„Noriu, kad man nebūtų gėda vadintis kultūringu žmogumi“

Pokalbis su rašytoju Tomu Staniuliu, įvykęs vieną šlapią žiemos vakarą, likus porai valandų iki vidurnakčio ir penkiasdešimt penkeriems metams iki pasaulio pabaigos

Nuo ko pradėsim? Gal nuo žvilgsnio į ateitį?

Ateitis ateina nelaukiama. Beje, visai neseniai aptikau tokį faktą. Garsusis fizikas Izaokas Niutonas, kuris be viso to, dar buvo ir okultistas, gnostikas bei alchemikas, be visų kitų savo atliktų atradimų, dar yra parašęs ir maždaug 4,5 tūkst. puslapių traktatą apie pasaulio pabaigą, vadinamąją Apokalipsę. Pagal šio mokslininko apskaičiavimus, pasaulio pabaiga mus turėtų ištikti 2060 metais. Atsižvelgiant į tai, kaip stipriai šiuo metu tobulėja technologijos, maždaug tuo metu dirbtinis protas galutinai užvaldys žmoniją. Taigi laukti liko visai nebedaug – 55 metus.

Tai ką mes dar galime nuveikti per tą likusį laiką?

Žmogus gi negali iš karto visko žinoti. Bet aš galvoju, kad vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti žmoniją nuo jos pačios, yra kultūra.

Kultūros apibrėžimų yra begalės. O ką būtent tu supranti kaip kultūrą?

Mano manymu, kultūrą kuria meno kūriniai, turintys išliekamąją vertę. Meno kūriniai padeda ugdyti pasaulio suvokimą. Būtent jie lemia žmonių išsivystymo lygį, žmonių mąstymą.

Ar iš tiesų žmonėms jau taip mirtinai reikalinga kultūra?

Žmonija privalo tapti kultūringesnė. Kol kas ji dar sėdi tamsybėje. Ir tai verčia nerimauti ne mane vieną. Manau, kad žmonijai trūksta šviesos. Kadaise įdomumo dėlei bandžiau lyginti idėjas, kurios vyravo viduramžių pabaigoje, ir idėjas, vyraujančias dabar, stengiausi išvesti paraleles tarp anų ir šių laikų žmonių mąstymo. Rezultatas nebuvo džiuginantis. Tiek viduramžiais, tiek dabar žmonija buvo susiskaldžiusi. Tiek tada, tiek dabar karas, ligos ir skurdas buvo pasaulio rykštės. Lygiai kaip ir prieš 500 metų, taip ir dabar kiekviena nauja idėja visų pirma susiduria su milžinišku pasipriešinimu, todėl daugybė jų taip ir lieka neįgyvendintos. Trumpiau tariant, XXI amžiaus individualizmo filosofija pasmerkė žmogų užsidaryti savyje ir prarasti ryšį su pasauliu.

O ką tokioje situacijoje turi veikti menininkas?

Menininko tikslas yra šviesti visuomenę. Kaip ir bet kuris kitas meno žmogus, toks šviesulys turi būti ir rašytojas. Dabar, pavyzdžiui, mėgstama visuomenėje sakyti: tas autorius yra perkamas, vadinasi, jis populiarus, o anas – ne, vadinasi, jis bereikšmis. Tada ir iškyla klausimas: ar rašai tai pilkai masei, kuri per vieną dieną suvalgo kūrinį ir dar tą pačią dieną jį iškakoja, ar rašai tam vienam paaugliui, kuriam nereikia to, ką bruka televizija, kompiuteriniai žaidimai ar internetas, tam, kuris ieško šviesos, ieško gėrio. Dilema: kas svarbiau – išleisti vienadienę knygą 100 tūkst. egzempliorių tiražu, kurio didžioji dalis nueis pakuroms, ar palikti rankraštį, skirtą galbūt tik vienam skaitytojui, tačiau padarysiantį įtaką visam jo gyvenimui?

Reziumuodamas norėčiau pasakyti, jog literatūra turėtų žmones kviesti gyventi, mylėti, kurti idėjas, nes mūsų pasaulis visgi per daug sumaterialėjęs. Tikrosios idėjos, kurios pakeičia pasaulį, negali gimti iš nieko, ir rašytojo misija – tas idėjas atrasti ir skleisti. Tik tokiu atveju idėja gali sulaukti atgarsio, jei ji yra užrašyta. O kas geriausiai moka rašyti žodžius? Rašytojai.

Rašytojas – švietėjas. Tai reiškia, kad rašytojas turi tapti pedagogu?

Tam tikra prasme taip. O kas gi yra mokytojas? Tas, kuris dalinasi savo patirtimi, žiniomis, išmintimi. Taigi rašytoją visai pagrįstai galima vadinti mokytoju. Prisiminkime savo perskaitytas knygas, pasižiūrėkime, kokią įtaką jos padarė, kaip jos formavo mūsų pažiūras, ir viskas pasidarys aiškiau. Viena iš mano utopinių idėjų būtų ta, kad vaikai filosofijos būtų pradedami mokyti nuo kokios penktos klasės. Juk iš tiesų žmogui labai sunku eiti per gyvenimą be gilaus filosofinio pasirengimo, jei jis pirmiausia susipažįsta su postmodernizmo, materializmo, nihilizmo ir egzistencializmo filosofijos idėjomis. Kas kita, jei žmogus nuosekliai būtų supažindinamas su filosofijos istorija iki Kristaus, ankstyvųjų viduramžių išmintimi, išmanytų Renesanso kultūrą, žinotų švietėjiškas idėjas. Taip galėtų išaugti visai kitoks žmogus, ir jo idealai būtų kiti.

Tu kalbi apie vaiką, bręstančią asmenybę. Ar reikėtų suprasti, kad didžiąja dalimi rašytojas turėtų atsigręžti būtent į šią auditoriją?

Vaiką reikia įžvelgti kiekviename žmoguje. Juk kai kurios žmogaus išmanymo sritys visą gyvenimą išlieka kaip vaiko. Štai kadaise su draugais šnekėjome apie cunamį. O kas tas cunamis? Didelė banga. O iš kur jinai atsiranda? Iš žemės drebėjimo. O kas tas žemės drebėjimas? Ai, ten kažkokios plutos po žeme slankioja, mantija, lava ir dar kažkas… Ir tai, pasirodo, viskas, ką žinai. Tokios tos mūsų žinios. Išsilavinusio žmogaus žinios. To, kuris dedasi viską žinąs apie pasaulį.

Ar tik ne dėl to tu ėmei gilintis į tuos vadinamuosius ezoterinės srities pasaulius? Tau neužtenka to, kuo pasitenkina daugelis?

O ką žmogus žinai apie save, jeigu trečdalį paros visiškai savęs nekontroliuoji? Tuo metu, kai miegi nežinai, nei kur tu eini, nei ką tu darai, nei ką tu galvoji. Blaškaisi, šneki, grieži dantimis, sapnuoji, o atsibudęs neprisimeni absoliučiai nieko. Kur būni tuo metu? Tegul tie, kurie sako, kad viską žino apie save ir pasaulį, atsako į šį klausimą. Juk tai paslaptis, didžiausia paslaptis. Tokia būtų romantinė gilinimosi į kitus pasaulius versija.

O koks kitas variantas?

Esu žmogus, kovojantis dėl savo išsilavinimo. Ir noriu, kad man nebūtų gėda vadintis kultūringu žmogumi. Negalėčiau pasakyti, kad domėdamasis ezoterika, atsidūriau kituose pasauliuose, net nesijaučiu taip. Tiesiog pradėjau matyti daugiau. Aš atsivėriau viskam, kas mane supa. Man nebeliko uždraustų knygų. Žinau, kad subrendęs žmogus gali skaityti visas knygas. Niekas jam negali nurodinėti. Mes savyje turime per daug stereotipų: „Tos knygos moko gėrio, o štai tos - blogio“. Taip nėra. Knygos yra tiktai knygos. Iš kiekvienos jų tu gali pasisemti arba gėrio, arba blogio. Kai tu tai suvoki, kai atmeti visus stereotipus, skaitai nuosekliai, dėmesingai, bandai išsiaiškinti gyvenimo struktūrą idėjiniame kontekste, – kokios mintys gimė toje valstybėje, kas jas pagrindė, kaip jos atkeliavo iki šių dienų – tai plečia akiratį.

Ar tai nepaverčia tavęs kokiu nors išskirtiniu, „aukštesnio lygmens“ asmeniu?

Ne, taip nėra. Neturiu tokio tikslo. Tiesiog kiti žmonės neturi laiko skaityti knygų, galbūt ir noro. Man gi netrūksta nei laiko, nei noro. Ir, kaip rašytojas, galiu padėti jiems, pateikti ne vieną požiūrį į tą patį reiškinį.

Pasaulyje nėra vien tik juoda arba vien tik balta. Istorija yra per daug ilga ir spalvota. Pavyzdžiui, Antuanas Šandoras Lavėjus 1986 metais įkūrė šėtono bažnyčią. Jam reikėjo simbolio, kuris ženklintų visą tų laikų nuopuolį. Ir jis pasirinko apverstą pentagramą. Šis simbolis kaipmat aplėkė visą pasaulį, daugelis žmonių dar ir dabar apverstą pentagramą tapatina su šėtonu. O juk šis simbolis buvo ir Romos imperatoriaus Konstantino antspaudas. Taip išeina, kad ir jis buvo satanistas?

Kitaip tariant, simbolio jėga ir yra tai, kad skirtingu metu jis įgauna skirtingą reikšmę. Ir kuo visapusiškesnis žmogaus išsilavinimas, tuo daugiau reikšmių jis gali pamatyti. Biblijoje yra parašyta: „Išmoksite skirti gėrį nuo blogio ir būsite kaip dievai". Tačiau to padaryti neįmanoma, jei turi nepakankamai žinių. Aišku, tai supratus, pradeda kankinti klausimas: "Kur slypi tiesa?“ Tada plyksteli magiška kibirkštėlė – tiesa slypi knygose. Tik kai kurios iš jų paslėptos nuo žmonių akių.

Kodėl?

Sunku pasakyti. Štai tarp autorių, uždraustų pagal popiežiaus indeksą, buvo ir Stendhalis, ir A. Dumas, ir E. Zola. Ką jau besakyti apie Descartą, Ch. Darwiną, M. Maeterlincką ar I.Kantą? Tam tikras knygas draudė ir nacistinis, ir komunistinis režimai. O kur dar knygos, kurias skaityti draudžia parapijos klebonas ar literatūros mokytojas? Daugybė žmonių formuoja daugybę nuomonių, o tau gi belieka atsirinkti.

Neseniai buvau vienoje spaudos konferencijoje, kur „Tyto alba“ leidykla pristatinėjo keliolika užsienio autorių knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Bene pusė jų vienaip ar kitaip susiję su ezoterika, magija ir panašiai. Ir man dingtelėjo, gal ezoterika dabar yra tiesiog madinga pasaulyje? Kaip tau atrodo?

O kada suklestėjo okultizmas? Tais pačiais viduramžiais. Kai nebelieka kontakto tarp žmonių, kai jie išmoksta gyventi tiktai savo siauruose pasaulėliuose, jie praranda tikėjimą. Tada šamanams, šarlatanams, chiromantams, būrėjams iš kavos tirščių ir taro kortų ateina pats geriausias metas. Panašios aplinkybės buvo ir po 1918 metų, mūsų šaliai kuriantis. Pavyzdžiui, prieškario laikraščiuose rašoma, esą tarp Kauno poniučių būdavo madinga rengti spiritistinius seansus. Tarp dažniausiai kviečiamų dvasių minimas Napoleonas Bonaparte’as, tačiau būdavę bandymų išsikviesti ir Vytauto Didžiojo dvasią…

Na, o jei nepajėgs padėti nei Vytautas, nei Didysis, iš kur stiprybės pasisemti tam pačiam rašytojui, kuriam irgi ne visada lengva?

Žinai, nustebau perskaitęs, kad Lietuvoje yra 77 vienuolynai. Kur steigėsi bažnyčios, mokyklos, ligoninės? Prie vienuolynų. Ir staiga suvoki, kad visa, kas šiame pasaulyje yra kilę gero, atsirado iš idealizmo, iš švento idealizmo. Iš tikėjimo. Jei jau tai supranti, tau nebelieka nieko kito, kaip tik atsistoti gerų idėjų pusėn. Ir padaryti taip, kad ir kiti apie tas idėjas sužinotų. Nesitikint atlygio.

Turbūt neįmanoma išmatuoti žmogaus idealizmo?

Įmanoma. Tai turėtų būti visiškai lingvistinis tyrimas, kurio metu reikėtų užduoti tokius klausimus: „Kada tu paskutinįkart buitinėje kalboje, pavyzdžiui, kalbėdamasis su draugais, esi girdėjęs pasakymus – „jis labai kilniai pasielgė“, „jisai yra garbingas žmogus“, „o pasiaukoti tai jis tikrai moka“... Mes užmiršome šias sąvokas, išujome jas iš savo gyvenimo – sąžiningumas, nuoširdumas, pasitikėjimas, pasiaukojimas, kilnumas – šiuos žodžius jei ir vartojame, tai tik kaip pliką laikraštinę emociją. Mes užmiršome, ką šios sąvokos reiškia, kam jos buvo sukurtos. Užmiršę jų reikšmę, mes pamiršome ir savybes, kurioms jos atstovauja. Dėl to grįžimas prie tų esminių dalykų yra būtinas. Ir kažkas turi tai daryti. Kultūros žmonės – rašytojai, poetai, publicistai ir kiti, kurie gali įamžinti, užrašyti... Tik taip gali įvykti kultūrinė revoliucija.

O ar tau neatrodo, kad gal laikas tam ir atėjo, bet nėra pakankamai pajėgų?

Bijau, jog tų pajėgų daugiau nebus. Ir ateity jų tik mažės. Grįžkim vėl prie utopijos. Kaip manai, per kiek laiko bus sukurtas dirbtinis intelektas, turint omeny techninės raidos tempus? Penkiolika, dvidešimt, na, gal trisdešimt metų. Todėl jau dabar metas pradėti kurti kuopeles, diskutuoti, generuoti geras idėjas. Reikia mokytis atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio, elektronikos, mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir pabandyti grįžti ten, iš kur išėjome prieš daugelį metų. Štai, pavyzdžiui, ar dažnas žmogus šiandien žino, kaip skamba tyla?

O tu pats ar bandei ją išgirsti?

Taip. Norėdamas ją išgirsti, aš net išėmiau elementus iš sieninio laikrodžio. Tai buvo kokia antra valanda nakties. Aš paėmiau knygą ir pradėjau ją vartyti – išgirdau, kaip čeža popierius, kaip tarpusavy liečiasi visi knygos puslapiai. Ir tas garsas labai panašus į jūros ošimą.

Grįžkime prie pasaulio pabaigos klausimo: gal nebūtina kariauti, gal vis dėlto praeis pro šalį ši grėsmė?

Kalbant apie pasaulinius kataklizmus, viskas labai paprasta. Yra du atvejai – arba bėgti nuo to (t. y. važiuoti į neištirtas vietoves, kur visai tikėtina, kad atsiras kokia primityvi tautelė, kuri nepažįsta rašto ir nežino, kas yra mobilusis telefonas, ką jau ten kompiuteris), kur galbūt tie kataklizmai tavęs nepasieks – tai regresyvusis būdas; arba kovoti su tuo. Tą dieną, kai žmogus bus prijungtas prie kompiuterio, kai pastarasis iš žmogaus smegenų nuskaitys visą informaciją, kuri net ir pačiam žmogui neprieinama, žmogus jau nebebus žmogus.

Juk beveik visus šviesius protus nuo seniausių laikų kankino nieko gera nežadantys ateities regėjimai. Nejaugi viskas taip liūdna?

Ne. Dar galima guostis: „Iki to aš nenugyvensiu…“

Parengė Antanas Šimkus