Oro pardavėjai: dabartinė Baltarusijos poezija

Baltarusija – šalis Europos skersvėjuose.

Prarastos tėvynės sapnai ir amžinas Odisėjo grįžimas namo – baltarusių kraujyje. Bent jau mūsų, kurie nors šiek tiek girdėjo apie šitą jūrininką. Apie tą patį, kuris, artėdamas prie savosios Itakės, prisnūdo pasikišęs po galva maišą su vėjais. Odisėjo palydovai atrišo maišą, ir kelionė užsitęsė. Panašiai ir baltarusių intelektualai: pačiame savo sugrįžimo finiše sapnuoja tėvynę, o po galva – ūžauja skersvėjai.

Baltarusiai – ryškiai išreikštų oro stichijos poetų nacija. Žodžių leidimas pavėjui ir kita tuštybių tuštybė jau seniai tapo jei ne nacionaliniu mūsų sportu, tai bent jau nuolatiniu užsiėmimu. Oro pilys pas mus statomos daug geriau, negu atstatomos visos kitos. Ir netgi lyrikai profesionalai – žmonės, kaip sakoma, turintys leidimus rizikingiems skrydžiams, – pamažu tampa pajuokos objektais. Atseit visi seniai – ožiai, o poetai – ožiai dar ir su sparnais.

Beje, apie ožius. Baltarusių literatui, jeigu jis ne visai lojalus dabartiniam politiniam režimui, praktiškai nėra kur kūrybos spausdinti, taigi skaitytojui nėra ką skaityti. Todėl toks svarbus tampa oro faktorius, tokie svarbūs gyvi pasirodymai. Netgi daugiau, tie pasirodymai surenka neįsivaizduojamą daugybę klausytojų. Šiandien 500–600 žmonių poezijos vakare, sausakimšoje salėje Minske, yra toli gražu ne riba. Tokia publika pasiruošusi daug kam: pavyzdžiui, klausyti poezijos be mikrofonų, jei dėl techninių kliūčių jų nėra. Arba klausytis poezijos ar dainavimo lauke, jei valdininkai neleidžia į salę. Galimas lietus nėra jokia kliūtis nei klausytojams, nei poetams, o kai kam dar netgi prideda entuziazmo (vengdamas faktais nepatvirtintų tvirtinimų, remiuosi tik tais vakarais, kuriuose pats dalyvavau).

Tačiau tokioje situacijoje reikia ir kitokios poezijos – atidesnės, tarkim, oro stichijai. Lengvumo kategorija, kadaise apgiedota dar Italo Calvino, – vyrauja, vertinant tokius kūrinius. Ypatingą vaidmenį čia atlieka ir Vakarų Europoje anachroniška, o pas mus absoliučiai organiška tradicinė eilėdara. Tačiau šitas tradiciškumas kompensuojamas daugeliu publikos uždegimo triukų. Žodinis pasirodymas reikalauja virtuoziškos ritmikos ir strofikos. Netikėtas rimas, subtili instrumentuotė, žodžių žaismas, formos išradingumas ir išankstinių klausytojų nuostatų laužymas – tai savybės, būtinos dabartinei mūsų poezijai; būtinos, prašyčiau atleisti, kaip oras.

Dabartinis poetas gali būti postmodernistas arba gali nebūti postmodernistas, gali drąsiai žaisti su pirmtakų palikimu, o gali ir kruopščiai vaidinti naivumą (ir netgi iš tiesų būti toks šventas naivuolis), gali sukelti ir gali nesukelti savo pasirodymu komiškumo efekto, – tačiau pati jo poezija tiesiog negali būti nežaidybinė, blyški, ji priversta skambėti kaip ryškus reklaminis šūkis. Pažįstu jauną poetą, kurio nuomone, pagrindinis tokios poezijos kriterijus – galimybė lengvai ją įsiminti, be vargo įsidėti į galvą. Ir aš su juo visiškai sutinku. Nesugebėsi suskambėti blogomis akustinėmis sąlygomis ir, pirmąkart išgirstas, įstrigti į atmintį, – kitos galimybės jau gali neturėti.

Gerai dar, kad poetams padeda šiokie tokie techniniai išradimėliai. Antai "gamybos priemonėmis" tapo pranešimų gaviklis, o vėliau ir mobilusis telefonas, kuriuo ir į kurį galima siųsti SMS žinutes, – jie ir siunčia, paskui surenka tuos laiškelius į daugiau ar mažiau tradicines poezijos knygeles. Tas, kuris retai pas mus patenka į knygynų lentynas, dažniau skaitytojus pasiekia poetinių skaitymų, vakarų metu – poetai puikiai išmoko pardavinėti orą.

Visai aišku, kad tai yra ne kas kita, kaip tas pats balandžių paštas, kai žmonių tarpusavio santykiams vystytis buvo puikiai naudojama oro stichija. Ir tai, kas šią stichiją įprasmina, – verlibrinis pokalbis mobiliuoju ar internetinis haiku – tėra antraeilis dalykas. O prigimtinis šios stichijos ženklas yra keistas beveik nesuderinamų dalykų derinimas: visiška laisvė, laiko, erdvės ir visokių kitokių barjerų nepaisymas ir – griežta savidisciplina, kai žinai, kad už kiekvieną žodį turi sumokėti.

Taip, poezija – tai kova lengviausioje svorio kategorijoje, o pati lengviausia stichija – jos medžiaga ir kartu teisėta jos teritorija. Suaugėlystės pasaulyje eilėraščio rašymas atrodo kaip gana infantiliškas aktas. Čia neveikia įprastinės logikos dėsniai, o mokslinės prognozės būna dar mažiau patikimos, nei sinoptikų spėjama ateitis. Rašantis eilėraštį poetas primena vaiką, leidžiantį į dangų aitvarą: naivi rizika atitrūkti nuo žemės – paskui jau nuo tavęs mažai kas bepriklauso. Toliau tik palankios arba nepalankios oro masės, į kurias tu pateksi arba nepateksi; tai dar vadinama stebuklu ar įkvėpimu.

Tu tegali laikyti siūlą, tą pavadėlį, kurį, laikydamas už vieno galo, negali žinoti, kas ten tampo jį už kito, kas čia šeimininkas, o ką tiesiog išvedė pasivaikščioti.

Tu kaip personažas filmo, kurį ne pats filmavai, kabi ant virvinių, iš malūnsparnio nuleistų kopėčių ir dar nežinai, ar sugebėsi jomis užkopti į viršų, bet užtat žemės paviršius vis tolsta ir tolsta. Galiausiai pranyksta ir malūnsparnis – belieka tik prie nieko nepritvirtintos virvinės kopėčios, kuriomis kabaruojiesi aukštyn, kol jos skrenda ore.

Vertė Alvydas Šlepikas