Personažų vardai lietuvių liaudies pasakose

Šio straipsnio pagrindinė tema - lietuvių liaudies pasakų personažų vardai. Išleisti lietuviškų vardų, pavardžių žodynai, skaičiuojami šalies gyventojų, naujagimių vardai, taip pat vardai, dažniausiai pasitaikantys vienais ar kitais metais, tačiau retas susimąsto, kokie vardai patys populiariausi lietuvių liaudies pasakose. Pasakas skaitė (arba skaito iki šiol) beveik visi, bet, jei reikėtų paminėti veikėjų vardus, turbūt daugelis tepasakytume Jonuko, Elenutės ar Onutės vardus. Vienas kitas paminėtų įsiminusį retesnį vardą. Tad straipsnio tikslas — supažindinti skaitytojus su pasakų personažais (tiesa, tik žmonėmis). Bet tai jokiu būdu ne gyvūnų diskriminacija, kuria kas nors mane gali apkaltinti. Tiesiog pasakose vardai dažniau duodami žmonėms.

Lietuvių pasakų užrašyta daugiau kaip 40 tūkstančių variantų, pirmieji žinomi užrašymai — Simono Daukanto 1835 m. sudarytas rinkinys „Pasakos masių“. Tačiau aš aptarsiu tik pasakas iš „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“.

Įprasta, kad vardą gauna tas personažas, kuris pasakoje yra pagrindinis, apie kurį daugiausiai eina kalba. Kiti pasakos personažai lieka be vardų, pvz.: „Nekatroj karalystėj gyveno buvo vienas karalius su karaliene. Ale gimė jiems sūnus. Sūnų praminė Jonu karaliūnu“ . Tokioje pasakoje kalbama apie sūnų Joną, o karaliaus ar karalienės vardai neaktualūs. Kai kada vardus turi net keli tos pačios pasakos personažai: „Dovas jį vėl atnešė, tai viskas nuo stalo buvo atimta. [...] Potam antrasis brolis, Vilius vardu, nuėjo pas kunigą parsisamdyti. [...] Dabar atėjo Ancas, tas paikasis, pas kunigą parsisamdyti“. Pasakose vardus dažniausiai turi šie personažai, pvz.: karaliaus (vargšo, kupčiaus ir t.t.) sūnus ar duktė, brolis ir sesuo, jauniausias (trečias) brolis ar jauniausia dukrelė, pvz.: devynių brolių sesuo Elenytė. Beveik niekada vardo neturi tėvai. Mitinėms būtybėms — laumėms ir velniams irgi duodami įvairūs tikriniai vardai, pvz.: Rima, Dūlius, Bigutė.

Pastebima, kad vyriškų vardų pasakose yra kur kas daugiau, nei moteriškų. Bene dažniausiai pasakose randamas vyriškas vardas — Jonas bei įvairios jo variacijos — mažybiniai maloniniai variantai (Jonukas, Jonelis, Joniukas). Kitas iš  itin dažnai minimų vardų — Ansas (šis vardas randamas Mažosios Lietuvos pasakose), taip pat šio vardo įvairūs variantai — Ancas, Anskis, Anskys. Vis dėlto vyriškų vardų įvairovė gana didelė: Dovas, Vilius, Jurgis, Mykolas, taip pat Mikė, Mikas, šventųjų vardai, dažniausiai minimi pasakose — Petras ir Povilas.

Populiariausi moteriški vardai lietuvių liaudies pasakose šie: Ona, Elena, Alena ir įvairūs jo variantai — Elena, Elenutė, Alenėlė, Elenytė ir kt., ), Marija ( taip pat naudojami: Marė, Mariutė, Marisenka; lietuvių liaudies dainose dar ir Marelė), Uršulė.

Pasakose neretai sutinkami veikėjai, turintys specifinius vardus, gautus dėl savo mažumo (Nykštukas, Pagramdukas) ar išvaizdos, tam tikrų sugebėjimų, vidinių savybių. Taip atsirado vardai: Auksaplaukis ir Auksažvaigždė, Meškaausis, Kalnavertis (vardas pagal sugebėjimą versti kalnus), Olabarzdis, Šaltgeležis Žydmerčius — kilęs iš žodžio „žydmergavimas — tarnavimas pas žydus“ . Žilinas ir Kostilinas — su ironija, besišaipant duoti vardai, kilę iš žodžių „žilas“ ir „kosėti“. Taip pat yra veikėjų, pavadintų įvairiais gyvūnų, augalų, taip pat gamtos reiškinių, metų laikų vardais: Vabalas, Žaltys, Vyturys, Vėžys, Aržuolas, Pavasaris.

Iš mitinių personažų vardus dažniausiai turi tik velniai ir laumės. Bene dažniausiai lietuvių liaudies pasakose ir sakmėse randamas tikrinis velnio vardas — Liucipierius. Kiti velnių vardai: Dūlius, Bėlzebubas, Čiukutis, Geitis, Kaulinis diedas.

Lietuvių sakmėse dažniausi šie laumių vardai: Bigutė, Lydė, Katrė, Rima (Ryma), Krauzelė, Justikė, Liudė, Brigė, Mortė, Kotrė, Todė ir daugelis kitų. Laumės, kaip ir velniai, turi vardus, apibūdinančius jų išvaizdą: Retadantė, Didžpapė, Storšiknė ir t.t.

Atskira grupė pasakų, kurių veikėjai — bibliniai personažai. Nors šių pasakų vos keletas, tačiau dažniausiai minimi yra Adomo ir Ievos vardai, taip pat kai kurių šventųjų — Petro, Povilo.

Dar viena grupė vardų — tai vardai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti tikriniai vardai, bet iš tikrųjų jie — dabar nebenaudojami žodžiai, reiškiantys daikto, būdo ypatybės ar kurį kitą pavadinimą. Visų šių vardų reikšmę galima rasti didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. Tokio tipo vardams priskiriami ne tik žmonių vardai, bet ir kai kurie mitinių personažų vardai. Pavyzdžiui, laumės vardas Bigutė: „Bigė — 1. Bukas, atšipęs peilis; nudilusi peilio geležtė. 2. Nukirpta uodega. 3. Trumpa kasa. 4. Ranka su nutraukta plaštaka. 5. Trumpas drabužis, liemenė. 6. Sodžiaus pasilinksminimas, pasišokimas“. Arba Gėvelukas — (gėvelis), vok. dial. gevel = Giebel; „1. Liesas žmogus ar gyvulys, 2. Puskvailis, išsižiojėlis“.

Vardų kilmė labai įvairi — vieni lietuviški (Dovas, Margis), kiti — lotyniški, graikiški (Jurgis, Uršulė) ar hebrajiški (Jokūbas, Juozas), slaviški (Povilas).

Taigi, vardų įvairovė pasakose, kaip ir realiame gyvenime, labai didelė. Dabartinėse lietuvių pasakose vardai kitokie negu liaudies, tačiau Jonukas ir Elenutė visada primena šaltus žiemos vakarus, klausantis močiutės sekamų pasakų...

------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Straipsnyje naudota medžiaga:

Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka.
Savukynas, Bronys; Kazimieras Kuzavinis: Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
Vėlius, Norbertas: Mitinės lietuvių sakmių būtybės, Vilnius: Vaga, 1977.
Lietuvių kalbos žodynas.