Lietuvos rašytojų bendruomenę ir visą lietuvių literatūrą vėl ištiko tragiška ir skaudi netektis. Pūguotą ir šaltą gruodžio aštuonioliktosios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų atokiame vienkiemyje nebepasiekė poetas, eseistas, žurnalistas Stasys Stacevičius.
Gimė Stasys Stacevičius 1959 metų lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje, tame pačiame, į kurį nesugrįžo lemtingą vakarą. Mokėsi Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, 1978 metais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Iš studijų paimtas tarnauti į sovietinę armiją, į universitetą nebegrįžo, dirbo įvairius darbus, o didžiąją dalį gyvenimo paskyrė žurnalistikai, dirbdamas Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose, „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai, aktyviai bendradarbiaudamas literatūrinėje šalies spaudoje, įvairiuose kultūros leidiniuose ir almanachuose. Pirmuosius eilėraščius paskelbęs dar 1977 metais „Moksleivio“ žurnale, Stasys Stacevičius išleido aštuonias poezijos knygas: Vienkiemio valanda (1990), Juodvarnių žemė (1994), Perkūnės pasiilgę (1997), Toli kriokliai (1999), už kurią tapo 2001 metų „Poezijos pavasario“ laureatu, Luktels ūkaujančių Bedugnis (2003), Juodoji (2005), Ne ėriukai nakty (2008) ir pernai pasirodžiusį rinkinį Stiklinė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla žada išleisti poeto sudarytą ir spaudai parengtą eseistikos knygą Milda supaisys. Už aktualiausius ir ryškiausius publicisktikos kūrinius kultūros temomis 2006 metais S. Stacevičiui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija, o pernai – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis.
Stasį prisiminsime kaip kuklų, šiltą ir jaukų žmogų, ir kaip ryškų, savitą poetą, kūrėją, turėjusį itin platų interesų ratą, neužsisklendusį vien siauroje kultūrinės aplinkos erdvėje, puikiai pažinojusį „mažąjį žmogų“ ir gebėjusį išgyventi jo kasdienybės dramas, o sykiu mokėjusį regėti ir taikliu eseisto žodžiu formuluoti tautai ir valstybei iškylančias grėsmes ir iššūkius. Gal todėl ir jo subtili poezija rėmėsi ir artimiausios aplinkos įvykiais, įspūdžiais, ir platesnėmis Lietuvos istorijos realijomis. Anot taip pat jau amžinybėn pasitraukusio Stasio Stacevičiaus bendraamžio ir bičiulio Valdemaro Kukulo, jo „kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma, dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu. Antroji S. Stacevičiaus tėvonija, tėviškė – literatūra, knygos. Kartais net suabejoji, ar ji nebus pirmesnė už gimtuosius namus“.
