Rašyk
Eilės (72752)
Fantastika (2185)
Esė (1498)
Proza (10269)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Po smalingu eglynų dangum

2007-06-30
Įspūdžiai iš Antano Kalanavičiaus minėjimo Nedzingėje

Birželio vidurys. Karšta. Tvanku, lyg prieš artėjantį lietų. O mes šv. Antano dieną iš Varėnos važiuojam į Nedzingę pagerbti beveik prieš penkiolika metų Anapilin išėjusio didžiausio Dzūkijos poeto Antano Kalanavičiaus, pavaikščioti jo mėgstamais takeliais, pajausti jo eilėraščių dvasią. Juk „Antano Kalanavičiaus poezija jo gimtajame krašte nėra užmiršta, ji skaitoma, ja domimasi. Galbūt dėl to, jog augama ir bręstama po tuo pačiu dangumi, priglundama prie tų pačių šilų pušies...“ – rašo Varėnos „Ryto“ vidurinės mokyklos lituanistės Stasė Grambienė ir Joana Grigaitienė knygelės „Nuošalės poetas“ įžangoje.

Autobusas lėtai rieda siaura, tarp pušynų vingiuojančia asfalto juosta. Gaivina abiejose kelio pusėse sustojusių medžių pavėsis. Atsiverčiu neseniai išleistą Vlado Vaitkevičiaus poezijos rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“ ir skaitau A. Kalanavičiui atminti skirtą ketureilį:

Ak, Antanai, kaip kvepia šilai!
Neištversi tu niekaip mirties.
Ak, Antanai, kaip velniškai maudžia
nuošaliausioje tavo trobelėj...


Kasmet Antano vardo dieną Nedzingės bažnytkaimis sutinka ir gražiai priima poeto talento gerbėjus iš mūsų rajono ir tolimesnių vietovių. Pirmiausia patraukiame į Sapiegiškės kaimo kapinaites, kur po gražiu Vytauto Šibailos koplytstulpiu ilsisi poetas. Tylos minute pagerbiame A. Kalanavičiaus atminimą. Žodį taria Nedzingės pagrindinės mokyklos mokytoja Irena Maciulevičienė, poeto eilėraštį perskaito mokytoja Vanda Mockevičienė...

Ir duobėtu žvyrkeliu jau kratomės į Sapiegiškės vienkienio sodybą, kurioje poetas parašė pačius geriausius eilėraščius. Kūryba miškų prieglobstyje gilėjo ir gilėjo, o gyvenimas vienišėjo. Kol po motinos mirties liko visiškai vienas, tik su šunimis ir gyvuliais...

Autobusas krato, mėto į šonus. Iš pakelės laukų į mus mėlynomis akimis žiūri rugiagelės. Ir, rodos, iš pačių miškų glūdumos, nustelbdamas motoro burzgimą, ratų dardėjimą, atplaukia eilėraščio fragmentas: „ Ar pažiūrėsim / vieškeliui dar į akis, / ar dar sulauksim laumžirgių lietaus“. Tie žodžiai skamba ausyse, kol ant kalnelio išnyra A. Kalanavičiaus namo skardinis stogas.

Ligi kelių braidžiojame po žolę. Ir atmintyje atgyja originalūs poeto epitetai: užnegyvėjęs kraujas, drevėta menesiena, vieversėjančios akys, sparnuoti akmenys, paukštingas ilgesys, apsamanojusi vienuma, debesinga atmintis, pašalvėjęs lininis ilgesys, mėsingėta rasa, vienišėjantis keleivis, vienaakio šulinio žvilgsnis...

Namas parduotas ir užrakintas. Pažiūrim pro vieną langą, pro kitą. Bandau įsivaizduoti, kur sėdėjo Antanas žemėtą bulviakasio vakarą, rašydamas laiškus savo buvusiai žmonai Perpetuai Mozuraitytei, kur užrašydavo krūtinę draskančius savo eilėraščius...

Jau tik artimesnių žmonių atmintyje tebestovi kalvė, kurioje „geležis raudona tartum skiauterė“, kurioje pats poetas pūtė dumples, grūdino ir kalė geležį, darė peilius... Šiemet jau neišsprogo ir kriaušė, vis dar menanti poetą, besiglaudžiantį prie jos liemens ir garsiai šnekantį eiliuotais žodžiais. Tik didžiulis ąžuolas, jo mėgstamiausias medis, vis dar ošia savo šimtametėmis šakomis ir teikia prieglobstį paukščiui ir retai užklystančiam žmogui.

Atsimenu ir aš Antaną, ne kartą atnešusį į „Raudonosios vėliavos“ (dabar „Merkio kraštas“) redakciją savo poeziją. Trumpai pasikalbėdavom, kol registruodavau eilėraščius. O paskui atėjo jo laiškas mūsų laikraščiui. Jame per kelis puslapius poetas apgailėjo medžiotojų nušautą šunelį. Tos korespondencijos nespausdinome ir turinys išdilo iš atminties. Tik po keliolikos metų, skaitydamas „Progiesmius“, vėl prisiminiau laišką. Kas jį sieja su tais trumpučiais šedevrais, sunku net pasakyti. Bet pasąmonėje, matyt, neatsitiktinai išniro tas laiškas.

Nedzingėje minėjimą tęsė Perlojos saviveiklininkai, dainavo ir grojo Vidmantas Svirskas. Kalbėjo buvusi poeto žmona P. Mozuraitytė-Dumšienė. Jos eilėraščių iš antrosios knygos paskaitė V. Mockevičienė. Savo eilėraščius skaitė ir Nedzingės bendruomenės nariai Juozas Stankauskas, Danutė Volungevičienė, taip pat varėniškiai Justinas Jaksebaga, Irena Ratkienė, Stasys Stacevičius ir šių eilučių autorius.

Minėjimą baigė Varėnos rajono savivaldybės atstovai Regina Svirskienė ir Juozas Balevičius. O Nedzingės moterys visus dalyvius vaišino dzūkiškais blynais, sumuštiniais ir kava.

Važiuodamas namo prisiminiau A. Kalanavičiaus eilėraščio „Į savo žodžio kalną“ kelias eilutes: „ Kaip grįžti vėl į savo žodžio / Mėlynąjį kalną. / Ir krimsti savo kelio / Duonos plutą“... Taip, neturėdamas vilties ko nors išspausdinti, jau tik pats sau kalbėjo poetas.


Jonas Staliulionis
 

Rašytojai

Antanas  Kalanavičius
1945 - 1992
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą