Rašyk
Eilės (73351)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Novelė Veliuonoje

2005-11-07
Dvidešimt devintą kartą Veliuonoje svečiavosi rašytojai novelistai. Kitais metais – renginio, pradžioje vykdavusio Klangiuose, Petro Cvirkos tėvonijoje, o dabar jau kuris laikas persikėlusio į Veliuonos kultūros centrą, jubiliejus. Tačiau Cvirkos premiją pelniusių laureatų ne tiek daug: 1984-aisiais ją gavo Vytautas Rimkevičius už knygą „Girėnai“, 1987-aisiais Mykolas Sluckis buvo apdovanotas už „Medžliepį“, 1996-aisiais Henrikas Algis Čigriejus – už rinkinį „Sugrįžusi upė“, dar po trejų premijuota Veliuonoje gimusio rašytojo ir skulptoriaus Šarūno Šimulyno knyga „Tėvonija“, 2002-aisiais premiją gavo Birutė Jonuškaitė už „Žalčio tiltą“, o šiemet – Juozas Aputis už novelių rinkinį „Vieškelyje džipai“. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, pristatė vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.

Renginys skyrėsi nuo kitų, iki šiol kasmet besikartojančių, ne vien tuo, kad jame dalyvavo J. Aputis, puikus prozininkas, bet ir tuo, kad į jį atvyko daug svečių – iš Jurbarko, Vadžgirio, Smalininkų, Viešvilės ir netgi Tauragės, tad kultūros centras vargiai talpino visus susirinkusiuosius. Anot seniūno M. Šlepševičiaus, miesteliui verkiant reikia naujo kultūros rūmo. Ar išgirdo seniūną Jurbarko meras Aloyzas Zairys bei kiti aukšti pareigūnai, atvažiavę net iš Vilniaus, bus matyti... Juk kultūrai pinigų kas kartas skiriama vis mažiau ir mažiau. Ar ne todėl vis dar „stringa“ ir kita sena Mindaugo Šlepševičiaus bei seniūnijos gyventojų svajonė – atstatyti Cvirkų kluoną Klangiuose?

Matyt, dėl tos pačios priežasties ir Petro Cvirkos literatūrinis apdovanojimas skiriamas ne kasmet, o tiktai kas treji metai, nors pagerbti tikrai būtų ką. Juk vien tik šį sykį, anot Henriko Algio Čigriejaus, premijos komisijos pirmininko, į Petro Cvirkos laureato vardą kandidatavo net 5 autoriai, taip pat ir Eugenijus Ignatavičius, Veliuonon atvažiavęs su naujausia knyga – „Obelis katedros aikštėje“. Kitas kandidatas, nuolatinis novelės popiečių dalyvis Vytautas Girdzijauskas, išleidęs knygą „Tokia moteris – lobis“, šiemet neatvyko. Gal supyko, kad premija – ne jam?

J. Aputį pirmoji pasveikino kolegė Violeta Šoblinskaitė, jau šeštus metus nuo aukštų Veliuonos skardžių žvelgianti pro savo namų langus į Nemuną. Dažniau Dzūkijoje nei Vilniuje gyvenančiam laureatui ji padovanojo pintinėlę, apkaišytą pačios išaugintų jurginų žiedais ir labai tinkamą mažiems baravykučiams rinkti, taip pat – obuolių iš Antkalnės, tikrosios P. Cvirkos gimtinės, nes būsimo rašytojo mama Marijona savo pirmagimį gimdė ne Klangiuose. Daugelis P. Cvirkos gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojų šito fakto net ir nežino. Petras Bražėnas, nors ir labai kruopštus biografas, – ne išimtis.

Dėl ligos vakare negalėjęs dalyvauti kitas veliuonietis rašytojas, Gasparas Aleksa, laureatui perdavė butelaitį. Koks jo turinys, visiems taip ir liko paslaptis, nes akyliausi žiūrovai tepamatė vien raudoną kaip ugnis pipiriuką, plaukiojantį butelaityje. Tas pipiriukas, anot G. Aleksos, gal būt suteiks „gerai prozos dozei su imbiero prieskoniu“ – taip apie knygą „Vieškelyje džipai“ atsiliepta savaitraštyje „Nemunas“ – dar ir kitokio aromato... Beje, patyrę, jog „Nemuno“ savaitraštis bent trimis adresais skyrė Veliuonos žmonėms savo leidinio prenumeratą 2006-aisiais metais, salėje sėdėjusieji labai karštai plojo. Kone taip pat karštai, kaip ir Žemės ūkio ministerijos atstovui Vytautui Poliūnui, perskaičiusiam ministrės Kazimiros Danutės Prunskienės pasirašytą raštą, kuris paliudijo, kad šeštasis Petro Cvirkos premijos lauretas – iš tiesų yra J. Aputis.

Kvietime, raginusiame ateiti J. Apučio pagerbti, pacituotos dvi sentencijos – paties laureato ir literatūros kritikės Jūratės Sprindytės. Pastaroji tokia: „Lietuvių novelistika išgyvena prastas dienas, ji yra ir nureikšminta, ir nusireikšminusi“. Tuo tarpu J. Aputis – kitokios nuomonės: „Taigi novelė, apsakymas per pastaruosius keturiasdešimt metų ir seko, ir džiūvo, ir verkė, apsikabinęs mažąjį žmogų, o vis tiek liko gyvas ir, manyčiau, užtektinai gyvybingas“.

Veliuonos kultūros centre susirinkę žiūrovai ir klausytojai diametrialiai priešingų minčių „dvikovą“ išsprendė be didesnių komplikacijų: laureato knyga, nors ir neįmanomai stora, anot kai kurių kultūros darbininkų, buvo akimirksniu išpirkta. V. Sventickas gailėjosi, kad neatsivežė daugiau „Vieškelyje džipai“ egzempliorių. Tikrai būtų pardavęs.


Vytenis Aušryla
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-11-07 20:53
rubyrose
Dievinu Veliuoną...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą