Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ne tai, ne tiems, ne ten

2008-01-28
Ne tai, ne tiems, ne ten

...Pasiilgau veiksmo - ne kokio pasisvaidymo žodžiais,ne gardžiavimosi taikliomis replikomis, o paprasto gražaus veiksmo. Tačiau net neįsivaizduoju, koks veiksmas šitam tuščiam buvime dar galėtų turėti tiek krūvio, kad išjudintų, sukeltų rimtesnes pasekmes. Tiek Herostrato piromanija, tiek Raskolnikovo kirvukas atrodo vaikiškai prieš Osvencimo krosnis ar Sibiro įšalą. Be to, veiksmas, kuriam pasiryžčiau, turi būti savaip moralus, pasipriešinimo veiksmas, anti - veiksmas. Prirašyti biblioteką? Prikelti iš numirusių Dostojevskio senutę? Net jei ir turėčiau dangiškųjų įgaliojimų tokiam aktui, tai taptų vien pikantiška žinute paskutiniuosiuose laikraščių puslapiuose,kur spausdinamos visokiausios keistenybės, kryžiažodžiai, kultūrinės naujienos ir kitokie niekai. Todėl - jei iš tiesų norisi veiksmo - verčiau rinktis patį tyliausią, patį nepastebimiausią. Auginti bonsai medžius ir saugotis, kad tavęs su laistykle rankoje neužmatytų kaimynai.


---
Ir kuo toliau nuo to literatūrinio dūzgesio, nuo kultūros apskritai. Nuo meno - to prasto aktoriaus, besilankstančio publikai, tampančio už rankovių ir meilikaujančiu balseliu klausinėjančio: “gal ponas norėtumėt, kad aš atsistočiau ant galvos? Aš galiu!“ A, tas galėjimas, tas siaubingas visko galėjimas! O publika jaučiasi pagerbta ir pamaloninta, ir net nenujaučia, jog vietoj tikro coitus, su tikrom kūno išskyrom ir kvapais, jiems pakišamos pripučiamos gražuolės, dildo ir vibratoriai, ir dar visokia velniava, kuriai ir pavadinimo nesugalvosi. Perversija, ištisinė perversija. Ir menas už pinigus, kuriame svarbiausia, ginkdie, nerašyti, nesakyti, nerodyti, ką autorius galvoja pats; procesas visiškai kitoks, autorius privalo rūpintis, kaip sukelti vieną ar kitą sąlyginį refleksą, kaip suaktyvinti sekrecines liaukas. Būtent tokiame biologiniame skystyje gimsta menas: snobų seilėse ir namų šeimininkių ašarose. O autorius jau seniai joks ne autorius, jo vardas - manipuliatorius. Trukteli svirtelę - publika juokiasi, trukteli kitą - verkia. Jei elgiesi ne taip, ne pagal taisykles, šneki savo balsu, esi pražuvęs. Nes kas gi išaiškins publikai, kaip elgtis tavo atveju? Kritikai? Meno žinovai? Kam jiems papildomos problemos. Yra gatavos schemos, etiketės - kam vargintis. Netelpi į schemą, vadinasi, tavęs kaip ir nėra. Žinovai, gūžtelėję pečiais, apsisuka ir nueina sau. Autorių, kalbantį savo balsu, gali išgelbėti tik neatidėliotina mutacija ir tobulas svirtelių įvaldymas.
“Mūsų kritikai dažnai žvelgia į literatūrinį reiškinį siekdami aptikti jame atpažįstama, taigi naujame ieško seno, žiūri ne pirmyn, o atgal.“
Armėnų poetas Parujras Sevakas taip rašė 1960-aisiais.


---
Būti menininku yra iš esmės taip pat nesudėtinga, kaip valdyti buldozerį. Truputis praktikos ir nesutrikusi judesių koordinacija - tai viskas, ko reikia. Dar patartina priklausyti buldozerininkų asociacijai, laiku mokėti nario mokestį ir turėti savitą darbo stilių - žinoma, savitą normos ribose. Svarbu žinoti, kaip tavo darbo metodas vadinasi. Jei važinėji atbulas - esi avangardistas, jei plėši pirmyn dantis iššiepęs - tradicionalistas.


---
Taip, dainų su daugybe deminutyvų apie mūsų dabartinį buvimą jau niekas nebesudės. Galim tik rėkti, kaip kas mokam, tačiau ir to rėkimo negirdėt. Nes susidūrėm su jėga, neturinčia aiškaus pavidalo: tai tarsi lakusis smėlis, kaip tyčia pasitaikęs ant tako riteriui, jojusiam apgalėti slibino. Slibinas ir pats nugaiš, mat jį galai, tačiau kaip išsigaut iš tos velnio pelkės? O jei kokį vietinį barzduką ir išrautum už ausų paėmęs - taigi išplūs, iškeiks ir lieps įkišti atgal - į gimtą dumblą, kur taip smagu padejuoti, kad blogai, kad pelkė, kad už kojų į gilumą tempia.
Pasiutęs reikalas. Čia tau ne slibinas koks.
Nėr kam į snukį duot.


---
Kviesdamas atsitolinti nuo literatūros, ką nors turbūt mirtinai įžeidžiau. Visiems, laikantiems save literatūros valstybės piliečiais, ši teritorija yra šventa. Tačiau tos valstybės demografinė padėtis yra labai prasta ir nuolat dar prastėja.
Gi šios pilietybės neturintiems žodis “literatūra“ yra toks pats nieko nereiškiantis, kaip ir astrofizika ar hermeneutika.


---
Kaip gimsta tie poetizmų rinkinukai, pretenduojantys vadintis eilėraščiais? Juos parašo chamai, susižavėję galimybe puošniai kalbėti. Jie taip stengiasi, tol tobulina savo stilių, kol nieko daugiau nebelieka - vien stilius. Vėliau puoselėjamas romantizuotas įvaizdis, veide atsiranda tokia specifinė vesterniška išraiška ir ciniško mistiko žvilgsnis: “žinau daug daugiau, negu jūs, tačiau nieko džiuginančio negaliu jums pranešti“. Labiau netikri, labiau “pseudo“ už šiuos sutvėrimus visame pasaulyje tėra tik padarai, vadinami pseudopodijomis. Mat jų ir kojos netikros.


---
Būti daugiau nei rašytoju - arba mažiau. Neturiu omeny jokios visuomeninės veiklos ar gretutinių specialybių - tarkim, girtuoklystės - įsisavinimo.


---
Nesiduoti mulkinamam rašeivų, tikinančių, jog užsiima rimtomis gyvenimo studijomis. Tai tiesiog nuo galvos iki kojų apsimelavę smulkūs vagišiai, mintantys svetimų gyvenimų atliekomis, patys tikrieji manipuliatoriai, nesugebantys net dorai papasakoti istorijos, besidangstantys melagingos autentikos širmomis. Kokia autentika! Net jų memuaruose jokios autentikos nė už skatiką nerasi. Jie lipdo savo gipsinius biustus, vildamiesi pamatyti juos ant postamentų.
Didieji humanistai, mažojo žmogaus gynėjai! Žmonės juos domina tik kaip papildomi nuliukai knygos tiražo skaičiuje, tik kaip nemaloni, tačiau būtina terpė jų šlovei ir garsui auginti.


---
Gyvenimo žinovai? Kur jau ne. Aš asmeniškai dar nesutikau žmogaus, kuris iš tiesų žinotų, ką veikti su savo nuosavu gyvenimu, jau nekalbant apie svetimus. Savo pačių kaliniai, stumiantys nuobodžias dienas, laukiantys kažkokios Didžiosios Permainos. Sutiktumėm net ir su katastrofa - kokiu naujuoju “Titaniku“, tačiau mūsiškis laivas iš tiesų jau seniai ilsisi ant dugno, o mums belieka skenduolio konvulsijos. Kas gi dar? Dar religija su savo požiūriu į mirtį kaip į egzaminą, po kurio būsi perkeltas į kitą klasę. Nors panašu, kad didysis egzaminatorius jau seniausiai numojo į mus ranka. Esam beviltiški antramečiai, niekaip nesugebantys išmokti tų pačių istorijos pamokų. Mizantropija? Ne, nes esu - deja, esu; laimei, esu - toks pats žmogus. Nemėgstu savęs. Netikiu savimi. Su savimi į žvalgybą tikrai neičiau. Net mano patys geriausi jausmai - ne iš kokio prigimtinio gerumo, o iš egoizmo, iš noro pasijusti geresniu, vertingesniu, nei esu iš tikrųjų. Man nuolatos tenka valdytis, kad nepasielgčiau netinkamai, kad neprišnekėčiau baisių ir šlykščių dalykų į tas kantrias ausis, kurios vis dar manęs tebesiklauso. Kartais neiškenčiu ir apimtas malonaus niežulio pasakau tai. Sugadinu jums visą žaidimą, tarsi paauglys chuliganas vaikų smėldėžėje suspardau pilis, sugrūdu jums į burnas jūsiškius smėlio pyragėlius, ir tai darydamas manausi esąs visiškai teisus, turintis teisę tvarkyti pasaulį savaip. O esu geriausiu atveju miško sanitaras - ką paveju, tą suėdu, kas miklesnis, tas pabėga.
Nuolatos kalbu ne tai ir ne tiems žmonėms. Net tuomet, kai esu iš tiesų atviras, nuoširdus ir draugiškai nusiteikęs, sugebu pasakyti kažką tokio, kas aplinkinius priverčia pasijusti nejaukiai. Bet kokią aistrą, bet kokį įkarštį jie priima arba kaip nesubrendimo apraišką, arba kaip švelnią beprotybės formą. Tačiau net ir šitai sugeba tik patys pagauliausieji - kiti temato vien pozą, manieringumą, bravūrą. Kiekvienąkart nuoširdžiai apstulbstu, tam išaiškėjus: o man atrodė, jog kaip tik tuo metu buvau ypatingai nuoširdus, gal truputėlį susidrovėjęs, nes kalbėjau atvirai, sąžiningai, intymiai kalbėjau. Po vieno tokio pasišnekėjimo pažįstama ponia nei iš šio, nei iš to nusistebėjo mano drąsa ir paklausė tiesiai: “o gal jūs girtas?“ Po tokio pasiteiravimo iš tiesų pasigėriau kaip dūmas.


---
Apskritai lietuviai atvirauja tik prie butelio, ir tik tada, kai jau nebeartikuliuoja. Apsikabina vienas kitą per pečius ir minkštu balsu intymiai guguoja. Taip jau priimta, toks paprotys.
Graži ta lietuvių kalba.
Labai daininga.


---
Horribile dictu: mūsų dienų menas prarado savybes. Jis tik apsimeta opozicišku, tik vaizduoja humanišką, o iš tiesų yra joks. Jokie poetai rašo jokius eilėraščius, kuriuos skaito jokie skaitytojai. Dailininkai (jokie dailininkai) tapo ne natiurmortus, ne abstrakcijas, ne portretus ar peizažus, o jų komentarus. Mūsų amžiaus žmogus yra žmogus be savybių, tačiau tai ne tuščias indas,pasiruošęs priimti subtiliausias vibracijas: veikiau jis yra suskilęs indas, tesugebantis rezonuoti vėjyje. Tie, kurie dar turi savyje jėgų užpildyti tuštumą - kad ir pačiais neįmanomiausiais užsiėmimais, kokiomis beduinų architektūros studijomis, yra paskutinieji paskutiniųjų laikų stoikai.
Apskritai turėti kažką nuosavo, iš tiesų privataus, vidujinio, mūsų dienomis yra didelė prabanga. Dauguma teturi penkių darbo dienų savaitę ir televizijos serialus - tuos pačius visoje Europoje. Pasirodo, jog pasaulinis komunikacijų tinklas reikalingas vien tam, kad atvykęs Kopenhagon nepraleistum eilinės “Santa Barbaros” serijos, o nuo liūčių sezono Brazilijoje galėtum pasislėpti internete.
Kažkuriame iš tų teleserialų ir gyvenam. Siužetas banalus, aktoriai trečiarūšiai. Ir vaizdas trimatis, ir garsas dolby surround, o vis tiek ne kaip gyvi žmonės, ir viskas.


---
Taigi pirmyn prie hermetiškųjų užsiėmimų. Vienas tokių galėtų būti ir eilėraščių rašymas - kodėl gi ne, laikas tam dėkingas, šiaip ar taip, niekas tų eilėraščių neskaito, išskyrus tokius pačius atskalūnus, kurie ir patys juos rašo. Galėtų būti, jei poezija, apskritai kalba, nebūtų šitaip devalvuota. Kaip ir visame hipercivilizuotame pasaulyje, taip ir pas mus eilėraščiai pamažu tampa pagyvenusių poniučių laisvalaikio užsiėmimu. Užkandžiu prie arbatos. Žmonių bendravimas - geras dalykas, nenuneigsi; juo labiau maloni galimybė pasijusti didesniu už save patį kokiame nors priemiesčio literatų klube, kreiptis vienas į kitą “gerbiamas poete“, tačiau visa tai tėra savęs apgaudinėjimas, akių dūmimas. Silpnesnės psichikos žmogui tai gali baigtis didybės manija. Esu sutikęs tokių, ir ne vieną - kaltinančių visą pasaulį sąmokslu prieš jų talentą. Paranojikai - deja, ne genialūs paranojikai. Kadaise buvau toks naivus, jog bandydavau išaiškinti, iliustruodamas jų pačių kūryba, jog tie jų vadinamieji eilėraščiai yra tiesiog prastai perrašyta Salomėja. Niekada taip nedarykit, vaikučiai. Rimtai sakau.


---
Kažkur esu aptikęs tokį sąlygišką, bet ganėtinai taiklų menininkų suskirstymą - į tuos, kurių kūryboje dominuoja vaizduotė, ir į antruosius, kurių pagrindinis ginklas - fantazija. Vaizduotė šiuo atveju - sugebėjimas struktūrizuoti, sisteminti, savotiškas strategijos menas, neapsiribojantis, savaime suprantama, vien įprastu loginiu mąstymu, bet leidžiantis numatyti tam tikras privalomas klaidas, iš pažiūros lyg ir neracionalius minties posūkius. Fantazijos meistrai turi nepalyginamai daugiau laisvės. Jei pirmoji padermė kruopščiai augina kristalą iš prisodrinto tirpalo, tai antrieji šlaksto tą tirpalą kur pakliūva, besidžiaugdami atsitiktiniu vandens ir šviesos žaismu. Kas geriau - nesiimu spręsti. Pats esu labiau iš tų pirmųjų, strategų. Parašyti eilėraštį man visų pirma reiškia suvaldyti emocijas, tam tikru būdu jas pamiršti, atsiriboti. Nesu ekspromtų ir ekstazių specialistas. Mane labiau traukia ne teatrališkumas, o intymumas, galimybė susikalbėti vien tik bendraujantiems suprantamomis užuominomis, ypatingais pažvelgimais, gestais. Tai kur kas retesnis nuotykis nei žaibiška orientacija ar gigabaitinė atmintis. Kas kompiuterio - kompiuteriui, kas žmogaus - žmogui. Aš, gyva ir mirtinga mėsa, noriu jausti kitą gyvą ir mirtingą mėsą. Tyčia nerašau apie sielą, nes tuoj pat prasideda visokiausios spekuliacijos, gražbyliavimai, kalbos apie dvasingus dalykus, maskuojančios vieną vienintelį norą - pasirodyti, padaryti įspūdį. Tai, beje, visiškai atvirkščias veiksmas tam, kuris derėtų iš tiesų siela besirūpinantiems - nusižeminimui.


---
Tie vadinamieji dvasingi ir taurūs dalykai man asocijuojasi su valdininkėliais iš Čechovo apsakymų. Labai šiuolaikiški personažai: besistengiantys būti “na vysotie“, besižavintys tik tuo, kas aprobuota, pripažinta esant kilniuoju menu, nepriekaištingai besilaikantys taisyklių ir konvencijų. Tokiems tetrūksta tik keleto efektingų frazių, dar kokios pseudomesianistinės idėjūkštės - štai jums ir fašizmas, štai jums ir komunizmas.


---
O ką gi mes? O mes ką, mes nieko.
...Būrys don Kichotų - nusivylusių, atėjusių į protą don Kichotų, susibūrusių prie vėjo malūno ir vietoj puolimo įsileidusių į visai ne pamišėlišką, o paprasčiausiai idiotišką ginčą - kurio ietis ilgiausia.
Tai ir yra vadinamasis literatūrinis gyvenimas: paaugliški pimpaliukų matavimosi žaidimai.
Ką gi, jei kam išties įdomu, atsakau: maniškė ietis gana šiaip sau. Užtat žandikauliai - kaip skruzdės-kareivio. Ne vieną stiklinę esu dantimis sutriauškinęs. Iš čia ir mano begalinis populiarumas.
Dantimis, bičiuliai, dantimis. Permalti malūną. Ir jokios papildomos amunicijos - jokių kalavijų, iečių anei alebardų.
O paskui, po malūno, imkitės savęs. Malkite į miltus savo mitą, savo varganą šlovę, savo vertingiausiąjį “aš“. Tai, kas liks (jeigu apskritai kas nors liks), bus verta rimtesnio įsižiūrėjimo: dieviškųjų dulkių sauja - nebesipučianti, o pustoma.



Gintaras Grajauskas
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-01 19:43
ex promtu
yra protingų minčių ir pastebėjimų. nesiginčysiu. kai kas verčia susimąstyti. tik man kažkaip panašu į žaidimą pavarykime ant visko, kartu ir ant savęs, sakant aš irgi blogas, o galvojant, bet už tai, kad pripažįstu esu geresnis už kitus. na bet ne man spręsti, nes aš tik chamas "susižavėję galimybe puošniai kalbėti." nė dostojevskio kirvuko istorijos neįveikiau, mat nuobodi pasirodė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 20:57
Diudia Pauteckas
Человек принимается за сочинение  стихотворения по разным соображениям:
чтоб завоевать сердце возлюбленной, чтоб выразить свое отношени к окружающей
его реальности,  будь то пейзаж или  государсво, чтоб  запечатлеть  душевное
состояние, в котором он в данный  момент  находится, чтоб оставить -- как он
думает  в  эту минуту  -- след на  земле. Он  прибегает к  этой форме  --  к
стихотворению -- по соображениям, скорее всего, бессознательно-миметическим:
черный  вертикальный  сгусток  слов  посреди белого  листа  бумаги,  видимо,
напоминает  человеку  о  его  собственном  положении  в  мире,  о  пропорции
пространствак его телу. Но независимо от соображений, по которым он  берется
за перо, и независимо от эффекта, производимого тем, что выходит из  под его
пера, на его аудиторию, сколь бы велика или мала она ни была, -- немедленное
последствие  этого  предприятия  --  ощущение  вступления в прямой контакт с
языком, точнее -- ощущение немедленного впадения в зависимость от оного,  от
всего, что на нем уже высказано, написано, осуществлено.

Иосиф Бродский. Нобелевская лекция


o ar komentaras  į temą, ne man spręsti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 14:43
KO_
KO_
todel, kad cia yra pamokslavimas is jaukios ir saugios sakyklos. beje, drungnas. a la kuklia minele
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 14:04
begemotas
Kodėl kas nors turi ką nors siūlyti? Kiekvienas, net būdamas vidutiniokas, arba ne, pats turi nuspręsti ką ir kodėl daro ar nedaro, tik neaišku kodėl išsakyta nuomonė sukelia pyktį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 13:06
Riva
primena pernykštį skaitovų konkursą.
geras tekstas.
geras
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-29 09:23
Noizhill Fuccerda
G&G Veiksmą priešpriešina Žodžiui. Pareiškimas, jog Dievui mes nerūpim yra Krikščioniškosios Apvaizdos atsisakymas, ėjimas link savęs-naikinančio ir kartu save-kuriančio dievžmogio, kurio etinė maksima, jei norit:  “Naikinu, todėl kuriu.”

Dar “mėsos” klausimu:

“People who live in society have learned to see themselves in mirrors as they appear to their friends. Is that why my flesh is naked? You might say - yes you might say, nature without humanity… Things are bad! Things are very bad: I have it, the filth, the Nausea.” Sartre, Nausea
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 23:02
Sara__
Be abejonės, G. Grajauskas čia labiau psichoanalitikas nei kas nors kitas:) Žmogų jis negailestingai išrengia iki dieviškųjų dulkių saujos, nėmaž nesirūpindamas, jog keliomis pastraipomis aukščiau pareiškė, jog Dievui mes nerūpim (klausimas kodėl mes patys turėtume sau rūpėti kaip "dieviškųjų" dulkių sauja, o juolab - kaip šiaip dulkių sauja? Kur tada tikrasis Gintaro moralas ar etinė maksima?) Jis išrengia žmogų iki "gyvos mėsos", ir jam nesvarbu, kodėl mes, būdami gyva mėsa, turėtume stokoti kitos gyvos mėsos.

Aš šiuo atveju elgiuosi kitaip. Žinodama, kad žmogus iš tiesų yra svogūnas ar kopūstas, kuriuos išrengus žmogus nustoja būti žmogumi, tvirtinu: neišrenginėkite žmogaus tol, kol jam nesukūrėte kitos formos, kito drabužio. Nedrįskite jo išrenginėti iki gyvos mėsos, nes tai reiškia žmogaus nužudymą.


p. 35. „Taigi aptinkame paradoksalią būtį, kuri gali save reprodukuoti tiek, kiek ji klaidingai suvokiama ir prižiūrima: tuo momentu, kai ją matome, kokia „ji iš tikrųjų yra“, ši būtis virsta nieku arba, tiksliau sakant, virsta kita realybe. Būtent todėl turime vengti paprastų demaskavimo, šydo, tariamai dengiančio nuogą realybę, numetimo metaforų. Matome, kodėl Lacanas seminare „Psichoanalizės etika“ atsiribojo nuo išlaisvinančio gesto, kai galiausiai pasakoma, kad „karalius yra nuogas“. Svarbu yra tai, nurodo Lacanas, kad karalius yra nuogas tik po drabužiais, taigi jei psichoanalizė atlieka demaskavimo judesį, šis labiau primena Alphons‘e Allais pajuokavimą, cituojamą Lacano: kažkas rodo į moterį ir klaikiu balsu surinka: Žiūrėkite į ją, kokia gėda, po drabužiais ji visiškai nuoga“. (Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.)

Vis dėlto gerbiu G. Grajauską už tai, kad augino bonsai - kai ką teigė ne vien žodžiu, tuo įrodydamas, kad iš tikrųjų linkęs gyventi taip, kaip kalba ir tiki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 21:15
geriantiarbatą
Žmogelis?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 20:44
Sara__
...Tiesą sakant, visai neblogai, kad G. Grajauskas apie tai rašo. Veikiau priešingai. Tik tegu tiek nedeklaruoja Veiksmo, kurio taip ir nesiima. Rašo gi žmogelis, ir tiek, konkursuose dalyvauja, stipendijas ir paramą knygų leidybai iš mokesčių mokėtojų pinigų ima. Vysks normale, jokia kita veiksma:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 20:41
Sara__
Girdėta, bet perskaičiau darsyk. Pirmiausia - aistringai rašoma, tekstas nestokoja įtaigumo. Vis dėlto kokio nors Sartre apsinuoginimas ("Žodžiai") man atrodo kur kas radikalesnis ir stilingesnis. Keistokai atrodo, kai išsakomas ilgesys "gyvai mėsai". Gal kartais reikėtų pasiūlyti įsitaisyti mylimą šunį, kuris "viską supranta, tik pasakyt nemoka"? Verčia suklusti ir tai, kad panašias G. Grajausko deklaracijas iš karto pamėgo labai vidutiniški žmonės. Ko nepasakysi, tarkim, apie W. Gombrowicziaus radikalumą, kurį, dar prieš rašydamas šį tekstą, pamėgo G. Grajauskas. Tai žmonės, kurie skaito panašius tekstus ir linkčioja galva: "taip, taip, ir ne kitaip". O aš vis tiek klausčiau Gintaro: ką siūlai?  ir apskritai - ką turi tokio individualaus, ko nesi įgijęs gyvendamas tarp žmonių ir skaitydamas, žiūrėdamas, klausydamas muzikos? Man labiau patinka tie, kurie apsinuogina, sakydami: štai aš, kuris neturi beveik nieko savo nei tie, kurie dejuoja, jog visuomenė netoleruoja individualumo.

Štai aš, Sarah Fisher, kuri neturi nieko savo, bičiuliai.  Viską esu perėmusi iš kitų, net savo "gyvą mėsą". nemanau, kad turėčiau didžiuotis, kad tas mano gyvenimo ar mąstymo kokteilis toks pasididžiuotinas vien dėl vos pastebimai skirtingų sudedamųjų dalių proporcijų. O gal Grajauskui reikėtų eiti padirbėti į psischiškai neįgaliųjų pensionatą? Ten žmonės labai nuoširdūs. Ir veiksmas tikrai persveria norą rašyti.

Ties
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 20:22
begemotas
"Silpnesnės psichikos žmogui tai gali baigtis didybės manija. Esu sutikęs tokių, ir ne vieną - kaltinančių visą pasaulį sąmokslu prieš jų talentą. Paranojikai - deja, ne genialūs paranojikai. Kadaise buvau toks naivus, jog bandydavau išaiškinti, iliustruodamas jų pačių kūryba, jog tie jų vadinamieji eilėraščiai yra tiesiog prastai perrašyta Salomėja. Niekada taip nedarykit, vaikučiai. Rimtai sakau. "

Esminė vieta -niekas neišgirs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 17:54
Noizhill Fuccerda
“. . .veiksmas, kuriam pasiryžčiau, turi būti savaip moralus, pasipriešinimo veiksmas, anti - veiksmas.”

Vaizduotę erzinanti metafizinė savi-kontradikcija, gerai pažįstama būsena, kai norisi kažko imtis, - naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti naikinti . . . kad kurti.
------------
“Ir kuo toliau nuo to literatūrinio dūzgesio, nuo kultūros apskritai.”

Rasykuose vyrauja vertinimo-knygučių materializmas ir “aš rašau kaip rašau” determinizmas, kuris, atseit, yra neišvengiamas. Susibičiuliavę komjaunuoliai-neokonformistai myli klasikus ir pagal juos rašančias beždžiones, konsekvenčiai myli vienas kitą. Rasykai užsibaigia puikiai totaliame solipsizme, kur pragmatizmas, eksperimentalizmas, instrumentalizmas yra svetimas.
-----------
“Gyvenimo žinovai? Kur jau ne. Aš asmeniškai dar nesutikau žmogaus, kuris iš tiesų žinotų, ką veikti su savo nuosavu gyvenimu, jau nekalbant apie svetimus.”

Hjūmiškas “sveikas protas” ir konvencionalus gyvenimėlis į kurį pakliūva “sofistikuoti”, “sąžiningi”, ar net “kuklūs”.
--------------------
“Horribile dictu: mūsų dienų menas prarado savybes. Jis tik apsimeta opozicišku, tik vaizduoja humanišką, o iš tiesų yra joks. Jokie poetai rašo jokius eilėraščius, kuriuos skaito jokie skaitytojai.”

Hahahahahahaha...........įpaišė muzilį........
-------------
Grajauskas nekritikuoja nei krikščionių, nei institucijų, nei siekia smurtinės revoliucijos prieš Senąją Tvarką, net nemato apokalipsinių universalios destrukcijos vizijų; bent šaunu, kad siekiama ‘rojaus’ žemėje, kur neliks seno, ir nauja tvarka bus valdoma dievo “skruzdės-kareivio”.  Optimistas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 17:06
zirzule
"Kas geriau – nesiimu spręsti." - išmintingi žodžiai - tai ką gi mes deklaruojame ir vertiname ?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 15:11
Tewas Linxmas
Gali pacituot. Gavai, Aušra? Čia labai reikėtų Helouvyno moliūgo šypsenėlės iš frype'o.

Bet aš norėčiau, kad mes kuo labiau koncentruotumėmės ties tuo, ką Grajauskas parašė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 15:06
geriantiarbatą
Galiu pacituoti vieną Aušros rašliavą iš "Nemuno". Skystimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 15:05
geriantiarbatą
Manau, kad Aušrai labai toli iki Kazlauskaitės ir Grajausko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 14:30
Tewas Linxmas
Jo, mūsų jausmai tyri. "Bet Dievas mato - tą dieną mūsų širdys buvo tyros". (Senas gestapininkas apie Hitlerio pergalę.)

Aušra teigia, kad:

1. Tekstas infantilus (nepakankamai revoliucinis?).

2. Jo revoliucinis užtaisas netikras, nes autorius pats priklauso kritikuojamam sluoksniui ("rezervatui") ir tekste išsiduoda.

Daugmaž teisingai, Aušra?

Kas ką manot?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-28 14:25
Darrrka Lapių Medžioklėje Sutiko E A Poe
tikrai nenoriu įžeisti Emilio ar Grajausko tyrų jausmų, bet man tokie mokykliniai rašinėliai (ala kazlauskaitės stiliaus, tik ne tokie primityvūs) su tokiomis infantiliomis frazėmis kaip "Kviesdamas atsitolinti nuo literatūros, ką nors turbūt mirtinai įžeidžiau." (pardon? dar vienas iš rezervato :D) įspūdžio nedaro. nors yra kelios gražios vietos, bet jų ir grafomanų kūriniuose pasitaiko per klaidą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą