Kalbėti rimtai apie kultūrinius reiškinius mieste – tai nelyginant pildyti memorialinį tabelį, tad teatleidžia man savaitraščio skaitytojai, kurių akys, užkliuvusios už mano mordografijos, perskaitys visą tekstą. Tačiau nepaisydamas griežtos atsiskaitomybės blankų pildymo reikalavimų, bandysiu atsakyti, kas 2007 m. Klaipėdos miestelio kultūroje virė savo sultyse ir nekilnojo puodo dangčio, o kas išbėgo pro kraštus ir užpylė ugniakurą.
Neretai tenka girdėti, ypač iš kauniečių lūpų, kad jau Klaipėdoje kultūrinis gyvenimas virte verda, kepte kepa, tad kokią teisę turėčiau tai neigti? Nesiskundžiame, nors visą miestelį sukrėtusio įvykio tarsi ir nebuvo. Nelaimėjome nei Eurovizijos, nei Eurolygos, nei misEuropos (jei toks konkursas yra), nei Europos kultūros sostine siekiame būti. Garsėjame politiniais cirkais, kuriuos nepavargdami kelia keli opozicionieriai savivaldybės taryboje, bet tai net nekvepia kultūra. Klaipėdos rašytojai vidutiniškai išleido po kelias knygas, netgi giliai savo krėsle įmigęs jų vadukas R. Černiauskas išdrebino dvi. Tiesa, nė viena klaipėdiečių knyga nepasiekė knygynų topų, bet kas nežino, kaip daromi topai? Ratus apie Klaipėdą ėmė sukti Arvydas Juozaitis, gal sensacija ar olimpiniais medaliai nekvepia, bet iš to kažkas išeis.
Kruizinius laivus pasitikdavo sustirusios ir nuo šalčio pamėlusios šokėjos su „Kepurine“ ir „Gyvataru“, gal todėl laivų skaičius padidėjo, o turistų, viešnagę po Klaipėdos įžymias vietas keičiančių į laiko leidimą šiltose ir jaukiose kajutėse, irgi padaugėjo. Visi tradiciniai festivaliai įvyko, bet jie, be keliolika tūkstančių kainuojančių fejerverkų, daugiau triukšmo nesukėlė, nes paskaičiuota: Lietuvoje kasdien, nesvarbu koks oras, politinė situacija, akcijų rinka bei ekonominė padėtis, vyksta po vieną festivalį. Tad nustebinti gali tik nesurengęs kokio. Dramos teatras per ataskaitinį laikotarpį nepagimdė Šekspyro ar Koršunovo, užtat prarado stogą, nors V. Paukštei tai nesukliudė parsilakinti Nacionalinę premiją. Muzikinį teatrą visus metus krėtė maliarinis drugys, kol iškrėtė iš valdiškos lovos (ir kėdės) ambicingąją A. Žigaitytę. Estrada, be V. Tarasovo ir V. Riaubiškytės šeimos, pagimdė Minedo fenomeną, ir dabar visi prodiuseriai suka galvas, ką iš jo galima išspausti. Geras ženklas melomanui, nes Klaipėda be naujojo kariliono dar įstengė įsigyti du koncertinius fortepijonus „Steinway“ po 300 tūkst. Lt.
Knygynų norma vienam kvadratiniam metrui mieste atsilieka nuo ES reikalavimų, nes netikėtai užsidarė miestiečių pamėgtas Vitalijos knygynas „Po langu“, iš centro, kur jau buvo užsiėmęs kultūrinę dirvą, derlingesnių ir pelningesnių dirvonų arti „Akropolyje“ pasitraukė „Baltos lankos“. Kas trečias lietuvis kaip neskaitė knygų, taip ir toliau sėkmingai neskaito.
Menininkų namai virto komunikacijų centru, todėl nuo šiol čia bendrą kalbą (dažnai tai virsta rezultatu) randa įvairiausio plauko ir raugo menininkai, o jų menų kiemelis traukia ne vieną paragauti skalsios menininko duonos, išbandyti ranką ir ką nors sugadinti.
Deja, didelė dalis klaipėdiečių – darbininkų, mokytojų, daktarų, dėstytojų – yra ištikimi astronomijos mokslui, todėl neatsitraukdami nuo objektyvų stebi žvaigždžių gyvenimus ir kelius, kiekvieną mielą dienelę patirdami jausmų sumaištį, katarsį, euforiją, palaimą ir kitokias pasitenkinimo būsenas. Šiai daliai klaipėdiečių, atvirai šnekant, dzin, kas vyksta kultūrinėje miesto padangėje, jiems svarbiau, kas vyksta žvaigždučių miegamuosiuose.
Vienintelė jūra nenuilstamai dirba savo darbą ir kuria akimirkų meną, o gal tiksliau – niekada nebūna nemeniška, net ir tada, kai jos budria akimi nestebi žymus marinistas Edvardas Malinauskas, ar tada, kai įsiutus (neaišku už ką ir ant ko) kontrabanda plukdo Lietuvos Respublikos nuosavybę – Palangos pliažų smėlį į Švediją. Jūra nuolatos žaisminga, pati sau režisierė, pati aktorė, pati sau poetė ir dainininkė. Ir jeigu jūs, atvykę į Klaipėdą, kultūriniame repertuare nerasite sau tinkamo renginio, žinokite, jūra visada pasirengusi suteikti jums nepakartojamą malonumą.
