o ir mano geriausi eilėraščiai yra gana sunkiai išverčiami.

A.Š. Todėl, kad yra rimuoti?

A.M. (šventai pasipiktinęs). Ne todėl! Todėl, kad yra vidinės struktūros, yra giluminiai klodai, ir netgi rimuotuose eilėraščiuose yra labai daug sluoksnių, tiek semantinių, tiek fonetinių sąskambių, kuriems išgirsti reikia nepriekaištingos poetinės klausos, gerai mokėti lietuvių kalbą, drįsčiau teigti - geriau už mane. Galų gale privalu gerai išmanyti kad ir lietuvių literatūros kontekstą, visas intertekstines potekstes...

A.Š. Jefremovas išmano tuos dalykus?

A.M. Jefremovas gerai pažįsta lietuvių literatūrą, kultūrą. Ne tik pažįsta, bet ir myli. Kita vertus, jis tokių itin gerai organizuotų, kaip aš vadinu, sluoksniuotų tekstų yra ne daug čia ir išvertęs. Gal porą sonetų, dar šį tą... Jo vertimai pataiko, man regis, į neblogos dabartinės rusų poezijos mainstream... Pavyzdžiui, rusiškai puikiai skamba vertimai poros ilgų lėkštokų eilėraščių, kurių, jei šiandien tektų sudarinėti savo rinkinį, tikrai atsisakyčiau.

A.Š. Ko tu pasigedai per praėjusius metus lietuvių literatūroj?

A.M. Na ir klausimėlis... Pasigendu prozos - tokios, kurią galėčiau skaityti be jokių išlygų. Dabar gi, skaitai kūrinį, kuris yra geras, bet parašytas draugo, ir todėl dar lyg ir pagerėja. Nenoriu nuleisti kartelės dėl to, kad tekstas parašytas lietuviškai. Kalbant vaizdžiai, man koktu būti pravardžiuojamam Lietuvos Rilke, kaip užrašyta mano knygelės viršelyje, norėčiau, kad ką nors vadintų Austrijos Marčėnu. Poezijoj pasigendu atsakomybės už teksto kokybę, esu už tai, kad būtų ryškus amato išmanymas ir to amato nesimatytų, jis nelįstų į akis...Nedaug "taiklaus nepataikymo", vis mažiau eilėraščių, kuriuos norėčiau mokėti atmintinai. Bet tai gal mano, o ne poezijos bėdos. Šiaip ar taip, dabar yra daugybė tekstų tokių, kad mes čia prie mikrofono su tavim susėdę lengvai galėtume sudaryti tokį Ilfo ir Petrovo duetą - Šlepikas ir Marčėnas - ir prikurti panašaus lygio kūrinių pilną stalčių, išleisti labai netgi neblogą knygą, o jeigu dar susikurtume kokią poetinę programą, tai būtų labai prasminga knyga, "nauja lietuvių poezijos kokybė". (Juokas.) Bet tikra poezija, matai, kad ir kaip idiotiškai skambėtų, tikrai yra šventas dalykas, ir jeigu pasirašo vienas geras eilėraštis per pusę metų, tai yra labai gerai. Antra vertus, nežinau, kur ta poezija yra, kaip ji atsiranda ir dingsta, tik nujaučiu, jei žinočiau, tai mesčiau tą sadomazochizmą - nei pats rašyčiau, nei kitų skaityčiau.

A.Š. Dabar daug rašai?

A.M. Rašau labai saikingai, kai gerosios dvasios, anot Miłoszo, padeda, tad būna labai gera, kai ``rašosi``, tik po savaitės pasiskaičius paprastai tas džiaugsmas prigęsta. Bet vis tiek verta "kultivuoti". Džiaugiesi, krapštai kokį žodelį visą parą... (Juokas.) O po savaitės perskaitai, tik to kirmino, kuris atrodė didelis ir riebus, tuoj virsiantis į drugį, ten ir nebėra - pavirto ir išskrido. Išnara liko. (Juokas.)

A.Š. Artėjant suvažiavimui ko tu tikiesi iš mūsų organizacijos? Kas prasminga jos veikloje ir kas gal taisytina?

A.M. Ai, Alvydai, tikrai nežinau į šitą klausimą atsakymo, nors jo kaip tik ir laukiau... Na, gerai, kad tokia organizacija yra, ir norėtųsi, kad ji nesužlugtų, norėtųsi, kad jos veikloje dalyvautų daugiau jaunų žmonių, trisdešimtmečių. Gal tada būtų koks judėjimas, gal jie būtų suinteresuoti ne tik savo, bet ir mano kūryba. Pasigendu jaunų žmonių entuziazmo.

A.Š. Valentinas Sventickas baigia antrą kadenciją ir...

A.M. Tiesą sakant, šiek tiek gailiuosi, kad mūsų įstatymai yra demokratiški, nes turėjom labai neblogą prezidentą... Suprantu, reikia keist, užtenka, demokratija - blogis, nors niekas nieko geriau nesugalvojo ir t.t., bet žmogiškai man gaila. Tiesą sakant, kitų LRS vadų aš beveik ir nemačiau... Martinkus buvo šaunus, tris rublius mums su Kelmicku paskolino, o mes pametėm. Tik išėjom iš kabineto ir pametėm. Vėl reikėjo skolintis, bet nebedavė - ne dėl to, kad būtų gailėjęs, o dėl to, kad neturėjo. (Juokas.) Tad ir iš dabartinių kandidatų reikia rinktis geresnę blogybę, ir aš ją pasirinksiu, nes ta blogybė man miela ir artima... (Juokas.)

A.Š. Kodėl ją tada vadini "blogybe"?

A.M. Todėl, kad esu blogas poetas, o blogis blogį traukia. Mafija, taip sakant.

A.Š. Gaila, kad laikrašty nesigirdės tavo intonacijos...

A.M. Parašyk, kad Marčėnas tai sakė su šviesia ironija...

A.Š. Na, dar nori ką nors pasakyti?

A.M. Neeeee, nieko aš ir nenorėjau pasakyti...

A.Š. Bet visi juk laukia, ką pasakys poetas, pripažintas tarptautiniu mastu.

A.M. Tarpplanetiniu. Na, Šlepikai, junk diktofoną, čia tu jau perlenkei, beveik kaip Tomas Venclova mano maskvietiško "dvitomio" įvadiniame straipsnyje .

A.Š. Chichichichi....

A.M. Chuchuchuchu...

Kažkur fone vis lojo ir lojo kažkoks nuskriaustas šuo.



 

Rašytojai

Knygos

Pasauliai
Aidas Marčėnas
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą