Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Palankios ir nepalankios aplinkybės

2003-01-31
Praėjusią savaitę (sausio 25 d.) visa mūsų humanitarinė visuomenė turėjo minėti Jurgio Lebedžio devyniasdešimtmetį (mirė 1970 m.). Lituanistams nereikia aiškinti, kas buvo Jurgis Lebedys - galbūt žymiausias XVI-XIX a. lietuvių literatūros tyrinėtojas. Pokario metais, kai, rodos, buvo uždusinta bet kokia tautinė mintis, jis parašė monografijas apie Simoną Stanevičių ir Mikalojų Daukšą, parengė S.Stanevičiaus "Pasakėčias", "Raštus", S.Slavočinskio "Giesmes", sudarė "M.Daukšos bibliografiją". Po jo mirties išleistas dvitomis "Lituanistikos baruose", "Senoji lietuvių literatūra" ir kitos knygos parodė, kad, anot prof. Vandos Zaborskaitės, "Jurgio Lebedžio darbai yra dideli ne vien sukauptos ir sutvarkytos medžiagos gausybe". Profesorė štai taip apibūdina savo kolegą: "Jis mokėjo surasti ir parodyti tarp įvykių ir žmonių egzistavusius giluminius saitus, perteikti epochos dvasią". Kaip tai prasminga ir didu - perteikti epochos dvasią.


Palankios arba nepalankios aplinkybės nulemia išnaudotas arba neišnaudotas galimybes. Atrodo, kad tai natūralus visuomeninių ir bendražmogiškųjų santykių dėsnis. Jis vairuoja sėkmių ir nesėkmių švytuoklę: aukštyn - žemyn, ant bangos - po banga... Betgi J.Lebedys neturėjo palankių aplinkybių, jis tiesiog dirbo, apsuptas dusinančios atmosferos. Jis sakydavo: "Dirbti yra vienintelis išsigelbėjimas". Vardai, šviečiantys mūsų kultūros žvaigždyne, šiandien neįdomūs net humanitarams studentams, ką jau kalbėti apie kitus visuomenės sluoksnius. Neįdomūs literatai, o tuo labiau literatūros mokslininkai, menų kūrėjai, išpažinę tradicines vertybes kaip nekintamą harmoningo pasaulio dėmenį, neįdomūs ir tie, kuriems rūpi mūsų kultūros istorija ir kultūros žvaigždynas, nušviečiantis tautos ir valstybės kelią iš praeities į ateitį. Todėl sunku šiandieninėje rinkoje išsilaikyti kultūros leidiniui, pasirinkusiam tokią nemadingą kryptį - iškelti paviršiun įvykius ir vardus, kurie nejaudina perteklinės vartotojų visuomenės. Tokioje kryptyje jau trylikti metai balansuoja "Dienovidis" - ant išnykimo ar egzistencijos pratęsimo ribos. Norėdama leidinį išlaikyti redakcija sudarė sutartį su panašaus likimo "Literatūros ir meno" redakcija, tikėdamasi, kad dviem bus lengviau išsilaikyti, kad du leidiniai, įsilieję vienas į kitą, praturtins ir pagausins skaitytojų ratą. Kad jie taps modernesni savo išore ir turiniu, užgriebdami įvairesnius kultūrinio gyvenimo aspektus. Deja, to neįvyko. Sukliudė nepalankios aplinkybės?..


Šiandien paskutinį kartą aštuonių puslapių "Dienovidis" išeina drauge su "Literatūros ir meno" savaitraščiu. Neketinu čia aiškinti peripetijų, kodėl taip atsitiko. Iš tiesų jungimasis, matyt, buvo pernelyg mechaniškas, gal per ankstyvas, o ryžtingoms permainoms ne kiekvienas gali ryžtis. Norisi tikėti, kad tryliktus leidybos metus pradėjęs ir nemažo būrio skaitytojų pamėgtas "Dienovidis" nebus numarintas ir palankios aplinkybės pasitarnaus atsiskleisti dar neišnaudotoms galimybėms. Nors kas žino, ties kuria padala sustos sėkmių-nesėkmių švytuoklė šiandienos permainingame laike ir pasaulyje, kuriame įsigali žiaurūs, kai kada nesąžiningi konkurencijos dėsniai. Ką ten šiandienos pasaulis, jei XVI amžiuje, kuomet kapitalizmu dar nė nekvepėjo, du partnerius vilniečius ištiko istorija, kurią keliais sakiniais aprašė A.R.Čaplinskas naujoje savo knygoje "Valdovų kelias. Didžioji gatvė". "1575-1576 m. Mamoničių spaustuvė išspausdino tris knygas: "Četveroevangelie naprestolnoje", "Psaltyr" ir "Časolov". Vėliau tarp spaustuvininko ir spaustuvės savininkų kilo konfliktas. Mstislavecas buvo reikalingas Mamoničiams, kol buvo įrengta spaustuvė, išmokyti spaudos meno žmonės, išspausdintos kelios paklausios knygos. Toliau bendradarbiauti su Mstislavecu, kurį reikėjo išlaikyti, ir dalytis pelnu Mamoničiams atrodė komerciškai neverta." Ką čia bepridėsi, gyvenimas yra žiaurus, anot Petro Dirgėlos.



Aldona Žemaitytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą