O. Henry

Apie O.Henry kalbasi Astrida Petraitytė ir prof. Galina BAUŽYTĖ- ČEPINSKIENĖ

O.Henry, regis, įsiliejo į realistinės prozos tradiciją; Jūs esate pažymėjusi, jog tai buvo žymia dalimi populiarios periodikos suformuota tradicija...

O.Henry įėjo į amerikiečių literatūrą tuo metu, kai ji susiformavo kaip savitos nacionalinės kultūros reiškinys. Amerikiečių literatūra vystėsi specifiškai, nors ją stipriai veikė ir Europos literatūrinės srovės. Šalia istorinių ir geografinių sąlygų, Šiaurės Amerikos kultūra bei ideologija rutuliojosi sudėtingomis aplinkybėmis, kurias lėmė ekonominės sąlygos. Bet mus domina literatūra. Iš pirmo žvilgsnio O.Henry`o novelės atrodo realistinio gyvenimo gabalai. Ir iškart pajuntame, jog tai, viena vertus, amerikietiškos novelės, kita vertus - grynai O.Henry`o novelės. O.Henry yra labai ryški figūra amerikiečių literatūroje, ypač tuo, kad rutuliojo ir pakėlė į meistrišką lygį specifinį amerikiečių literatūros žanrą - trumpą apsakymą, novelę (short story). Literatūros tyrinėtojai pripažįsta, jog būtent amerikiečių rašytojai geriausiai ištobulino novelės žanrą, iš dalies remdamiesi europine tradicija, bet suteikdami šiam žanrui specifinių amerikietiškų bruožų. Realistinės literatūros principus XIX a. antroje pusėje (O.Henry įžengė į literatūrą XIX-XX amžių sandūroje) įtvirtino F.Bret-Harte`as, M.Twainas, H.Fulleris, S.Crane`as, F.Norrisas, vaizdavę amerikiečių gyvenimo kasdienybę, atskleidę Amerikos socialinius kontrastus, parodę nacionalinius amerikiečių bruožus: polinkį į avantiūrizmą, nuotykius, savotišką sentimentalumą, patiklumą. O.Henry yra tikras savo tautos ir nacionalinės literatūros atstovas.

Jeigu ieškotume O.Henry`o kūrybos pradžių pradžios, turėtume pažvelgti į jo vaikystę… Matyt, galime kalbėti apie jo našlaitystę - ne tik anksti mirė motina, bet ir tėvo dėmesio jam, ko gero, trūko - būdamas gydytojas, tėvas metė praktiką ir pradėjo užsiiminėti visokiais "išradimais", regis, net perpetuum mobile išradinėjo...

O.Henry gimė 1862 m. rugsėjo 11 dieną Ginsbore (Šiaurės Karolina) gydytojo šeimoje. Gydytojo gyvenimo aplinka, galima sakyti, jį lydėjo visą gyvenimą. Kai jis anksti neteko motinos, o tėvas ėmė užsiiminėti įvairiomis avantiūromis, negalėjo išmaitinti šeimos, o po to mirė, būsimasis O.Henry pats turėjo užsidirbti duoną - penkiolikos metų jis pradėjo dirbti dėdės vaistinėje. Ši patirtis jam labai padėjo vėliau: patekęs į kalėjimą, jis taip pat dirbo kalėjimo vaistinėje. Tuo O.Henry yra tipiškas amerikiečių rašytojas: ties XIX-XX a. slenksčiu literatūroje pasirodo tokios figūros kaip M.Twainas, J.Londonas, kiek vėliau E.Hemingway`us - rašytojai, kurie remiasi ne knygomis, bet gyvenimo patirtimi; asmeninė gyvenimo patirtis, įvairūs nuotykiai, susidūrimai su tikrove yra pagrindinė medžiaga jų kūriniams. O.Henry taip pat savo kūrybai medžiagą ėmė iš gyvenimo; kuo ta patirtis buvo turtingesnė, tuo turtingesnė darėsi ir jo kūryba.

Kokį vaidmenį formuojantis O.Henry`o asmenybei ir talentui vaidino išsilavinimas, apsiskaitymas? Jis pats nurodė, jog tarp trylikos ir devyniolikos metų buvęs jo "didysis skaitymas". Ar perskaityta literatūra jam turėjo įtakos, ar tai buvo vien "praktinio išsilavinimo" žmogus?

Manau, ir viena, ir kita turėjo įtakos; Williamas Sydney Porteris - būsimasis O.Henry - turėjo ir tam tikrų intelektinių poreikių; jo skaitoma literatūra buvo įvairi. Jis skaitė ir savo pirmtakus amerikiečius - F.Bret-Harte`ą, Marką Twainą, ir Vakarų Europos rašytojus; kaip ir kiekvienam vaikui, jam didžiulį įspūdį padarė Ch.Dickenso kūriniai.

O.Henry`o jaunystės periodą galime vadinti "Teksaso periodu" - jis ten nuvyko lyg ir sveikatos pataisyti, dirbo draugo ar pažįstamo rančoje, paskui persikėlė į miestą… Toje aplinkoje jis, matyt, taip pat pasisėmė daug medžiagos savo būsimai kūrybai? Teksaso mieste jis įsitraukė į vietinį "bohemišką" gyvenimą - dalyvavo mėgėjiškų spektaklių pastatymuose, dainavo kvartete...

O.Henry jaunystėje susirgo tuberkulioze, vėliau jam pavyko išsigydyti, bet jis liko silpnų plaučių. Matome, kad ir jo kūryboje iškyla toks motyvas kaip plaučių ligos: pavyzdžiui, novelėje "Paskutinis lapas" herojė serga Pneumonija - ši liga ir rašoma iš didžiosios raidės, lyg kokia Mirties šmėkla; ji, man atrodo, visą gyvenimą persekiojo ir O.Henry. Liga privertė jį persikelti iš Šiaurės Karolinos, kur klimatas buvo atšiaurus, į pietus, į Teksasą. Į Teksasą jis išvyko dvidešimties metų; iš pradžių gyveno rančoje, vėliau persikėlė į Teksaso valstijos sostinę Ostiną. Gyvenimas Teksase davė be galo daug medžiagos jo kūriniams - Teksasas yra prerijų, kaubojų kraštas (tuo metu ten dar nebuvo tiek daug naftos gavybos įmonių). Kaubojai, drąsūs, bet kartu ir apgavikai, gyvenantys savo rančose avantiūristinį gyvenimą, lošiantys kortomis, girtaujantys, leidžiasi į įvairius nuotykius su moterimis, jas apgaudinėja, randami ir "teksasiškuose" O.Henry`o apsakymuose. Šalia nuskriaustų "mažų" žmogelių, vyraujančių O.Henry`o novelėse, iškyla ir kitoks herojaus tipas - jei tuos veikėjus galime pavadinti "herojais" klasikine prasme; čia heroizmas kitoks - jis reiškiasi mažo žmogaus kasdieninėje kovoje už būvį, siekime išsaugoti save net pačiose niekingiausiose aplinkybėse. O.Henry`o herojai dažnai atsiduria tokiose aplinkybėse, kurios, viena vertus, yra tragiškos, antra vertus - kasdieniškos, smulkmeniškos; tuo tragiškesnis ir atrodo mums O.Henry`o novelių veikėjų gyvenimas - jie turi kovoti dėl elementarių poreikių patenkinimo.

Jaunystėje, gyvendamas Teksase, būsimasis O.Henry, man regis, nelaikė savęs rašytoju, nepretendavo į tokį savo talento pripažinimą, bet vertino savo kaip piešėjo, kaip karikatūrų meistro sugebėjimus - juk jis net ketino iliustruoti vieno autoriaus knygą?

1894 m. O.Henry įsteigė laikraštį "The Rolling Stones" ("Riedą akmenys"), kuriame spausdindavo įvairių rašytojų apsakymus ir pats juos iliustruodavo. Pomėgis piešti išliko jam visą gyvenimą - ir jo novelėse galime rasti veikėjų dailininkų, tai nežymūs, pradedantys dailininkai (vėl galime prisiminti novelę "Paskutinis lapas": dvi draugės dailininkės nuomojasi skurdžią dirbtuvėlę Niujorko Grinič Vilidže, o jų kaimynas, senukas piešėjas, keberiojasi kopėčiomis, kad ant sienos nutapytų gebenės lapą ir taip palaikytų jaunos dailininkės gyvybę, kadangi ši įsitikinusi, jog turi mirti nukritus paskutiniam lapui). O.Henry piešdavo iliustracijas ir savo, ir kitų rašytojų kūriniams.

O.Henry kai kas vertina kaip žmogų, plaukiantį pasroviui, pasiduodantį aplinkybėms; jo gyvenime būta nedaug ryžtingų poelgių, bet vienas iš tokių - jo vedybos, įvykusios gana romantiškomis aplinkybėmis, kone pagrobiant nuotaką...

Šios romantiškos vedybos ir romantiška meilė, man atrodo, tiesiogiai išreiškia O.Henry`o asmenybę. Tokia asmenybė dažnai figūruoja ir jo novelėse, nors toli gražu jo novelių veikėjų negalima laikyti autobiografiniais, vis dėlto juose nemaža asmeniškų rašytojo bruožų. Prakticizmui, išskaičiavimui, pinigams O.Henry priešpastato kažką romantiško, gražaus - romantiškojo prado siekimas yra savotiškas protestas prieš merkantilizmą ir pinigų valdžią. Tai nebuvo vien jaunatviška avantiūra, tai buvo O.Henry`o amenybės poreikis - siekti kažko gražaus, kas jį iškeltų virš kasdienybės ir pilko triūso, kuris reikalingas, kad užsidirbtum pragyvenimui.

Bet šis prakticizmo, kasdieniško, elementaraus triūso neigimas, man regis, atsisuko prieš patį O.Henry. Ieškodamas šaltinių pragyvenimui, jis įsidarbino banke, ir tai, kad dirbo ten iš tiesų " romantiškai", nekruopščiai tvarkydamas dokumentaciją, galiausiai pakišo jam koją...

O.Henry ir čia, man atrodo, pasielgė taip, kaip elgiasi nemažai jo novelių veikėjų - tie nepraktiškieji, tampantys apgaulės, savo pačių nepraktiškumo aukomis. Būdamas romantiškos prigimties, jis negalėjo kruopščiai atlikti kasininko pareigų; galbūt net per didelis pasitikėjimas kitais jį atvedė prie tokių liūdnų pasekmių: jis buvo apkaltintas išeikvojimu. Bet vėlgi matome, kad O.Henry nenorėjo tapti tragiško likimo auka; jis nebuvo fatalistas - jis pabėgo, persikėlė į kitą valstiją, iš ten nuvyko net į Hondūrą, plaukiojo laivu Pietų Amerikos pakrantėmis, gyveno ir Meksikoje. Visi šie išgyvenimai, patirtis atsispindėjo jo apsakymuose Lotynų Amerikos tema, taip pat jo vieninteliame romane "Kopūstai ir karaliai".

Žvelgdami į O.Henry`o ameninį gyvenimą, turbūt galime pastebėti, kad kartu su darbu banke prasidėjo lyg nelaimių juosta ir jo šeimyniniame gyvenime: vos gimęs mirė jo sūnelis, po to susirgo žmona...

Žmogaus gyvenimas, kaip rašoma Biblijoje, turi savus "septynis riebių karvių metus" ir "septynis liesų karvių metus"… O.Henry po tokios romantiškos meilės, gana avantiūriškos patirties Teksase, išgyvenęs nelaimę banke, vėl turėjo lyg ir atokvėpį - kelionę į Lotynų Ameriką, į Meksiką. Tai buvo prošvaistė, nors jis visą laiką ilgėjosi žmonos, kentėjo, kad turėjo su ja išsiskirti - ji iš tiesų buvo jo labai mylima moteris. Būtent ši karšta meilė, atsidavimas žmonai, jį ir pražudė - žinia apie žmonos ligą vėl jį privertė grįžti į tėvynę. Jis buvo nuteistas penkeriems metams, bausmę turėjo atlikti Ohajo kalėjime, tačiau ten išbuvo ne visą terminą - dėl gero elgesio jam teko išbūti tik trejus metus. Žinoma, "tik" sakau kabutėse, nes treji metai kalėjime O.Henry`ui buvo skaudūs; jam teko iškęsti ir mušimą, ir nuoskaudas. O.Henry patyrė teisinės mašinos galią - kaip ji gniuždo žmogų! Jis ten pamatė ne tik banditų, avantiūristų, bet ir nuskriaustų žmonių gyvenimą, tokių kaip jis pats, nuteistų įstatymo neteisingai. Jis padaro išvadą, kad įstatymas ne tiek saugo teisingumą, kiek gniuždo mažą žmogų; tai automatiška, negailestinga mašina. Kai kurie O.Henry`o veikėjai netgi primena F.Kafkos herojus; O.Henris, kaip ir šis didysis jau XX amžiaus klasikas, parodo mažo žmogaus bejėgiškumą įstatymo akivaizdoje; įstatymas čia yra simbolis pasaulio, kuris "mažam žmogui" nesuprantamas ir priešiškas.

Prieš O.Henry`o nuteisimą jo žmona mirė, liko mažametė dukrelė Margaret, kurią jis labai mylėjo. Norėčiau pridurti, kad kai kurie tyrinėtojai O.Henry`o nelaiko nekaltu, pripažįsta, jog pinigai iš tiesų buvo iššvaistyti - galbūt per aplaidumą, bet vis dėlto O.Henry nėra auka; remiamasi ir tuo, kad jo apsakymuose nerasime herojų, kurie būtų nekaltai apkaltinti, nuskriausti, bet užtektinai tokių, kurie sugebėjo padaryti kokią avantiūrą, "apsukti"...

Čia požiūriai gali būti įvairūs. Tyrinėtojai, kurie gilinosi į banko sąskaitas, galbūt gali pateikti konkrečių įrodymų. Tačiau man atrodo, kad O.Henry nukentėjo neteisingai. Nors jis turėjo avantiūrų, bet į šią keblią situaciją ir į kalėjimą jis pateko ne dėl savo piktos valios, bet galbūt dėl nerūpestingumo ir per didelio pasitikėjimo kitais. O.Henry`o gyvenimas buvo tragiškas - nelaimės, prasidėjusios Teksase, taip ir nesibaigė. Jis ir mirė gana anksti, vos sulaukęs keturiasdešimt aštuonerių metų, kūrybinių jėgų klestėjimo metu, kai jau buvo iš kūrybos praturtėjęs ir galėjo atsidėti vien literatūrai. Jo poreikis rašyti visada buvo stiprus. Net ir kalėjime jis rašydavo naktimis - dirbo vaistininku, kentė daug nuoskaudų, bet ten parašė apie trečdalį savo novelių, kurios vėliau buvo išleistos atskirais rinkiniais. Iš viso jis parašė 273 noveles.

Teigėte, kad O.Henry`o gyvenimas buvo tragiškas. Bet, regis, jo gyvenimo Niujorke periodas - paskutinis gyvenimo periodas - bent jau sąlygiškai laikomas laimingu: tai buvo ir kūrybinio produktyvumo, ir pripažinimo, taip pat, kaip minėjote, ir praturtėjimo laikotarpis...

Tai tiesa; vis dėlto O.Henry nebuvo stiprios sveikatos; skaudžią žymę jo gyvenime paliko pirmosios žmonos mirtis - tos žymės neištrynė ir jo antrosios vedybos. Visa, ką jis išgyveno, paliko jautrioje O.Henry`o sieloje gilų pėdsaką. Nors jis gyveno bohemišką gyvenimą, sukiojosi tarp dailininkų, rašytojų, žurnalistų, bet, manau, ši išorinė bohema buvo tik bėgimas nuo savęs paties, nuo vidinio nerimo. O.Henry`o gyvenimo filosofija yra tragiška, nors ir nuspalvinta švelnia ironija, humoru, net pašaipa to mažo žmogaus adresu, kuris dažnai yra bejėgis gyvenimo audrų ir neteisybės akivaizdoje. Nesakyčiau, kad O.Henry gyvenimo filosofijoje, kuri atsispindi jo kūryboje, išreiškė amerikietišką optimizmą, tikėjimą, kad gėris vis tiek nugalės ir kad kiekvienas eilinis amerikietis kada nors gali tapti Amerikos prezidentu. Šito nėra - pasižiūrėkime, pavyzdžiui, į novelę "Giesmė ir faraonas": vargšas benamis Soupis visaip stengiasi pakliūti žiemai į kalėjimą ir jam vis nesiseka, bet kai jis, išgirdęs iš bažnyčios sklindant giesmę, vargonų muziką, nutaria pakeisti gyvenimą, atsisakyti apgaulių, melo, mažų avantiūrų, - staiga pajunta ant peties uždėtą policininko ranką ir yra suimamas.

O.Henry`o gyvenimą, regis, komplikavo "demaskavimo" baimė: kai jis po kalėjime praleistų metų atvyko į Niujorką ir jau pradėjo lyg ir klestėti, visą laiką jautė būtinybę slėpti savo praeitį. Kai kurie draugai vėliau net ir pažymėjo: gaila, kad jam nepasakėme, jog mums viskas žinoma… O.Henry persekiojo tas šešėlis, baimė, kad išaiškės jo praeitis - o jam norėjosi atrodyti "respektabiliam"… Kita vertus, tyrinėtojai pažymi, jog nepaisant bohemiško gyvenimo stiliaus, O.Henry buvo uždaras žmogus, intymių išgyvenimų niekad neišsakęs nei viešai, nei novelėse - intymius išgyvenimus jis slėpė savyje.

Taip, nepaisant išoriškai bohemiško, galbūt netgi audringo Niujorko gyvenimo (jis daug laiko praleisdavo redakcijose, baruose, įvairiuose menininkų sambūriuose), O.Henry savyje buvo užslėpęs gilią žaizdą, vidinius išgyvenimus. Juk nedaugeliui rašytojų tenka pakliūti į kalėjimą, pakelti tiek nuoskaudų (jį ten mušė ne tik prižiūrėtojai, bet ir kiti kaliniai - užkietėję recidyvistai). Kai kas lygina O.Henry`o kai kurių novelių veikėjus su Charliu Chaplinu, tuo "mažuoju žmogumi", visų skriaudžiamu, patenkančiu į įvairias keblias situacijas, nes jis neturi nei fizinės jėgos, nei didvyriškos dvasios, pasitikėjimo savimi. Tokia "mažo žmogaus" figūra kaip tik tuo metu įėjo į literatūrą - ne tik amerikiečių, bet ir Vakarų Europos literatūrą; ir šis "mažas žmogus" pirmiausia yra skriaudžiamas negailestingų valstybės įstatymų.

Minėjote O.Henry`o gyvenimo filosofiją; man rodos, ji remiasi W.Shakespeare`o teze - "Gyvenimas - tai teatras". O paties O.Henry`o "gyvenimo teatras"- tai marionečių teatras. Kalbama apie O.Henry`o kūrybos "antipsichologizmą" - jo nedomina intymūs žmogaus išgyvenimai; jis pirmiausia remiasi fabula...

O.Henry`o novelių negalime pavadinti psichologinėmis. Čia didelį vaidmenį vaidina įvykis, atsitiktinumas. Galime sakyti, kad O.Henry yra skeptiškas fatalistas: atsitiktinumas, jo nuomone, gali staiga aukštyn kojomis apversti visą žmogaus gyvenimą, atnešdamas laimę arba sugriaudamas visas viltis - dažniausiai skamba būtent vilčių žlugimo motyvas: pavyzdžiui, jaunos pardavėjos svajoja ištekėti už milijonieriaus, bet dažniausiai tai joms nepavyksta… Nors, pavyzdžiui, novelėje "Degantis žibintas" autorius parodo, kad laimingesnė yra ta mergina, kuri išteka už paprasto vaikino, pasikliauja nuoširdžiu ir tikru jausmu, nesiekdama turto; o ta, kuri išteka už turtuolio, pasipuošia brangenybėmis, yra nelaiminga.

Matyt, kone kiekvienas O.Henry`o apsakymas yra nušviestas tam tikra emocine šviesa; čia galime pajusti ir ironišką, pašaipų vertinimą, bet daugelį jo novelių nuspalvina ir tam tikras sentimentalumas, melodramatiškumas...

Tai amerikietiškos literatūros bruožas, sakyčiau, tam tikras naivumas yra amerikiečių nacionalinio charakterio bruožas. Žinome, kad ir Markas Twainas parodė "naivuolius" amerikiečius Vakarų Europoje, kuriuos visi apgaudinėja. Sentimentalumas, melodramatiškumas, be abejo, yra būdingas O.Henry`ui. O.Henry`o novelių negalime vertinti bendrai; jas suskirstyčiau į tris tipus: tai nuotykių, avantiūrinės novelės, detektyvinės ir sentimentalios novelės. Rutuliodamas fabulinės, o ne psichologinės novelės tipą, O.Henry meistriškai naudoja jai būdingus elementus: sutapimą, nesusipratimą, neaiškiai nušviestą užuomazgos situaciją, pasakotojo nutylėtas aplinkybes, pokštą, veikėjo, o drauge ir skaitytojo apgaulę. Kai kuriose O.Henry`o novelėse ryški pasakojamojo žanro tradicija; gyvendamas Teksase, O.Henry klausydavosi kaubojų pasakojimų - žodinio pasakojimo tradicija kaip tik ryški jo teksasiškuose apsakymuose, vaizduojančiuose kaubojų gyvenimą.

O.Henry Niujorke išpopuliarėjo, matyt, publikuodamas savo kūrybą periodikoje - laikraščiuose, žurnaluose. Bet greta jis leido ir knygas - novelių rinkinius; išleido ir romaną "Kopūstai ir karaliai"?

"Kopūstai ir karaliai", minėjau, yra vienintelis O.Henry`o romanas. Jam būdinga Lotynų Amerikos, Meksikos tema; čia O.Henry kelia galbūt ir nūdieniams lietuvių skaitytojams aktualią problemą: finansinių ir pramoninių magnatų įtaka politikai ir valstybei. Šis romanas pasirodė 1904 m. Po to pasirodė apsakymų rinkiniai: "Keturi milijonai", "Vakarų širdis", "Degantis žibintas" , "Didmiesčio balsas", "Kilnus apgavikas", "Likimo keliai", "Pasirinkimai" (rinkinių pavadinimai dažniausiai remiasi kokios nors vienos novelės pavadinimu). Po rašytojo mirties 1910 m. buvo išleisti dar keturi apsakymų rinkiniai: "Įvairenybės", "Riedą akmenys", "Post skriptumai", "Atstumtieji" - tai rinkiniai novelių, neišspausdintų autoriui gyvam esant. "Atstumtieji" pasirodė 1917 m., o po to O.Henry`o novelių rinkiniai buvo vis pakartotinai leidžiami, jie turėjo didelį pasisekimą. 1919 m. JAV buvo įsteigta kasmetinė O.Henry`o premija už geriausią novelių knygą. Ir Lietuvoje O.Henry buvo ypač populiarus - prie to prisidėjo ir televizija bei radijas (maždaug prieš dvidešimt metų Lietuvos televizijoje buvo pastatytas filmas O.Henry`o novelių motyvais). Po I pasaulinio karo, pirmosios Nepriklausomybės laikais (1925 m.) buvo išspausdinti O.Henry`o apsakymai rinkinyje "Amerikoniškos apysakos". Po II pasaulinio karo buvo išleistas jo romanas "Kopūstai ir karaliai" ir apsakymų rinkinys "Prakeiktas apgavikas". Be to, turime ir Pasaulinės literatūros bibliotekos tomą, kuriame O.Henry`o apsakymai išleisti kartu su J.Londono apsakymais bei romanu "Martinas Idenas".

1907 m. O.Henry antrąkart vedė, bet, regis, jis nesugebėjo ar nenorėjo atsikratyti savo viengungiškų, bohemiškų įpročių… O.Henry šiek tiek pagyveno Ešvilyje, kur buvo įsikūrusi jo žmona, bet po to vėl grįžo į Niujorką, kur netrukus ir mirė. Sakoma, kad kai O.Henry ligoninėje mirė, jo kišenėje buvo rasti ar dvidešimt trys centai, o viešbutyje po jo lova - dešimt butelių nuo viskio; tad, matyt, tai buvo tam tikro gyvenimo būdo pasirinkimas?

Žinome, kad daug rašytojų geria, bet gyvena kur kas ilgiau. O.Henry buvo ligotas, silpnų plaučių; bohemiškas gyvenimas galutinai pakirto jo sveikatą. Jis visą gyvenimą nešiojo savo širdyje gilią žaizdą - prarastą mylimą moterį, pirmąją žmoną, prarastą vienintelį sūnų - čia glūdi jo gyvenimo tragizmas. Bet kaip sakė F.Nietzsche, skausmas, liga yra nuolatiniai genijaus palydovai. O.Henry laikau genialiu rašytoju: jis įtvirtino žodinio pasakojimo novelės tipą, kurį vėliau rutuliojo kiti amerikiečių rašytojai.

O.Henry yra prieštaringai vertinamas rašytojas: viena vertus, vieni juo žavisi kaip "amerikietiškuoju Kiplingu", "amerikietiškuoju Maupassantu" ir pan., kita vertus, yra ir skeptiškai vertinančių jo indėlį, pavyzdžiui, toks Patee savo straipsnyje, parašytame 1916 m. ir pavadintame "Amerikiečių literatūros žurnalizacija: O.Henry kūryba", išsako mintį, jog O.Henry lyg ir "nužemino" amerikiečių literatūros kriterijus, padarė ją žurnalistinę...

Žurnalistika ir literatūra bent jau Amerikoje yra glaudžiai susijusios. Ir M.Twainas, ir E.Hemingway`us, ir daugelis kitų amerikiečių rašytojų pradėjo kaip žurnalistai, ir tas žurnalistinis rašymo būdas jiems uždėjo antspaudą. Nenorėčiau sutikti, kad tai yra "nužeminimas". XX a. antroje pusėje atsirado "naujojo žurnalizmo" literatūra. Jei vertinsime iš postmodernistinių pozicijų, tai O.Henry`o kūryba gali pasirodyti naivi, nes postmoderno literatūra remiasi perskaitytais kūriniais, kultūrinių vertybių interpretacija, čia dažnai kuriami "romanai apie romaną", naudojami jau žinomų kūrinių siužetai - XX a. pabaigoje knygos kuriamos "iš knygų". Tuo tarpu O.Henry`ui ir kitiems XIX a. pabaigos - XX a. pradžios amerikiečių rašytojams literatūros medžiaga buvo gyvenimas ir jų pačių asmeninė patirtis. Tai didžiulis skirtumas - negalima O.Henry`ui taikyti tų pačių vertinimo kriterijų kaip J.Joyce`ui, J.L.Borgesui, T.S.Eliotui.