Rašyk
Eilės (72011)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2494)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pasaulinė diena be poezijos

2004-04-08
Pernelyg ilgai užsibūdamas tekstuose ir sukdamasis apie tekstus, staiga pasijunti persisotinęs, tavo klausą ima erzinti net pakenčiami kūriniai, pats daraisi nevaisingas. Ir tada kyla noras pabėgti į Mergelių salas. Arba atšvęsti dieną be poezijos.

O kai vartai per savaitę išleistų knygų bibliografiją "Literatūroje ir mene", kyla noras paimti ilgas atostogas arba kartu su Rimbaud ar Borisovu pradėti prekiauti ginklais kokioje nors egzotiškoje Afrikos šalyje. Per metus Lietuvoje poezijos knygų išleidžiama daugiau, negu parduodama, pavyzdžiui, Wisławos Szymborskos ar Zbigniewo Herberto knygų. Regis, metas būtų susitaikyti su mintimi, kad Lietuvoje poezija ne skaitoma, bet rašoma. Ir vis dėlto.

Kiek gyventojų Lietuvoje rašo eilėraščius? Lenkų rašytoja Olga Tokarczuk vienoje esė teigia, kad Lenkijoje eilėraščius rašo apie 100 tūkstančių gyventojų, tarp jų ir du Nobelio premijos laureatai. Manydami, kad Lietuvoje šis procentas turėtų būti tikrai ne mažesnis, suskaičiuotume apie 10 tūkstančių, tarp jų ir porą kandidatų į Nobelio premiją. Keliems šios armijos eiliniams ar seržantams rūpi savo ar kitų šalių ginkluotės, strategijos ir taktikos? Tūlas pasakys, kad kareiviams niekad nerūpėjo tokie dalykai, už juos mąstė generolai. Tačiau ir aukštesniuose ešelonuose dažnai girdisi ironijos ir skepsio intonacijų, pastebimas abejingumas tam, kas vyksta už kiemo ribų. Vis dar kabinamasi mažiausiai už dviejų mitų. Pirmasis – lietuviai yra poetų tauta. Toli gražu ne visi jame įžiūri ironijos elementą. Ir kažkaip savaime, kaip būdinga mitinei logikai, peršokama prie antrojo – lietuvių poezija yra geriausia. O čia jau nebelieka jokios ironijos.

Bendraudamas su vienu ar kitu Vidurio (ir ne tik) Europos rašytoju, vis išgirstu, kad jo šalis yra poetų kraštas, kad ir ten eilėraščius rašo tūkstančiai. Ką gi, mitas apie Lietuvą – poetų kraštą, kaip ir daugelis pasaulio mitų, pasirodo nesąs unikalus. Šį tą sako apie poezijos vaidmenį visuomenėje, bet greičiausiai ne tai, ką norėtų išgirsti pats rašantysis.

Antrasis mitas turi dvi atmainas. Pirmoji paprastai orientuota į paties rašančiojo asmenį. Kitaip sakant, tai, ką aš rašau, yra geriausia. Viena vertus, tai būtina rašymo sąlyga, antraip kokia prasmė gadinti popierių. Kartu ji atliepia šiuolaikinės psichologijos reikalavimus ugdyti pasitikėjimą savimi. Bet jau labai nerimtai atrodo dešimties tūkstančių narcizų armija.

Antroji mito atmaina tiesiogiai susijusi su pirmąja, ji labiau reiškiasi vertinant. Paplitusi tarp aukšto rango karininkų ar gerų kareivių, t. y. tų, kurie nori būti generolai. Lietuvių poezija yra geriausia, ergo, ko verta užsienio poezija, juo labiau kai ji išverčiama į lietuvių kalbą, – juk žinoma, kad vertimai retai pasiekia originalo kokybę. Obskurantizmas pasklinda visais lygiais. Kultūros ministerija ir fondai neranda pinigų ar nemano, kad reikėtų remti poezijos vertimus. Leidyklos nesiima leisti, nes vertimų niekas neperka. Kritikai nesiteikia pastebėti poezijos vertimų. Skaitytojams irgi ima atrodyti, kad visa tai – tik duoklė naujiems europiniams vėjams, į kuriuos galima nekreipti dėmesio, kaip sovietiniais laikais būdavo nekreipiama dėmesio į privalomąją ideologinę literatūrą.

Rezultatas: per metus išleidžiama apie kelis šimtus lietuvių poetų knygų, tuo tarpu vertimų – vos viena kita knyga. Per nepriklausomybės metus nesugebėjom išleisti nė vienos rimtesnės užsienio šalių šiuolaikinių poetų antologijos, šalia keliolikos reikšmingesnių šiuolaikinių pasaulio poetų – nemažai atsitiktinių ar net konjunktūrinių autorių, daugiausia dėmesio skirta klasikai – senajai ar bent jau dvidešimtojo amžiaus.

Ir šitai lemia ne tik patikrintų vertybių ilgesys. Dažnai veikia ta pati visagalė rinkos mechanika, kuri, anot dar vieno mito, valdo visus, tik ne mane – kai bus nobelis, tada ir skaitysime. Miłoszas ar Szymborska savo nobelius gavo už kelių dešimčių metų senumo darbus. Po trisdešimties metų leisime Nobelio premijos laureatus, kurie šiandien rašo kūrinius, pelnysiančius jiems premijas.

Taigi liekame savojo mito teritorijoje, nenorėdami, o kartais ir nepajėgdami gilintis į svetimus mitus. Beje, viena čekų rašytoja nuoširdžiai nustebo, sužinojusi apie šio mito gyvastingumą Lietuvoje. Čekai, regis, labiau linkę manyti, kad ne jų šalyje yra Europos centras. Bepiga jiems, turintiems ir pasaulinio garso klasiką, ir pasaulinio garso rašytojus šiandien. Mes vis dar turime šlėktiško užtaiso, užsispyrimo.

Reikia pripažinti, kad galime išsiskirti nebent abejingumu. Palyginkime su Švedija, ne ką didesne valstybe, neturinčia jokių imperinių ambicijų. Per pastaruosius metus ten buvo išleistos net kelios lietuvių autorių – ir vyresnių, ir jaunesnių – knygos, kurios sulaukė (mūsų masteliais) neįtikėtino spaudos susidomėjimo, recenzijas skelbė ir literatūriniai leidiniai, ir svarbiausi dienraščiai. Lietuviškojo mito atstovas tuoj pat linktelės galvą, aha, argi nesakiau, kad mes esam geriausi. Deja, tikrai ne todėl.

Tik todėl, kad jiems įdomu, o mums dažniausiai – ne. Nesu tikras, kad čia tik nacionalinių skirtybių klausimas. Ne tik švedams įdomu.

Kovo 16 dieną Berlyne įvyko vakaras, skirtas Pasaulinei poezijos dienai. Jį surengė LiteraturWERKstatt – viena solidžiausių literatūros organizacijų, Vokietijos literatūrinio gyvenimo žemėlapyje išsiskirianti ypatingu dėmesiu poezijai. Jos vadovas – Thomas Wohlfartas, didžiausio ir avantiūristiškiausio Europoje literatūrinio renginio "Literatūros ekspresas Europa 2000" įkvėpėjas ir pagrindinis organizatorius. Šįsyk poezijos diena buvo paminėta pasikvietus poetus iš Vidurio Europos. Vakare savo kūrybą skaitė Constantinas V.Banescu (Rumunija), Katerina Rudčenkova (Čekija), vyresniems lietuvių poetams neblogai pažįstamas poetas iš Baltarusijos Alesas Razanovas, Ferencas Szijjis (Vengrija), Lietuvoje prieš porą metų lankęsis slovėnų poetas Tomažas Šalamunas bei šių eilučių autorius. Simboliška pati renginio vieta – Maxo Liebermanno namai, esantys Brandenburgo vartų pašonėje, padalytos Vokietijos metais buvusioje niekieno žemėje, kitapus didžiosios Berlyno sienos.

Regis, renginys kaip renginys, parengtas preciziškai (tai būdinga vokiečiams), sklandus, beje, prasidėjęs aštuntą valandą vakaro ir pasibaigęs po dešimtos. Literatūriniai skaitymai Vokietijoje įprasti, vien Berlyne jie vyksta bene kasdien. Tačiau kai kurie dalykai privertė susimąstyti, netgi imtis lyginamųjų studijų.

Į vakarą susirinko apie pusantro šimto klausytojų. Atėjo pasiklausyti ne savo mylimų klasikų, bet jiems beveik nežinomų poetų iš ne ką geriau žinomų šalių. Jiems įdomu. Ir ne vien todėl, kad kai kurie iš mūsų netrukus tapsime tos pačios Europos sugyventiniais. Vokiečių rašytojas Norbertas Niemannas vėliau patvirtino mano įspūdžius. Jo žodžiais, Vokietijos leidyklos (taigi ir skaitytojai) šiandien vis daugiau dėmesio skiria kitų šalių literatūrai, bet ne tik bestseleriams, jas domina šiandieninė, ypač Rytų ir Vidurio Europos, literatūra. Solidesnėse leidyklose dirba žmonių, išmanančių atskirų regionų literatūrą, ieškančių pirmiausia jaunesnių autorių. Anot N. Niemanno, vokiečių rašytojai netgi yra pajutę domėjimosi savų autorių kūryba atoslūgį. Atvirumo mitas? Tuomet kada ir kaip patiriamas sotumo jausmas?

Vidurio Europos poetų vakaras simptomiškas. Vilniuje tokie skaitymai vyksta pustuštėse salėse. Skirtingi mitai. Kartais imi ir susimąstai, kuris geresnis. Ypač kai pavargsti plūduriuoti tekstų jūroje, kai noris išplaukti į krantą, susirasti butelį vyno, beje, ne lietuviško, ir atšvęsti pasaulinę dieną be poezijos.


Eugenijus Ališanka
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-19 18:24
Prozerpina
o šiaip jau labai teisingai pamąstymai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-16 19:39
Rentgenas
Nu, genijus. Paskaičiau jo kūrybos pagal rasyk.lt pateiktus linkus: galėtų ramiai publikuoti rasyk.lt, gautų trejetus, manau, pora jo kūrinių būtų ištrinti. "Eugenijus Ališanka rašo eilėraščius, kuriems būdinga vadinamoji išcentrinė struktūra, - tai laisvos kompozicijos tekstai, nevaržomi nei ritmo, nei rimo" - tikslus rasyk.lt etalono receptas. Citata iš jo paties eilėraščio: "seniai pabudau niekaip nesurenčiu sakinio". Būtent.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-15 01:00
nnnn
pamokslai, bl.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-13 15:06
g
g
Ne visi rašo... Ačiū tiems, kurie nerašo :)
Kaip ir tiems, kurie rašo taupydami ir gerbdami kitų laiką :) O kitų aš nesuprantu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-10 20:48
en den dū
Tai švenčiam pausaulinę dieną be poezijos.

ir vis tik, kiekvienam sava kuryba geriausia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-09 15:51
usūrinis šuo
o švedija tikrai ką didesnė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-04-08 18:25
justickis
Gal pažiūrėsiu ir provincialisto akimi, bet susilaukti pusantro šimto klausytojų poetinė Lietuva dar nenusipelnė. Berlynas ne Vilnius... Kasžin kaip būtų, jei paskaičiuotume susirenkančiųjų vidurkius... dar pagalvokim... jei į sostinę sugužėtų provincialai: ar nepadidėtų auditorija... neįsivaizduojat turbūt, kiek yra norinčių pamatyti kad ir tą patį straipsnio eilučių autorių... žinoma, skeptikų be galo daug, bet, manau, viskas susiveda į vieną dalykėlį – pinigus. Kolei kas į pinigus, pinigus, į pinigus... Kokia ten, atodo, Marlou diagrama: kol nesijauti saugus, ech, kam tas dvasinis gyvenimas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą