Pasikeis knygos forma, bet turinys liks tas pats

Interviu su vienos didžiausių knygų platintojų bei leidėjų įmonės „Mūsų knyga“ generaliniu direktoriumi Eugenijumi Kaziliūnu.

Leidėjai skundžiasi sunkiu gyvenimu, bet jeigu pasidairytume knygynuose, pamatytume ten labai daug knygų pavadinimų.

Per metus Lietuvoje išleidžiama per keturis tūkstančius pavadinimų knygų, įskaitant vadovėlius. Šis skaičius – keturi tūkstančiai šimtas, keturi tūkstančiai du šimtai – yra turbūt stabilus per pastaruosius trejetą metų. Knygų įvairovė išliko ta pati, tačiau mažėja knygų tiražai. O šiaip vienos knygos pakeičia kitas.

Tačiau mažėjant tiražui mažėja ir galimas pelnas. Kaip leidėjai išgyvena? Kodėl tiek daug įvairiausių leidyklėlių?

Lietuvoje registruota apie 450 leidyklų. Yra tokių leidyklų, kurios išleidžia vieną knygą per dvejus metus. Tai paprastai vieno žmogaus leidykla. Žmonės jaučia poreikį, norą tai daryti ir šitaip realizuoja save.

Iš vieno leidėjo girdėjau, kad gerame knygyne yra maždaug apie 10 tūkstančių knygų pavadinimų. Bet iš tikro parduodama šeši šimtai pavadinimų.

Realiai vadinamasis pardavimų „topas“ yra netgi mažesnis, galbūt penki šimtai knygų, kurių parduodama penki ir daugiau egzempliorių per mėnesį. Kitų knygų nuperkamas galbūt vienas egzempliorius per pusę metų arba du egzemplioriai per metus ir panašiai. Tačiau toks asortimentas yra laikomas dėl knygų įvairovės ir dėl to, kad būtų patenkinami visų vartotojų poreikiai. Aišku, asortimentą riboja knygyno plotas, lentynų dydis ir panašiai.


Bet kaip išgyvena leidėjai, kurių knygos nepatenka tarp tų penkiasdešimties ar penkių šimtų gerai parduodamų knygų?

Dalį knygų tiražo nuperka bibliotekos arba knygos būna remiamos Kultūros ministerijos ar kitų fondų, tad tos knygos yra iš tikrųjų išleidžiamos už minimalią kainą. Patys žinote, kiek leidyklų bankrutuoja, neišgyvena. Pasilaikiusios metus ar dvejus jos išnyksta. Tada atsiranda kita leidykla, dažniausiai pasivadinusi kitu vardu, kuriai vadovauja tas pats žmogus. Tai yra amžinai judantis verslas. Vieni miršta, kiti gimsta. Nemanau, kad tai blogas dalykas.


Jūs užsiimate knygų platinimu ir esate didžiausias platintojas Lietuvoje, ar ne?

Tarkim, vienas iš didžiausių.


Ar pastebite kokias nors knygų mados ar perkamumo tendencijas?

Labiausiai perkamos knygos yra vadinamieji romanai. Tai lengvo skaitymo ir turinio knygos. Po to turbūt eina vadovėliai. Tačiau jie yra labiau sezoninis dalykas. Po to – kita literatūra: mokomoji, pažintinė ir t. t.


O ar teisybė, kad skaito moterys?

Taip, tai tiesa. Buvo atlikti sociologiniai tyrimai, kurie parodė, kad didžiausią pirkėjų dalį sudaro moterys.


Vadinasi, rašant romanus reikia orientuotis į moteris?

Dalies tiesos čia esama. Kartais, kai leidžiame savo knygas, siekiame, kad autorės būtų moterys, padarome moterų autorių kūrinių ciklą.


Kada jūs pradėjote leisti knygas?

Prieš šešerius metus.


Kodėl? Juk pelningesnis ir labiau užtikrintas verslas yra knygų platinimas.

Taip, knygų platinimas pelningesnis, tačiau norėjosi turėti visą ciklą: leidybą, didmeną, mažmeną. Dabar mes tai turime. Leidyba, jeigu sėkmingai išleidi knygą, iš tikrųjų gali būti pelninga. Ypač jei išleidi ir parduodi didelį knygos tiražą.


Pasvarstykime, kokie yra nemaži tiražai...

Vidutiniškas tiražas Lietuvoje yra du, du su puse tūkstančio egzempliorių.


Galima sakyti, kad penki tūkstančiai yra beveik paklausiausia knyga?

Penki tūkstančiai Lietuvoje jau yra daug.


Tarkime, parduodate romaną penkių tūkstančių tiražu. Kiek už jį galima prašyti? Dvylikos litų? Vadinasi, knygyne jis kainuos apie dvidešimt litų?

Pardavus penkis tūkstančius gaunama šešiasdešimt tūkstančių litų. Atmeskime 5000 Lt, t. y. spausdinimo išlaidas. Lieka 30 tūkstančių honoraro. Lietuvai tai yra pinigai. Jeigu tai leidykla, kurią sudaro vienas ar du žmonės – nemaži pinigai. Didesnei leidyklai tai nėra dideli pinigai. Todėl leidyklos stengiasi leisti kuo daugiau knygų, kad vieni pardavimai padengtų kitus. Pavyzdžiui, jeigu pasižiūrėtume į Forbeso turtingiausių pasaulio žmonių dešimtuką, pirmame dešimtuke pamatytume tris ar keturis leidėjus. Galbūt jie leidžia ne knygas, o laikraščius ar žurnalus, tačiau jie irgi leidėjai.


Ten egzistuoja ištisos imperijos, apimančios ir žiniasklaidą, ir internetą.

Taip. Bet jas pradėjo paprastas leidėjas, kuris plėtėsi ir apėmė skirtingas šakas: radiją, televiziją ir panašiai.


Gal jūs irgi turite tokių ambicijų? Pavyzdžiui, eiti į internetą, tapti laikraščių ar žurnalų leidėju?

Be abejo, minčių ir svajonių yra visokių. Bet tam, kad jas realizuotum, reiktų gana daug lėšų ir pajėgų. Aš manau, kad mes žingsnis po žingsnio einame ta linkme, kurią numatėme.


Kai kurie leidėjai kaltina knygų platintojus, kad šie iš esmės užsiima kurjerio darbu: išvežioja knygas ir viskas. Leidėjų manymu, platintojai turėtų aktyviau stebėti srautus knygynuose, kuriuose parduodamos knygos. Ar jūs priimate šiuos priekaištus?

Išskirsiu du dalykus – distribuciją ir logistiką. Logistika yra, kaip jūs ir sakote, kurjeris, kuris nuveža knygą ir atsisveikina. Distribucija – tai, kuo mes užsiimame realiai. O mes užsiimame ir pardavimais, ir vežimais. Vadinasi, surenkame knygas iš leidėjo ir jas perduodame knygynams. Šitaip sekame rinką, knygų likučius, netgi lentynas. Darome akcijas. Tai yra mūsų funkcija. Taip, priekaištai leidėjams iš esmės yra teisingi, bet jie turi būti taikomi logistikos kompanijoms. O mes, atlikdami distribucijos funkciją, imame ir perkame tiražus iš leidėjų. Esame suinteresuoti, kad knygos būtų parduotos.


O ko reikia, kad jūs nupirktumėte iš leidėjo knygą?

Pinigų.


Ko dar?

Mes turime ryšius ir sutartis su visais Lietuvos leidėjais. Žinome jų leidybines programas. Deramės su leidėjais. Dažniausiai deramės tik dėl to, kad perimtume visą tiražą, sumokėtume jiems pinigus ir užsiimtume knygos pardavimu. Nusipirkęs knygą šiandien, iš karto gali pateikti ją į lentynas.


Bet vėlgi ne visas knygas taip nuperkate?

Turime savo komisiją, kuri susirenka keletą kartų per savaitę. Sunešamos knygos, kurias gauname kaip pasiūlymą priimti arba pirkti, ir tada sprendžiame. Komisijoje yra leidybos skyriaus vadovė, prekybos skyriaus vadovė ir atstovė, kuri tiekia knygas į bibliotekas. Aš pats kartais dalyvauju. Žmonės dirba šį darbą ilgus metus, pažįsta autorius, knygas, rinkas. Jie žino, kokios knygos gali būti parduodamos, kurios labiau tinka prekybos centrams, o kurios knygynams. Kiekvieną kartą apie kiekvieną knygą sprendžiame atskirai.


Bet vis tiek egzistuoja daug didesnė tikimybė, kad koks nors romanas bus populiaresnis nei mokslinis veikalas.

Mokslinių knygų tiražas dažniausiai būna ne toks didelis kaip romanų. Todėl skaičiuoji, žiūri į rinką: tiek yra aukštųjų mokyklų, tiek bibliotekų. Gal tų penkių šimtų knygų, kurias siūlo, ir užteks, gal jų bus per mažai, o gal per daug. Bet viskas susiję su tam tikra rizika. Tai verslo rizika, kurią turi prisiimti, tvarkytis, žiūrėti.


Atrodo, kad knygų rinka paradoksali. Netgi pripažintų lietuvių autorių, tokių, kaip Sigitas Parulskis, romanai parduodami ne pačiais didžiausiais tiražais. Kai kurios Vakarų paklausiausios knygos tokiomis netapo Lietuvoje. O, pavyzdžiui, niekam nežinomas rašytojas Katanis prabuvo lyderis net keliasdešimt savaičių, vadinasi, pakankamai daug jo knygų buvo parduota.

Mano galva, yra keletas būdų. Visų pirma, nežinomas autorius, bet gal jam buvo padaryta gera reklama, parašyta daug straipsnių apie knygą. Galbūt tai buvo leidyklos triukas. Pavyzdžiui, leidykla turi savo knygynus – suinteresuota, kad knyga būtų gerai parduodama, ji padaro tokį pokštą: parašo, kad knyga yra pirmoje vietoje. Iš tikrųjų ji tėra tik penkiasdešimt penktoje vietoje ir panašiai. Žmogus, atėjęs į knygyną, tokią knygą dažnai nusiperka. Tai triukas, kuriuo dažnai naudojasi kai kurie leidėjai. Tuo metu, pavyzdžiui, tokios knygos, kaip Parulskio, tikriausiai negauna pakankamos reklamos, nes reklamai reikia televizijos, radijo bei kitų masinių informavimo priemonių. Pas mus rinka maža – trys su puse milijono gyventojų. Angliškai kalbančios visuomenės yra du milijardai. Turėdamas tokią rinką jau gali „išsukinėti“ knygą.


Pasauliniams leidėjams, kurie užsiima knygų leidimu, bet neturi sukūrę imperijos, irgi sunku išsilaikyti.

Mano galva, žiūrint į pastarųjų metų paklausiausias knygas matyti, kad galima išpopuliarinti net ir prasčiausią veikalą. Neveltui atliekami tyrimai, analizuojama žmonių psichika, sąmonė. Remiantis tokiomis analizėmis ir rašomos knygas, kurios patenka į rinką. Kaip ir kino pramonėje, šiandien madingos katastrofos, rytoj bus madingos ateivių temos, paskui vėl kažkas.


Su kokiomis svarbiausiomis problemomis susiduria knygų platintojai?

Didelių sunkumų lyg ir nėra. Svarbiausias dalykas yra tas, kad santykiai su visais knygynais yra dažniausiai konsignaciniai: nuveži jiems knygas, po to jie deklaruoja pardavimus ir sumoka tau už parduotas knygas kitą mėnesį. Tačiau reikia pripažinti, kad ne visi knygynai sąžiningai elgiasi. Kartais pasitaiko, kad jie deklaruoja mažiau knygų, negu iš tikrųjų pardavė. Kartais nuvažiavęs į knygyną atlieki patikrinimą ir matai, kad jis turi paslėpęs ir nesumokėjęs tau apie penkiasdešimt tūkstančių litų.


Bet gali būti taip, kad jeigu knyga populiari, ji išperkama, ir jos vieta lentynoje lieka tuščia.

Taip atsitinka. Mes nuvežame, pavyzdžiui, penkias knygas, o knygynas parašo, kad pardavė dvi ir vėl užsako penkias. Akivaizdu, kad kažkas čia ne taip. Todėl didžiausia problema yra mokumo arba atsiskaitymo problema, nes mes negalime sekti, kontroliuoti, matyti. Aš jau anksčiau siūliau didmenininkams arba leidėjų asociacijai įkurti centrą, į kurį suplauktų visa informacija iš kiekvieno knygyno kasos aparato. Parduodama knyga ir informacija automatiškai nueitų į šį centrą. Pagerėtų ne tik atsiskaitymas, bet ir rinka matytų statistiką. Šiandien mes šito neturime ir nematome, kiek ir kokių knygų yra iš tikrųjų parduodama. Ne visos leidyklos informuoja. Viena pasako: „Mes – labai didelė leidykla“. Bet ne ta leidykla yra didelė, kuri išleidžia labai daug knygų. Tai leidykla, kuri daug parduoda.


„Alma littera“ turbūt yra vienas pavyzdys. Jie daug leidžia, bet sąrašų viršūnėse jų knygų nematau.

Jų knygų masė iš tiesų yra didelė. Praeitais metais jie išleido apie aštuonis – devynis šimtus pavadinimų, įskaitant ir vadovėlius. Reikia pripažinti, kad „Alma littera“ yra daugiausiai išleidžianti leidykla.


Seime buvo diskutuojama, kad Lietuvai reikia skaitymo metų. Ar tikrai jie ką nors pakeistų rinkoje?

Manau, svarbiausias dalykas šiais laikais yra mūsų jaunosios kartos skaitomumas. Nes dabar jie visi metasi į internetines erdves, žaidimus, SMS, Skype programą. Galbūt tokie metai ir užkabintų jaunąją kartą, ji susidomėtų knygomis, pradėtų skaityti, atrastų knygą kaip alternatyvą kompiuteriui ar kažkokiems kitiems dalykams. Mano manymu, svarbiausias dalykas – per tuos skaitymo metus daugiausiai dėmesio skirti jaunajai kartai.


Ar jūs nebijote, kad naujosios technologijos tiesiog paims ir išstums knygas? Nes užaugs karta, kuriai nereikės knygų. Antras dalykas: galbūt knyga tiesiog pasikeis, ji bus elektroninio pavidalo. Jei tau reikia knygos – eini į kažkokią elektroninę svetainę ir parsisiunti ją į savo kompiuterį. Ir sumoki gerokai pigiau nei už popierinę knygą.

Tokia perspektyva egzistuoja. Tačiau pažvelkime į tuos pasaulio kraštus, kuriuose technologijos iš tiesų yra pasiekusios aukštą lygį, pavyzdžiui, Japoniją. Teko keliauti ir matyti. Nepastebėjau, kad knygos dingtų iš lentynų. Žmonės važiuoja metro, eina gatvėmis, o jų rankose knygos. Kad ir kaip būtų keista, jas skaito.


Tai tik senoji karta, kuri užaugo su knygomis. Naujajai kartai, užaugusiai su kompiuteriu, nebus jokio psichologinio diskomforto skaityti ekrane, juolab, kad galbūt jie bus sulankstomi ir gana paslankūs.

Tai ateis, be abejo, ateis. Bet ir leidėjai keičiasi. Jie irgi kiti. Pradės leisti knygas elektroninėje erdvėje. Pasikeis knygos forma, bet turinys liks tas pats.


Bet tada platintojų kaip ir nebereiks?

Teisingai, galbūt išnyks platintojų įmonės. O gal jos transformuosis į kitokio pobūdžio įmones, kurios užsiims elektroninių knygų prekyba. Viskas pakeis formą. Vieni išnyks, o tie, kurie greičiau suvoks tuos pakitimus, išliks.


Ačiū už pokalbį.