Tebus tai žvilgsnis į "Literatūros ir meno" ir "Dienovidžio" jungtuves.
Iš karto sakau, kad niekas manęs nekalbino rašyti apie tai. Bet šį žingsnį palaikau ir suvokiu kaip svarbų pokytį.
Daug, bemaž keturiasdešimt metų, esu litmenietis, - kaip skaitytojas, paskui kaip autorius, penkerius metus (1974-1979) dirbau redakcijoje. Beje, tada dirbo ir Aldona Žemaitytė. Čia galima pakartoti, kad LM daug "paruošė kadrų" naujiems spaudos leidiniams, gimusiems Nepriklausomybės pradžioje. Taigi paruošė sau ir oponentų, nes įsitvirtinti lengviausia neigiant. Be to, per pastarąjį dešimtmetį, iki Kornelijaus Platelio darbo pradžios, LM puslapiais plūsdavo ir tokios pilkumos, kurią gėdinti buvo lengva.
Skaičiau ir "Dienovidį", kurį "Lietuvių literatūros enciklopedija" 2001 m. aprašė šitaip: "Katalikiškos orientacijos politikos ir kultūros savaitraštis, pradėtas leisti Vilniuje 1990". Šias etiketės spalvas kai kurie kolegos yra taip sureikšminę, kad turbūt nė nepamatė permainų, įvykusių žurnaliniame "Dienovidyje" praėjusiais metais. Jis tapo neabejotinai nuosaikesnis, kultūros refleksija jame įveikė politikavimą.
Jungtinį didelį 24 puslapių savaitraštį visų pirma suvokiu kaip paslaugą skaitytojams, kurie jį perka arba užsisako. Imdami į rankas vieną leidinį, dabar jie gaus daug daugiau. Taip, tai kapitalizmas, rinka, galvojimas apie vartotoją. Esam pripratę, kad LM rasime literatūros ir kitų menų apžvalgas, recenzijas, kūrinių publikacijas. Taip pat - tai jau naujiena - išsamiausią kultūros gyvenimo kroniką bei anonsus. Ką į šią tėkmę įlies "Dienovidis"? Šiandieniškus kultūros palikimo apmąstymus, visuomenišką meno procesų refleksiją, Lietuvos ir išeivijos sugyvenimo būsenas, įvairesnę, judresnę žurnalistiką. Jungtis, kurią ginčininkas pavadintų mechaniška, iš tiesų turėtų duoti platesnį, integruotą, labiau visuminį kultūros vaizdą. Ketvirtinis žurnalas, kurį ruoš abi redakcijos, išplės didesnių publikacijų lauką.
Čia bene pirmas atvejis šiandieninėje mūsų kultūroje, kai jungtuvių dvasia stipresnė už skyrybų dvasią. Ir kai du neturtingi (kalbant apie leidinių pinigines) susitarę pasiryžo praturtinti mus visus. Paprastai tokie taurūs gestai sulaukia labdarių dėmesio. Pažiūrėkime visi, kaip dabar pasielgs Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, svarbiausias spaudos kultūrinių projektų pagalbininkas. Pernai, pamenu, fondo taryba mėgino skatinti tokius veiksmus ir žadėjo dosniai remti. Tąsyk Rašytojų sąjungos pradėti "Literatūros ir meno" pokalbiai dėl draugystės su "Šiaurės Atėnais" pasibaigė daugtaškiu. Niekas negali leidinių sujungti valingai (kaip, regis, pageidautų viena Seimo ponia). Vienintelis kelias - geranoriški susitarimai, pagrįsti rinkos, finansinių aplinkybių ir kūrybinių sumanymų analize. Apsispręsti nėra lengva, nes aišku, kad tenka paaukoti atskiro leidinio ypatingus santykius su autoriais, skaitytojais, gerbėjais. Ir tai, kas sunkiai apibrėžiama, idealu - kultūros židinio aurą.
Pabaigai - citata iš airių rašytojo Flanno O’Brieno nuostabaus romano "Trečiasis policininkas". Seržantas Plakas su romano herojumi pasikalbėjo taip:
- Ar jūs kada gyvenime, - paklausė jis, - esat lipęs ant dviračio iš dešinės?
- Ne.
- O kodėl?
- Nežinau. Niekad apie tai negalvojau.
