Neįvyko

Įsivaizduokime: istoriniai įvykiai rutuliojasi aštuntajame praeito šimtmečio dešimtmetyje. Artėja Gegužės 1-oji, visaliaudinė darbo žmonių šventė. Žvali ir džiugi nuotaika, vis ką nors nauja pasitinkant ir viliantis, kad pasiekti rezultatai visuose darbo ir kūrybos baruose dar ne riba – yra dar ko siekti, nes naujas „Komunizmo statytojo kodeksas“ atveria naujas perspektyvas siekti vis naujų džomolungmų. Štai artėja ir jubiliejinis XXV partijos suvažiavimas, susumuosiantis, kas per penkmetį nuveikta, nužymėsiantis naujas gaires ir kryptis, kur link ir kokiu žingsniu turėtume eiti. Kosmosas ir žmonių mikrokosmas sutvarkyti, sustyguoti, suderinti, o ir veikia be priekaištų kaip laikrodis „Raketa“. Va dabar ir įsivaizduokime – iš „tenai“ ateina košmariška žinia, kad XXV neįvyko, nesusirinko kvorumas. Visi laimėjimai nublanksta, griūva didysis Kosmosas, savo skeveldromis taškydamas žmonių mikrokosmus, paniekindamas paprastųjų tikėjimą ir viltį šviesesne rytdiena. Košmaras, pasityčiojimas ir, aišku, lyg Damoklo kardas pakibęs klausimas: kas dėl visko kaltas?.. Kol nebus atsakyta į šitą skausmingą klausimą, Babilonas nebus atstatytas.

Dabar kelkimės į šiandieną. Kaip ir anuomet pakili povelykinė nuotaika, artėja Gegužės 1-oji, nedarbo diena. O ir darbo – kiek tik nori. Nepatinka dirbti čia – keliauk į Londoną ar Airiją. Demokratija klesti, intelektas išlaisvintas iš cenzūros gniaužtų. Arėja Rašytojų sąjungos suvažiavimas. Ir kraupi žinia – lyg iš giedro dangaus perkūnas: „Suvažiavimas neįvyko. Nesusirinko rašytojų kvorumas“...

Kas dabar bus? Ką daryti? Rašyti ar neberašyti? Jei rašyti, tai apie ką, jei nerašyti, tai kodėl ir kaip ilgai? Klausimai ne iš piršto laužti, o paprastų atsakymų kaip ir nėr. Valentino Sventicko laikais viskas būdavo lyg ir aiškiau. Kvorumas susirinkdavo, atvažiuodavo net rašytojai iš Amerikos, LRS nariai, registruodavosi ir balsuodavo. Dabar neatvažiavo. Ir ne tik iš Amerikos. Neatvažiavo iš Antakalnio, iš Karoliniškių, neatėjo iš Olandų gatvės ir iš dar artimesnių Vilniaus rajonų, nors miesto transportas veikė be sutrikimų. Kodėl taip atsitiko? Gal rašytojas nesidžiaugia LRS išrūpintu meno kūrėjo statusu, gal nebetiki savo misija ir pašaukimu, kur išgaravo kolegialumas ir plunksnos brolio peties jautimas?

Gal kūrybos krizė? Betgi krizė negali ištikti visų iš karto. Krizė lyg vėžys renkasi po vieną, gnyba tą, kur silpnesnis. Tačiau yra juk ir dialektikos stebuklų – vienus ištinka krizė, o tuo pat metu kiti lyg feniksai kyla iš pelenų ir griuvėsių, kompensuodami tuos kraupius nuostolius. Priežastys, matyt, glūdi giliau. Čia kalta – ne kūrybos krizė.

Tad kur tos priežastys, kas kaltas, kad rašytojas, Lietuvos šviesuolis, neina registruotis į Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimą?

Sabotažas.