Rašyk
Eilės (75783)
Fantastika (2217)
Esė (1520)
Proza (10678)
Vaikams (2564)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nesimeldžiu vartojimui

2005-01-11
Nacionalinės premijos laureatą rašytoją Sigitą Parulskį kalbina Liudvikas Jakimavičius

Visų pirma, Sigitai, sveikinu tave trim progom: kol dar laikas – su Naujaisiais metais, su Nacionaline premija, kol dar jos negavęs ir nespėjai išleisti, ir su nauju romanu, kurį pernai spėjai išleisti. Esi devynių amatų meistras – poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas, kritikas, vertėjas, ieties metikas, krepšininkas ir, aišku, dar kas nors, ko aš nežinau. Kadangi šis mūsų pokalbis skirtas laikraščio skyriui, pavadintam „publicistika“, man aktualiausi tavo eseistiniai sugebėjimai matyti, kas dedas pasaulyje, aplinkui, žmonių sielose. Pradėsiu nuo toliau. Po Rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke buvo labai populiari frazė: „Tai diena, po kurios pasaulis tapo kitoks“. Šiais metais pasaulis gavo šiurpią kalėdinę „dovanėlę“ – neregėto masto cunamį. Ar žinios ir vaizdai iš Pietryčių Azijos tave kaip nors paveikė? Ar vėl galime sakyti, kad štai šios tarpušvenčio savaitės dar kartą pakeitė pasaulį?

Galėčiau vadintis rašytoju profesionalu, nes vienaip ar kitaip gyvenu iš rašymo. Kitokio amato paprasčiausiai nemoku, pavyzdžiui, niekaip negalėčiau uždirbti žaisdamas krepšinį.

Skaičiusiam Šventąjį Raštą išties neturėtų būti keista, kad pasaulis (arba didesnė jėga, slypinti jo šešėlyje) visuomet ką nors keis ir pats keisis. Be abejo, baisu. Skaudu matyti kūdikių lavonus. Milijonus badaujančių, likusių be pastogės. Nesaugumas visuomet kelia neaiškias, archetipines baimes, egoistinius rūpesčius ir taip toliau. Tačiau man nepatinka tokia silpna, tokia trumparegė šiuolaikinės žmonijos atmintis: mūsų (šiuolaikinis, modernusis) pasaulis pasikeitė ne po Niujorko teroro aktų, jis pasikeitė pirmiausia po Pirmojo pasaulinio karo (rimtesnis žmogus pasakytų, kad po Kaino ir Abelio), kai žmonės ėmė vienas kitą naikinti masiniu, mechanizuotu būdu. Ką jau kalbėt apie fašizmo, stalinizmo kruvinai nutaškytus istorijos puslapius. Tik mat anuomet nebuvo tokio gero ryšio, nebuvo televizijos, nebuvo efektingų kadrų laikraščiuose, todėl milijonų milijonai aukų taip greitai užmirštama, o šimtas tūkstančių daro tokį stiprų poveikį. Kita vertus, tokia žmogaus prigimtis. Jis kaip kirmėlė – veisiasi savo artimo lavono sąskaita.

Dar vienas keistas dalykas – žmogus prisimena Šventąjį Raštą ir Dievą tiktai gamtinių, stichinių nelaimių akivaizdoje, o jei kaimynas papjauna kaimyną už degtinės lašą, – tarsi savaime suprantama.

Kai TV ekrane pamačiau pirmuosius vaizdus iš Indonezijos, Šri Lankos, Taivano, Indijos, mane apėmė siaubas ir apniko begalės klausimų be atsakymų. Kai vyksta karas kur nors Afganistane ar Irake, kiekviena kovojanti ir žudanti pusė randa daugybę argumentų, kodėl reikia žudyti, – vardan taikos, vardan laisvės, vardan saugumo, vardan demokratijos, o stichinės nelaimės atveju gamta ar Dievas tuos argumentus nutyli. Matome tik grupeles raudančių likusių žmonių tarp griuvėsių, keliančių rankas į dangų ir klausiančių – kodėl? Iš atminties išplaukia biblinė Nojaus istorija, kuri atrodė lyg pasaka ar mitas, tačiau dabar vėl darosi aktuali, įgauna užmirštą perspėjimo prasmę. Dievas žmonijai siuntė Tvaną už „lėbavimą“ ir ištvirkimą, už nusigręžimą nuo jo. Ir dabar, kai girdžiu frazę, kad šis regionas buvęs Rojaus kampelis žemėje, imu suprasti, kad yra didelė šventvagystė kurti tokius kampelius, kur prostitutė kainuoja 10 dolerių, kur lyg kokie skėriai, ištroškę šio pasaulio saldmens, šimtais tūkstančių traukia sotūs skandinavai, naujieji rusai. Ar neįžvelgi čia ir metafizinės prasmės?

Ko gero, žemės drebėjimas – labiau fizinis negu metafizinis reiškinys. Kita vertus, jokios metafizinės prasmės savaime nėra, yra tik ją kuriantys ir apie ją kalbantys žmonės. Dažniausiai ir geriausiai tai daro filosofai ar teologai, todėl aš nesikišiu ne į savo valdas. Beje, jeigu jau viską sietume su Dievo pirštu, tai reiktų atsiminti, kad ir krikščionybė, ir hedonizmas mus pasiekė iš tos pačios Romos imperijos, taigi – reiktų paisyti į abi puses veikiančių vektorių. Vienas šiuolaikinis filosofas, mylintis gyvenimą ir laisvę Michelis Onfray’us yra neblogai pasakęs apie krikščionybę, kuri, anot jo, „lig šiol tebėra asketinio idealo ir kapituliacijos prieš mirtį liepiamoji forma“. Todėl puikiausiai galima suprasti ir hedonistinius žmonių polinkius.

Dėl tų 10 dolerių... Yra prostitučių, kainuojančių milijoną, esmės tai nekeičia. Negaliu smerkti atskiro žmogaus, kadangi smerkti reikia sistemą, kurioje apskritai įmanoma pirkti žmogų. O ta sistema vadinasi kapitalas, kapitalistinė rinka. Nesu marksistas, tačiau nujaučiu, kad K. Marxo daugelis nemėgsta vien dėl to, kad jis pasakė kapitalistui: „Vagie, kepurė dega“, – turiu galvoje istoriją apie pridėtinę vertę. Paprasčiau tariant, pasaulis neteisingas, žmonės šunsnukiai, o Dievas atostogauja salose, kurių nepasiekia mūsų aimanų potvyniai.

Iš salų sugrįžkim į Lietuvą ir pasižiūrėkim, kokią čia religiją ir Dievą rasim. Bene per pastarąjį dešimtmetį, po Reformacijos, man atrodo, čia įvyko didžiausia religinė revoliucija, pakeitusi tradicinį krikščionišką Dievą į dievą Vartotoją, kurio visa vertybių sistema grindžiama Vartojimu. Ir kai tu sakai, kad esi rašytojas, įsivaizduoju, į kokią apgailėtiną vietą šioje vertybių sistemoje esi save įstūmęs. Kodėl taip pasielgei? Gal turi kokią slaptą mintį savo rašymu ką nors pakeisti? O gal apgauti pačią sistemą?

Liudvikai, elgiesi kaip parazitas – spaudi mane į kampą su tokiais klausimais, tarsi aš būčiau daugiausia prisidėjęs prie Vartojimo religijos ir Dievo reikalų nuvertėjimo. Aš neketinu savo rašymu ką nors pakeisti, patobulinti ar sugadinti. Gali būti, kad tai paprasčiausiai patogiausia forma leisti man skirtą laiką, kad rašymas – konformizmas, o ne „apgailėtina“ padėtis, kaip tu sakai. Kadangi nesimeldžiu Vartojimui ir mano poreikiai gana smulkūs, galiu sau leisti būti Vartojimo hierarchijos apačioje ir dėl to nesikankinti. Rašymą laikau tokiu pat darbu kaip ir daugybę kitų darbų. Tam tikru atžvilgiu aš truputį pranašesnis – daugelis žmonių nekenčia savo darbo, o manasis man dažnai netgi patinka. Sistemos apgauti neįmanoma – ji beviltiška, ji šlykšti, tik geresnės niekas nesugalvojo.

Neišsisukinėk, Sigitai, tavo naujame romane „Doriforė“ yra toks vienas iškalbingas skyrius „Leidėjas“, kur leidyklos leidėjas labai aiškiai pasakotojui rašytojui išdėsto nesugriaunamą vartojimo filosofiją, kaip reikia rašyti: „Rablė gali sau leisti per penkis puslapius varyti, su kuo maloniausia šluostytis užpakalį, Dostojevskis gali nekompleksuodamas per šešiolika puslapių varyti dialogą apie Dievą ir liaudį, Džoisas nė nemano jaustis nusikaltęs skaitytojui paleisdamas Molės pasąmonės srauto menstruacijas per trisdešimt tris puslapius, o štai tu – negali, tau to šiuolaikinis skaitytojas niekad neatleistų, bent jau dėl to, kad tu gyvas, todėl turi apie užpakalį išsitekti puslapyje, pasąmonės srautą sukišti į pusę puslapio, o apie Dievą – vieną eilutę, vieną sakinį. Viskas“. Jei, Sigitai, neduokdie, dirbtum leidėju, ar neprabiltum tokia pat tirada? Juk kitaip tu būtum jau nebe leidėjas. Ar ne todėl daugybė gabių rašytojų nuėjo aptarnauti šou biznio, rašyti kalbų beraščiams politikams, kad leidėjas kalba nesugriaunamas mūsų laiko tiesas?

Ačiū Dievui, kad mano leidėjas ne toks, koks vaizduojamas romane, nors, sprendžiant iš tavo reakcijos, rodos, sukurtas visai neblogai. Bet jeigu man leidėjas tikrai imtų diktuoti, kaip turiu rašyti... Būtų nekas. Būtų labai nekas. Kita vertus, kurdamas tokį leidėjo paveikslą, nenorėjau kritikuoti paties leidėjo institucijos, tai labiau vartotojo (skaitytojo šiuo atveju) kritika, jo skonio parodija. Skonio, kurį gadina visų pirma popkultūra plačiąja prasme (televizija, laikraščiai, spalvoti žurnalai moterims ir t.t.). Be abejo, geras leidėjas tarnauja visų pirma skaitytojui, ne rašytojui. Bet tai drama, kuri kol kas mane skatina kurti, o ne depresuoti. Ir popkultūra – vėjas, prieš kurį šlapintis neapsitaškius nebeįmanoma. Telieka rasti užuovėją. Kiekvienam savą.

Ar nemanai, kad turėtų būti palikta nišų ir rimtai literatūrai, kritikai, rimtai žurnalistikai? Tarkim, rimtoji ar klasikinė muzika visai nestovi skersai kelio popsui, ir tarp jų nematau jokios dramos, tačiau literatūra tą koliziją jaučia. Žiūrėk, kas dirba žurnalistais, kas veda ryto ar žinių laidas – gražios jaunos pupytės ir dendžiai beraukšlėm kaktom, dar mokantys padainuoti, nesvarbu, kad ne visada pataiko. Tai žurnalisto etalonas, kartelės aukštis, kurios niekados neperšoks negražaus veido ar praplikęs, nesceninės išvaizdos, nors ir protingas žmogus. Kažkoks pigus melodraminis teatras, kamšalas, formuojantis visuomenės skonį ir supratimą. Ar tau neatrodo, kad rimtoji kultūra, jos reflektavimas dabar jau ne stumiama į paraštę, o išstumta, kad kultūra jau nebesugeba savęs reflektuoti, tad ir visuomenė tampa nebejaudri cinizmui ir nešvankybei tų, kuriuos pati apspjaudžiusi vėl išsirenka?

Tu taip kietai kerti klausimą, tarsi norėdamas, kad atsakyčiau „juoda“ arba „balta“, bet taip nebūna. Be to, apie kultūros nišas geriausiai turėtų samprotauti kultūrologai, kultūros filosofai, ne rašytojai. Kita vertus, kas tas nišas turėtų palikti? Ko gero, pati literatūra, žurnalistika ir kita turėtų kovoti dėl tų nišų (manau, kad ir „Literatūra ir menas“, ir kiti panašūs kultūros savaitraščiai būtent tai ir daro – iš paskutiniųjų grumiasi dėl „rimtesnių“ nišų). Universitetai, institutai, bibliotekos, kultūros leidiniai – kitokių nišų ir nereikia, vienintelė problema, kad jos visos žemiau skurdo ribos. Tik tiek. Tik finansavimo problema, jų „rinkos“ vertės problema. Tačiau „iš dangaus“ nuleistos nišos būtų dirbtinės, negyvos ir mirtų bjauria mirtimi. Jeigu dings rimtos kultūros poreikis – dings ir nišos.

Dar galime grįžti prie tavo minėtos problemos – talentų nutekėjimo iš „rimtosios“ kultūros į kitas, komercines, sritis. Neseniai sutikau vieną televizijai rašantį vyrą, kuris išsitarė pavydįs man, kad galiu rašyti romanus. Ką tokiu atveju galiu atsakyti – tik tiek, kad jis per mėnesį uždirba daugiau, negu aš gausiu už metus rašytą knygą. Valia pasirinkti, daugiau nieko. Tą patį pasakyčiau ir apie kultūros reflektavimą – niekas to nenori ir negali daryti už dyką, o laisvalaikio darbai dažniausiai ir būna – laisvalaikio.

Masinį skonį galiu tik ignoruoti, bet kovoti su juo nematau jokios prasmės. Jeigu jau susitarta, kad šiais laikais viskas prekė (ir žmogus – pirmiausia), tai juk ir tu, Liudvikai, parduotuvėje nesirinksi apipuvusio obuolio, norėsi skaistašonio, stangraus, maloniai atrodančio... Dar vienas dalykas: opoziciją „rimtoji-nerimtoji“, kalbant apie kultūrą, jau reiktų mesti iš apyvartos. Vyksta siaubinga mimikrija, ir tai, kas vakar dar buvo nerimta, šiandien – jau klasika (prisimink kad ir J. Mačiūną ar J. Meko kino mokyklą). Kažkodėl dar prisiminiau vokiečius, klaikiai kultūringą tautą. Tačiau, pavyzdžiui, bavarai per savo „oktoberfestą“ tūkstančių tūkstančiais maukia susiėję alų ir dainuoja tokias pat nešvankias dainuškas kaip ir lietuviai sodiečiai su cicinais ir baliais, o „rimtosios literatūros“ į „literaturhauzus“ susirenka pasiklausyti 20-40 žmonių, ir iš tų pačių pusė – emigrantai. Rimtoji kultūra jau nebeoponuoja popkultūrai, tik stengiasi rasti formas, kaip koegzistuoti su ja, kaip prisitaikyti ir gauti kokios nors naudos.


Liudvikas Jakimavičius
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-16 21:10
KNX
KNX
"vsio tak, milord, vsio tak. tem boleje žalko". 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-16 16:21
Green
cia panasiau, kad L.Jakimavicius labiau norejo pats pasisakyti, nei S.Parulski pakalbinti :) Bet Parulskis, kaip visada, nepasiduoda jokiems liudvikams, kurie "elgiasi kaip parazitai" :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-13 12:23
puikioji
:))) svarbiausia, kad gerb. Jakimavičius taip dažnai kalbina gerb. Parulskį, kad tai jau tampa savotišku žanru Jakimavičius_kalbina_Parulskį :)

bet neblogas rašinys. vis mes apie tą patį ir taip pat. vis trūksta lėšų, vis trūksta kultūros... :) jėga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 21:41
paracetamolis
Parulskis waldo!;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 19:37
Maša
Gerb. laureato tikrai per mažai, gerb. Liudviko Jakimavičiaus tikrai per daug. Kiek galima apie vartojimą, na, tikrai jau nebeįdomu. man :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 17:17
Greenpeace
sakai, televizija mažai susijusi su žiniasklaida? 8)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 11:03
Maliciuos
Zmogus, kuris neturi supratimo apie interviu zanra, savo "kalbinime" sugeba pasijuokti is laidu vedeju, kuriuos _apibendrintai_ vadina zurnalistais, nors televizija yra labai mazai susijusi su ziniasklaida, o is esmes yra pramogu verslo dalis, gailisi, jog visuomene tampa nebejautri cinizmui... Ar ponas skaito pats tai, ka paraso?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 09:03
Marija Magdalietė
Liūdnas vaizdas, bet teisingai  parašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-12 00:03
Darrrka
ak. parulskiau parulskiau
dievuk mano popsiškas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-01-11 23:15
Bajariuke
laba gera
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą