Kovo 21 d. į literatūros popietę Kauno menininkų namuose susirinko neįprastai jauna publika – Pasaulinės poezijos dienos proga čia buvo pristatomas 2004 m. almanachas Kauno jaunieji.

Oficialiąją renginio dalį, nors ir kratydamosi šio epiteto, pradėjo vakaro vedėjos poetės Dovilė Zelčiūtė ir Enrika Striogaitė, joms talkino Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis. Pasak D. Zelčiūtės, Kaunui „verkiant reikia šviežio kraujo“, todėl šio almanacho pasirodymas – svarbus įvykis. Poetė džiaugėsi, kad tiek daug jaunųjų kauniečių rašo, vadinasi, neapleidžia sielos ir yra atviri pasauliui. E. Striogaitė renginio dalyviams linkėjo drąsos, ragino nebijoti kritikos, patiems kurti vakaro atmosferą.

Almanacho sumanytojai ir leidėjai – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai. Į jaunųjų talentų paieškas po Kauno aukštąsias ir vidurines mokyklas leidosi E. Striogaitė, nes, kaip teigė P. Palilionis, iš pradžių rinkiniui nebuvo pinigų, o po to pritrūko ir eilėraščių. Kūryba praėjo griežtą trims skirtingoms rašytojų kartoms atstovaujančių „LRS biurokratų“ E. Striogaitės, D. Zelčiūtės ir P. Palilionio atranką. Supažindinta ir su kitais prie leidinio atsiradimo prisidėjusiais bendradarbiais: dailininku Gediminu Pempe, fotografu Zenonu Baltrušiu, Kauno skyriaus referente Greta Baliūnaite.

Po tokios įžangos savo eilėraščius skaitė dvidešimt kuklesnių ir drąsesnių, lyriškų ir šmaikščių, net jaunatviškai kandžių almanacho autorių. Pasirodo, poeziją kuria ne tik filologai, bet ir būsimieji medikai, politologai, ekonomistai bei kitų sričių ir įvairiais talentais apdovanoti žmonės. Todėl nemažai dėmesio buvo skiriama eilėraščių pateikimo formai. Giedrė Kazlauskaitė ir Lina Pikčiūtė prisistatymą pavertė mažyčiu performansu, Justina Razmaitė grojo gitara ir dainavo savo kūrybos dainą. Dovilė Zaveckaitė, pareiškusi, jog nemėgsta garsiai skaityti eilių, fortepijonu skambino Frenko Sinatros „Bang Bang (My Baby Shot Me Down)“. Ne tik poetas, bet ir dailininkas Gvidas Latakas eilėraščiu kvietė: „vaikiukai darome parodą / žinot vynas aliejus drobė panos / viskas kaip turi būti“.

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytoja Eugenija Vaitkevičiūtė pasidžiaugė, kad rašoma ne tik homo sapiens, bet ir „išpuvusio suoliuko kojelės“ balsu (Indrė Valantinaitė, „Esu“). Beje, tarp vakaro dalyvių buvo ne tik debiutantų: Giedrė Černiauskaitė neseniai išleido pirmąją poezijos knygą Iš sudegusios praeities, o Edmundas Vaitelis yra Prano Lemberto konkurso paskatinamosios premijos laureatas.

Pagiriamąjį žodį reikia tarti renginio organizatorėms ir vedėjoms. Ar gali kompiuteris sugalvoti eilėraštį, kokias pretenzijas literatūrai kelia medicinos studentai, ar jų eilių neužgožia medicininės metaforos, ar reikalingi mokytojai kuriant poeziją – tokiais klausimais jos kamavo jaunuosius poetus. Be kita ko, kiekvienam skaitovui teko traukti burtus su Taro kortų ar chiromantijos pranašystėmis bei patarimais poetinei ateičiai. Improvizacinė erdvė, koncentruota renginio forma, spontaniški dialogai, profesionalios muzikos intarpai (smuiku griežė Kamilė Mačiulytė, fortepijonu skambino Rima Mačiulienė) neleido įsigalėti monotonijai.

Vakaro pabaigoje „aukštyn kojomis apverstos žaidimo taisyklės“ – autorių ir publikos klausimai rengėjams – sukėlė karštų ginčų. Paprašytas įvertinti, ko autorių eilėse buvo per daug ir ko per mažai, P. Palilionis sakė, kad įvaldyta nauja rašymo technika dar nėra poezija. Daugumai jaunųjų poetų trūksta individualios pasaulėjautos, sumaišius eilėraščius neatskirtum, kuris kurio parašytas. Jis patarė nesibodėti klasika ir apgailestavo, jog nebevyksta literatūriniai seminarai, kuriuose būdavo mokoma meninių gudrybių.

Jaunoji karta savo ruožtu pasigedo konkretumo, „sveikos kritikos“, reikalavo paaiškinti, kokie meniniai kriterijai lėmė komisijos sprendimus, kas ta „literatūrinė uoslė“, pasigirdo netgi kaltinimų korupcija. Į diskusiją įsijungus E. Vaitkevičiūtei, svarstyta ir aukštųjų mokyklų įtaka kūrybiškumui: E. Striogaitė pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, jog užčiuopus savyje kūrybiškumo kibirkštis, reikia mesti lituanistiką, nes už kūrybą neįmanoma „atsiskaityti“. P. Palilionis atkreipė dėmesį ir į tai, kad du humanitarinio profilio universitetai Kaune iki šiol neišugdė nė vieno jauno rašytojo. Belieka tikėtis, kad Rašytojų sąjungai tai pavyks padaryti.

Goda Volbikaitė

Literatura.lt