...Pasiilgau veiksmo - ne kokio pasisvaidymo žodžiais,ne gardžiavimosi taikliomis replikomis, o paprasto gražaus veiksmo. Tačiau net neįsivaizduoju, koks veiksmas šitam tuščiam buvime dar galėtų turėti tiek krūvio, kad išjudintų, sukeltų rimtesnes pasekmes. Tiek Herostrato piromanija, tiek Raskolnikovo kirvukas atrodo vaikiškai prieš Osvencimo krosnis ar Sibiro įšalą. Be to, veiksmas, kuriam pasiryžčiau, turi būti savaip moralus, pasipriešinimo veiksmas, anti - veiksmas. Prirašyti biblioteką? Prikelti iš numirusių Dostojevskio senutę? Net jei ir turėčiau dangiškųjų įgaliojimų tokiam aktui, tai taptų vien pikantiška žinute paskutiniuosiuose laikraščių puslapiuose,kur spausdinamos visokiausios keistenybės, kryžiažodžiai, kultūrinės naujienos ir kitokie niekai. Todėl - jei iš tiesų norisi veiksmo - verčiau rinktis patį tyliausią, patį nepastebimiausią. Auginti bonsai medžius ir saugotis, kad tavęs su laistykle rankoje neužmatytų kaimynai.
---
Ir kuo toliau nuo to literatūrinio dūzgesio, nuo kultūros apskritai. Nuo meno - to prasto aktoriaus, besilankstančio publikai, tampančio už rankovių ir meilikaujančiu balseliu klausinėjančio: “gal ponas norėtumėt, kad aš atsistočiau ant galvos? Aš galiu!“ A, tas galėjimas, tas siaubingas visko galėjimas! O publika jaučiasi pagerbta ir pamaloninta, ir net nenujaučia, jog vietoj tikro coitus, su tikrom kūno išskyrom ir kvapais, jiems pakišamos pripučiamos gražuolės, dildo ir vibratoriai, ir dar visokia velniava, kuriai ir pavadinimo nesugalvosi. Perversija, ištisinė perversija. Ir menas už pinigus, kuriame svarbiausia, ginkdie, nerašyti, nesakyti, nerodyti, ką autorius galvoja pats; procesas visiškai kitoks, autorius privalo rūpintis, kaip sukelti vieną ar kitą sąlyginį refleksą, kaip suaktyvinti sekrecines liaukas. Būtent tokiame biologiniame skystyje gimsta menas: snobų seilėse ir namų šeimininkių ašarose. O autorius jau seniai joks ne autorius, jo vardas - manipuliatorius. Trukteli svirtelę - publika juokiasi, trukteli kitą - verkia. Jei elgiesi ne taip, ne pagal taisykles, šneki savo balsu, esi pražuvęs. Nes kas gi išaiškins publikai, kaip elgtis tavo atveju? Kritikai? Meno žinovai? Kam jiems papildomos problemos. Yra gatavos schemos, etiketės - kam vargintis. Netelpi į schemą, vadinasi, tavęs kaip ir nėra. Žinovai, gūžtelėję pečiais, apsisuka ir nueina sau. Autorių, kalbantį savo balsu, gali išgelbėti tik neatidėliotina mutacija ir tobulas svirtelių įvaldymas.
“Mūsų kritikai dažnai žvelgia į literatūrinį reiškinį siekdami aptikti jame atpažįstama, taigi naujame ieško seno, žiūri ne pirmyn, o atgal.“
Armėnų poetas Parujras Sevakas taip rašė 1960-aisiais.
---
Būti menininku yra iš esmės taip pat nesudėtinga, kaip valdyti buldozerį. Truputis praktikos ir nesutrikusi judesių koordinacija - tai viskas, ko reikia. Dar patartina priklausyti buldozerininkų asociacijai, laiku mokėti nario mokestį ir turėti savitą darbo stilių - žinoma, savitą normos ribose. Svarbu žinoti, kaip tavo darbo metodas vadinasi. Jei važinėji atbulas - esi avangardistas, jei plėši pirmyn dantis iššiepęs - tradicionalistas.
---
Taip, dainų su daugybe deminutyvų apie mūsų dabartinį buvimą jau niekas nebesudės. Galim tik rėkti, kaip kas mokam, tačiau ir to rėkimo negirdėt. Nes susidūrėm su jėga, neturinčia aiškaus pavidalo: tai tarsi lakusis smėlis, kaip tyčia pasitaikęs ant tako riteriui, jojusiam apgalėti slibino. Slibinas ir pats nugaiš, mat jį galai, tačiau kaip išsigaut iš tos velnio pelkės? O jei kokį vietinį barzduką ir išrautum už ausų paėmęs - taigi išplūs, iškeiks ir lieps įkišti atgal - į gimtą dumblą, kur taip smagu padejuoti, kad blogai, kad pelkė, kad už kojų į gilumą tempia.
Pasiutęs reikalas. Čia tau ne slibinas koks.
Nėr kam į snukį duot.
---
Kviesdamas atsitolinti nuo literatūros, ką nors turbūt mirtinai įžeidžiau. Visiems, laikantiems save literatūros valstybės piliečiais, ši teritorija yra šventa. Tačiau tos valstybės demografinė padėtis yra labai prasta ir nuolat dar prastėja.
Gi šios pilietybės neturintiems žodis “literatūra“ yra toks pats nieko nereiškiantis, kaip ir astrofizika ar hermeneutika.
---
Kaip gimsta tie poetizmų rinkinukai, pretenduojantys vadintis eilėraščiais? Juos parašo chamai, susižavėję galimybe puošniai kalbėti. Jie taip stengiasi, tol tobulina savo stilių, kol nieko daugiau nebelieka - vien stilius. Vėliau puoselėjamas romantizuotas įvaizdis, veide atsiranda tokia specifinė vesterniška išraiška ir ciniško mistiko žvilgsnis: “žinau daug daugiau, negu jūs, tačiau nieko džiuginančio negaliu jums pranešti“. Labiau netikri, labiau “pseudo“ už šiuos sutvėrimus visame pasaulyje tėra tik padarai, vadinami pseudopodijomis. Mat jų ir kojos netikros.
---
Būti daugiau nei rašytoju - arba mažiau. Neturiu omeny jokios visuomeninės veiklos ar gretutinių specialybių - tarkim, girtuoklystės - įsisavinimo.
---
Nesiduoti mulkinamam rašeivų, tikinančių, jog užsiima rimtomis gyvenimo studijomis. Tai tiesiog nuo galvos iki kojų apsimelavę smulkūs vagišiai, mintantys svetimų gyvenimų atliekomis, patys tikrieji manipuliatoriai, nesugebantys net dorai papasakoti istorijos, besidangstantys melagingos autentikos širmomis. Kokia autentika! Net jų memuaruose jokios autentikos nė už skatiką nerasi. Jie lipdo savo gipsinius biustus, vildamiesi pamatyti juos ant postamentų.
Didieji humanistai, mažojo žmogaus gynėjai! Žmonės juos domina tik kaip papildomi nuliukai knygos tiražo skaičiuje, tik kaip nemaloni, tačiau būtina terpė jų šlovei ir garsui auginti.
---
Gyvenimo žinovai? Kur jau ne. Aš asmeniškai dar nesutikau žmogaus, kuris iš tiesų žinotų, ką veikti su savo nuosavu gyvenimu, jau nekalbant apie svetimus. Savo pačių kaliniai, stumiantys nuobodžias dienas, laukiantys kažkokios Didžiosios Permainos. Sutiktumėm net ir su katastrofa - kokiu naujuoju “Titaniku“, tačiau mūsiškis laivas iš tiesų jau seniai ilsisi ant dugno, o mums belieka skenduolio konvulsijos. Kas gi dar? Dar religija su savo požiūriu į mirtį kaip į egzaminą, po kurio būsi perkeltas į kitą klasę. Nors panašu, kad didysis egzaminatorius jau seniausiai numojo į mus ranka. Esam beviltiški antramečiai, niekaip nesugebantys išmokti tų pačių istorijos pamokų. Mizantropija? Ne, nes esu - deja, esu; laimei, esu - toks pats žmogus. Nemėgstu savęs. Netikiu savimi. Su savimi į žvalgybą tikrai neičiau. Net mano patys geriausi jausmai - ne iš kokio prigimtinio gerumo, o iš egoizmo, iš noro pasijusti geresniu, vertingesniu, nei esu iš tikrųjų. Man nuolatos tenka valdytis, kad nepasielgčiau netinkamai, kad neprišnekėčiau baisių ir šlykščių dalykų į tas kantrias ausis, kurios vis dar manęs tebesiklauso. Kartais neiškenčiu ir apimtas malonaus niežulio pasakau tai. Sugadinu jums visą žaidimą, tarsi paauglys chuliganas vaikų smėldėžėje suspardau pilis, sugrūdu jums į burnas jūsiškius smėlio pyragėlius, ir tai darydamas manausi esąs visiškai teisus, turintis teisę tvarkyti pasaulį savaip. O esu geriausiu atveju miško sanitaras - ką paveju, tą suėdu, kas miklesnis, tas pabėga.
Nuolatos kalbu ne tai ir ne tiems žmonėms. Net tuomet, kai esu iš tiesų atviras, nuoširdus ir draugiškai nusiteikęs, sugebu pasakyti kažką tokio, kas aplinkinius priverčia pasijusti nejaukiai. Bet kokią aistrą, bet kokį įkarštį jie priima arba kaip nesubrendimo apraišką, arba kaip švelnią beprotybės formą. Tačiau net ir šitai sugeba tik patys pagauliausieji - kiti temato vien pozą, manieringumą, bravūrą. Kiekvienąkart nuoširdžiai apstulbstu, tam išaiškėjus: o man atrodė, jog kaip tik tuo metu buvau ypatingai nuoširdus, gal truputėlį susidrovėjęs, nes kalbėjau atvirai, sąžiningai, intymiai kalbėjau. Po vieno tokio pasišnekėjimo pažįstama ponia nei iš šio, nei iš to nusistebėjo mano drąsa ir paklausė tiesiai: “o gal jūs girtas?“ Po tokio pasiteiravimo iš tiesų pasigėriau kaip dūmas.
---
Apskritai lietuviai atvirauja tik prie butelio, ir tik tada, kai jau nebeartikuliuoja. Apsikabina vienas kitą per pečius ir minkštu balsu intymiai guguoja. Taip jau priimta, toks paprotys.
Graži ta lietuvių kalba.
Labai daininga.
---
Horribile dictu: mūsų dienų menas prarado savybes. Jis tik apsimeta opozicišku, tik vaizduoja humanišką, o iš tiesų yra joks. Jokie poetai rašo jokius eilėraščius, kuriuos skaito jokie skaitytojai. Dailininkai (jokie dailininkai) tapo ne natiurmortus, ne abstrakcijas, ne portretus ar peizažus, o jų komentarus. Mūsų amžiaus žmogus yra žmogus be savybių, tačiau tai ne tuščias indas,pasiruošęs priimti subtiliausias vibracijas: veikiau jis yra suskilęs indas, tesugebantis rezonuoti vėjyje. Tie, kurie dar turi savyje jėgų užpildyti tuštumą - kad ir pačiais neįmanomiausiais užsiėmimais, kokiomis beduinų architektūros studijomis, yra paskutinieji paskutiniųjų laikų stoikai.
Apskritai turėti kažką nuosavo, iš tiesų privataus, vidujinio, mūsų dienomis yra didelė prabanga. Dauguma teturi penkių darbo dienų savaitę ir televizijos serialus - tuos pačius visoje Europoje. Pasirodo, jog pasaulinis komunikacijų tinklas reikalingas vien tam, kad atvykęs Kopenhagon nepraleistum eilinės “Santa Barbaros” serijos, o nuo liūčių sezono Brazilijoje galėtum pasislėpti internete.
Kažkuriame iš tų teleserialų ir gyvenam. Siužetas banalus, aktoriai trečiarūšiai. Ir vaizdas trimatis, ir garsas dolby surround, o vis tiek ne kaip gyvi žmonės, ir viskas.
---
Taigi pirmyn prie hermetiškųjų užsiėmimų. Vienas tokių galėtų būti ir eilėraščių rašymas - kodėl gi ne, laikas tam dėkingas, šiaip ar taip, niekas tų eilėraščių neskaito, išskyrus tokius pačius atskalūnus, kurie ir patys juos rašo. Galėtų būti, jei poezija, apskritai kalba, nebūtų šitaip devalvuota. Kaip ir visame hipercivilizuotame pasaulyje, taip ir pas mus eilėraščiai pamažu tampa pagyvenusių poniučių laisvalaikio užsiėmimu. Užkandžiu prie arbatos. Žmonių bendravimas - geras dalykas, nenuneigsi; juo labiau maloni galimybė pasijusti didesniu už save patį kokiame nors priemiesčio literatų klube, kreiptis vienas į kitą “gerbiamas poete“, tačiau visa tai tėra savęs apgaudinėjimas, akių dūmimas. Silpnesnės psichikos žmogui tai gali baigtis didybės manija. Esu sutikęs tokių, ir ne vieną - kaltinančių visą pasaulį sąmokslu prieš jų talentą. Paranojikai - deja, ne genialūs paranojikai. Kadaise buvau toks naivus, jog bandydavau išaiškinti, iliustruodamas jų pačių kūryba, jog tie jų vadinamieji eilėraščiai yra tiesiog prastai perrašyta Salomėja. Niekada taip nedarykit, vaikučiai. Rimtai sakau.
---
Kažkur esu aptikęs tokį sąlygišką, bet ganėtinai taiklų menininkų suskirstymą - į tuos, kurių kūryboje dominuoja vaizduotė, ir į antruosius, kurių pagrindinis ginklas - fantazija. Vaizduotė šiuo atveju - sugebėjimas struktūrizuoti, sisteminti, savotiškas strategijos menas, neapsiribojantis, savaime suprantama, vien įprastu loginiu mąstymu, bet leidžiantis numatyti tam tikras privalomas klaidas, iš pažiūros lyg ir neracionalius minties posūkius. Fantazijos meistrai turi nepalyginamai daugiau laisvės. Jei pirmoji padermė kruopščiai augina kristalą iš prisodrinto tirpalo, tai antrieji šlaksto tą tirpalą kur pakliūva, besidžiaugdami atsitiktiniu vandens ir šviesos žaismu. Kas geriau - nesiimu spręsti. Pats esu labiau iš tų pirmųjų, strategų. Parašyti eilėraštį man visų pirma reiškia suvaldyti emocijas, tam tikru būdu jas pamiršti, atsiriboti. Nesu ekspromtų ir ekstazių specialistas. Mane labiau traukia ne teatrališkumas, o intymumas, galimybė susikalbėti vien tik bendraujantiems suprantamomis užuominomis, ypatingais pažvelgimais, gestais. Tai kur kas retesnis nuotykis nei žaibiška orientacija ar gigabaitinė atmintis. Kas kompiuterio - kompiuteriui, kas žmogaus - žmogui. Aš, gyva ir mirtinga mėsa, noriu jausti kitą gyvą ir mirtingą mėsą. Tyčia nerašau apie sielą, nes tuoj pat prasideda visokiausios spekuliacijos, gražbyliavimai, kalbos apie dvasingus dalykus, maskuojančios vieną vienintelį norą - pasirodyti, padaryti įspūdį. Tai, beje, visiškai atvirkščias veiksmas tam, kuris derėtų iš tiesų siela besirūpinantiems - nusižeminimui.
---
Tie vadinamieji dvasingi ir taurūs dalykai man asocijuojasi su valdininkėliais iš Čechovo apsakymų. Labai šiuolaikiški personažai: besistengiantys būti “na vysotie“, besižavintys tik tuo, kas aprobuota, pripažinta esant kilniuoju menu, nepriekaištingai besilaikantys taisyklių ir konvencijų. Tokiems tetrūksta tik keleto efektingų frazių, dar kokios pseudomesianistinės idėjūkštės - štai jums ir fašizmas, štai jums ir komunizmas.
---
O ką gi mes? O mes ką, mes nieko.
...Būrys don Kichotų - nusivylusių, atėjusių į protą don Kichotų, susibūrusių prie vėjo malūno ir vietoj puolimo įsileidusių į visai ne pamišėlišką, o paprasčiausiai idiotišką ginčą - kurio ietis ilgiausia.
Tai ir yra vadinamasis literatūrinis gyvenimas: paaugliški pimpaliukų matavimosi žaidimai.
Ką gi, jei kam išties įdomu, atsakau: maniškė ietis gana šiaip sau. Užtat žandikauliai - kaip skruzdės-kareivio. Ne vieną stiklinę esu dantimis sutriauškinęs. Iš čia ir mano begalinis populiarumas.
Dantimis, bičiuliai, dantimis. Permalti malūną. Ir jokios papildomos amunicijos - jokių kalavijų, iečių anei alebardų.
O paskui, po malūno, imkitės savęs. Malkite į miltus savo mitą, savo varganą šlovę, savo vertingiausiąjį “aš“. Tai, kas liks (jeigu apskritai kas nors liks), bus verta rimtesnio įsižiūrėjimo: dieviškųjų dulkių sauja - nebesipučianti, o pustoma.