Naujosios rusų prozos ir poezijos kontrastai

Jei visi žmonės – padugnės, reikia pažadinti miegančiąją gražuolę, atominę bombą.
D. Pimenovas

Ne visi rusai šiandien rašo apie "vidutinius žmones", ne visi, kaip Jevgenijus Griškovecas, sėkmingai savo produktą parduoda Europoje. Vakariečiai į jo kūrybą reaguoja, lyg patys būtų rusai, – verkia, žavisi. J.Griškoveco proza ir dramaturgija – ne apie banditus ar oligarchus, o apie įprastinius žmones, kurie uždirba pinigų, įstringa automobilių kamščiuose, įsimyli ir svajoja. Kuo skiriasi J.Griškovecas nuo F.Dostojevskio, kuris taip pat "pardavinėjo tėvynę" savo kūriniuose? Mat šių dienų klasikas "parduoda" ne išprotėjusius personažus, o visiškai paprastus rusus, kurie vis vien Vakaruose atrodo kiek keisti. Pirmasis J.Griškoveco romanas "Marškinėliai" pasakoja apie pasibaigusią didžiąją žygdarbių, ieškojimų, pavergimų epochą. Net ir šiuolaikiniuose "mažuose gyvenimuose" rašytojas randa daug įdomybių. Jo herojus nieko neužmušė, neapiplėšė. Jis išsiskyręs. Įsimylėjęs. Galbūt toks, kaip jūs ir aš. Žmonėms uždarbiauti ir tuo džiaugtis šiandien yra normalu. O jei jūs vis dar tuo netikite, įdėmiai pasižiūrėkite į veidrodį.
Pačioje Rusijoje ryškiausiai kaip visuomet išsiskiria revoliucionieriai. Ne aršusis reemigrantas iš Niujorko–Paryžiaus Edička Limonovas groja pirmuoju smuiku išlaisvėjusioje buvusios imperijos literatūroje. Ne degtinės ar heroino vergai, vis dar vadinami vyrais. Drįstu teigti, naujosios vizijos vėliavą pakėlė fatališka moteris Alina Vituhnovskaja. Jos eilėraštis "Pikti pistoletai" tapo postsovietinės kartos manifestu:

Mes genialūs poetai.
Mes kekšių valdovai.
Mes rūkom piktas cigaretes
Tarp svetimų žmonių…

Mes adrenalino žmonės,
Nugalėtojų ordos.
Mums suteikė būtinas laisves
Ir visas galimybes numirti…

Mes nekrorealizmo negrai,
Mėšlo sankaupos,
Mes nuodėmingo gyvenimo žudikai,
Vietinio proto smiltelė…

Mes genialūs poetai.
Mes nieko nelauksim.
Mes pirksim piktus pistoletus
Ir pradėsim įžūliai žudyti.

Sergejus Troickis išgarsėjo apysaka "Voras". Maskvietis prozininkas nevengia keiksmų, mėgaujasi šlykštybių estetika, rasizmu. Jo herojai – narkomanai, moralę praradę žudikai, skinhedai. S.Troickis "Vore" rašo: "Jis įkalbėjo du kitus negrus sugauti beždžionę, surišo ją viela ir pastatė keturpėsčią. Gorila pradėjo kriokti lyg laukinė, jai į gerklę pribarstė kokaino ir nasrus užveržė viela. Kokaino jiems nuolat duodavo pulkininkas Dervilis. Negrai ir Mumbo iš pradžių abejingai žiūrėjo į beždžionės užpakalį, o paskui pradėjo smaukytis ir paeiliui santykiauti su beždžione, ji iš sykio apšiko žaliomis išmatomis. Tai truko keletą dienų, kol Mumbo iš smalsumo suvalgė žalias išmatas, nuo kurio tuojau pat pradėjo vemti ir šikti kraujais… Pulkininkas įsiuto:
– Ką, maža juodų kekšių? Beje, kur gorila, ją nušovė? Maza faka!
Čia prišliaužė negras be kojų:
– Jūsų prakilnybe, gorilą dabar visa gentis už palmių fakina ir ėda jos kakius".
Dervilis įsakė iššaudyti gentį su gorila už palmių. Mumbo pradėjo maldauti pasigailėjimo. Jis žadėjo atlikti dar didesnius žygdarbius. Pulkininkas liepė parengti jį topmodelio vaidmeniui. PAR kariai jį žiauriai sumušė, tada vežiojo po kaimus, rodė aplinkiniams ir skelbė, kaip gera būti karo herojumi, naikinti tutsius.
Rašytojas sklandžiai pereina prie istorijos apie Maskvos skinhedus, kurie prasimano pinigų, žudydami, žiauriai kankindami turtuolius gėjus, lakstydami po miestą su peiliais, kirviais, užpuldinėdami atsitiktinai gatvėje sutiktus jaunuolius. S.Troickis tęsia apie herojų Mumbo:
"Tačiau Mumbo ilgėjosi sekso. Vieną naktį išėjęs medžioti gorilos, jis sugavo du tutsių šnipus, konfiskavo 300 kilogramų trotilo. Už nuopelnus jį išsiuntė į aerodromą mokytis vertėjo amato. Iš rusų lakūnų jis greitai išmoko apie 600 žodžių, daugiausia keiksmų, taip pat apie kekšes, vodką ir panašiai. Narkomafijos draugai netrukus jam sukombinavo pusiau sufabrikuotą vizą į Rusiją. Taip be kapeikos jis atsidūrė Maskvoje, Patrio Lumumbos universitete". "Voras" baigiasi tragiškai, skinhedas Bormanas nužudo Mumbo pamaskvės traukinyje, keleiviai apsimeta, kad nieko nematė.
Apysaka "Voras" atskleidžia tam tikrų Rusijos sostinės sluoksnių gyvenimą. Matyt, ne veltui turtuoliai statosi Maskvoje gyvenamuosius rajonus už aukštų tvorų, saugomų ginkluotų žaliūkų.
Poetas Vsevolodas Jemelinas žiaurioje Rusijos literatų ekstremistų kompanijoje atrodo nuoširdžiai paprastas, bet vis vien modernus. "1991 metų Baltųjų rūmų gynybos veterano dainoje" jis rašo:

Įpilkit, piliečiai, man stiklą vyno,
Bet nė žodžio apie bobas,
Juk mane išdavė šliužas – žmona,
Kai aš buvau barikadose.
(…)

Kai aš ten rizikavau savo gyvybe,
Kovojau dėl teisės ir laisvės,
Sutuoktinę mano glamžė bučiavo
Jos skyriaus viršininko pavaduotojas…
…žadėjo padidinti atlyginimą…

Aš ten tris paras stovėjau kaip liūtas,
Nemiegojau ir beveik nieko nevalgiau,
Grįždamas namo pro Sevo pastatą,
Įkaliau stiklinę už pergalę.

Pergalė mūsų, visa šalis aukštyn kojom,
Valdžioje demokratai.
O man liko pagirių sindromas
Dar trijų šimtų banknotų alga.

V.Jemelinas idealizuoja Borisą Jelciną, ir susidūręs su klaikia Rusijos realybe jis nenusileidžia iki visuotinio dergimo, nesimėgauja smurtu. Yra ir daugiau menininkų, neapsėstų savotiškos anarchizmo, terorizmo, chuliganizmo mados.
Šiuolaikine pesimizmo traktuote patrauklus Dimitrijus Pimenovas:

…mirštu antrą ir trečią kartą
Vandens sūkurys
Į dugną
Ten tau nusibodo manęs laukti
Gyvenimas be meilės ir juoko
Geriau nei mirtis,
Valio

D.Pimenovas turi ir sveiko sarkazmo: "Jei visi žmonės – padugnės, reikia pažadinti miegančiąją gražuolę, atominę bombą".
Skaitant Gariko Osipovo "Simptomus", nesunku suprasti, kad sovietinę imperiją sugriovė užsienio muzikos diskais kliedintys piliečiai. Lašai, perpildę kantrybės taurę, buvo gandai apie Vudstoko festivalį. Kas liko pigių dešrelių valgytojams? Juokauti vartaliojant sunkiojo metalo grupės pavadinimą "Led Zeppelin – nileppezdel". Rusiškai skamba gan logiškai. Paskui herojų likimus sulaužo perestroika. Ir tie įdomūs žmonės tampa Rusijos fašistais. Gan pesimistinis vaizdelis.
Visapusiškesnę produkciją pateikia reemigrantas iš Niujorko ir Paryžiaus – Eduardas Limonovas. Jis paliko sovietinę imperiją Brežnevo laikais su mylima gražuole žmona, kuri dėl beturčio poeto disidento metė pinigingą Maskvos spekuliantą. Netrukus Limonovo Jelenai nusibodo vegetuoti Niujorke, ji paliko poetą-žurnalistą, pasirinko turtingą Niujorko bohemos atstovą. Limonovas taip stipriai išgyveno mylimosios praradimą, kad, stokodamas meilės, permiegojo viename Manhatano kieme su negru valkata, paskui aprašė savo ugningos kančios nuotykius romane "Aš – Edička". Romanas išverstas į dvidešimtį pasaulio kalbų. Plačiau E.Limonovas išgarsėjo persikėlęs gyventi į Paryžių. Tačiau ir ten, gyvendamas vien iš rašymo, nejautė pasitenkinimo, prieš 11 metų grįžo gyventi į Rusiją, subūrė nacionalbolševikų partiją. Metus už antivalstybinę veiklą sėdėjo kalėjime, ten parašė dvi piktas knygas, naujai pažvelgė į žymius pasaulio politikus, menininkus.
Verta stabtelėti prie originalių E.Limonovo apsakymų siužetų. Rašytojas gyvai aprašo nuotykius Niujorke, Kalifornijoje, Paryžiuje, Maskvoje. Intriguoja apsakymai apie susitikimus su popmeno pradininku Andy Warholu, devyniasdešimtmete O. Mendelštamo meiluže, disidentu A. Solženicynu, baleto artistu A.Nurijevu…
Apsakyme "Pirmasis pankas" E. Limonovas rašo apie savo pirmąsias dienas Niujorke. Jis sužino, kad legendiniame CBGB klube vyks bitnikų ir pankų jungtinis poezijos ir muzikos koncertas. Alleno Ginsbergo dėka Limonovas patenka į renginį. Pašėlę pankai nenori klausytis senukų tauškalų, klykia: "Duokit muzikos, duokit Elvį Costello!" Tuomet Johnas Ashberry’s perskaito savo vertimą – Vladimiro Majakovskio eilėraštį "Kairysis maršas": "Tyliau, oratoriai! / Jūsų žodis – / Komrade Mauzeri!"
Salė prapliumpa ovacijomis. Po žodžių "Kas ten žengia dešine? / Kairę! / Kairę! / Kairę!" pašoka vaikinai iš Žemutinio Ist Saido. Jie kažką rėkia. Drėgną CBGB skylę nušviečia ryškus laimės blyksnis. Pankai springsta iš pasitenkinimo. Limonovas nueina nusičiurkšti. Vyrų tualete porelė mylisi. Jis įlenda į moterų WC. Viena pankė sušunka: "Tu ką, iškrypėlis?" "Pas mus dulkinasi", – teisinasi rašytojas. "Aaa! – supratingai švilpteli mergina. – Laimingi išsigimėliai!"
Apsakyme "Totonas-Makutas" E.Limonovas rašo apie nuotykius oro uosto muitinėje. Tarnautojas juodukas randa ant naujų rūbų parduotuvės etiketes, pradeda kabinėtis, tyčiotis iš rašytojo. Muitininkas kitame lagamine randa E. Limonovo knygą vokiečių kalba, kuri vadinasi angliškai "Fuck off America!". Tarnautojas Metju visai pasiunta, jis bando apmokestinti net rašytojo rankraštį, tyčiojasi iš E.Limonovo baltų batų, balto kostiumo. Kitas muitininkas, po dviejų valandų kankinimo, atsisveikindamas su Limonovu pateisina savo kolegą: "Žinai, jis juk juodas. Juodam būti nelengva. Metju neblogas vyrukas, bet prieš metus jo sūnų už žmogžudystę pasodino į kalėjimą". Limonovas atsidūsta: "Aš – rusas, manai tai lengva?"
Apsakyme "Laukinės mergaitės" E.Limonovas teigia, kad šiuolaikinį pasaulį reikia sunaikinti. Lai vietoj fabrikų, gamyklų, kalėjimų išauga miškai. Jis piešia merginas ne tik kaip puikias meilužes, bet ir kaip kovotojas. Rašytojas svajoja apie bandas laukinių merginų vėjo plaikstomais plaukais, griaunančių miestus.
Galima suprasti tokį vilties paveikslą pasitrankiusio po pasaulį, nusivylusio JAV, Prancūzijos kapitalizmu rašytojo kūryboje. Bet kaip ištverti beviltišką gyvenimo pateikimą Sebastiano Naito apsakymuose, kai prasigėrusi mergina svarsto: "Įdomu, kaip ten mane išprievartavo? Nieko nepamenu. O gal buvo visai nieko? Ji guli apsidergusi sovietinės gamyklos griuvėsiuose, šalia kanapių pasėlių…"
E.Limonovui oponuoja kitas reemigrantas Aleksandras Breneris, rašantis kartu su Barbara Šurc. A.Breneris ir B.Šurc teigia, kad neprotinga nuolat "žvalgytis į E.Limonovą". Reikia mokytis iš įvairių pasaulinės revoliucijos laikmečių, įvairių lyderių, rasti būdų, kaip kovoti su dabartine padėtimi Rusijoje. A.Breneris ir B.Šurc aprašo tragikomišką situaciją 2002 metais Piteryje. Atidengiant memorialinę lentą J.Brodskiui susirinko vietiniai kultūros veikėjai. Pirmasis prie mikrofono prišoko vieno banko direktorius su Brodskio tomeliu po pažastimi. Jis pareiškė: "Dabar mūsų visuomenėje patys geriausi – turtingieji ir įžymieji. Jie – šalies viltis ir ramstis". Breneris sušuko: "Tai melas! Melas!" Jį tuojau pat sučiupo du stambūs berniukai, matyt, bankininko apsauginiai. Jie nutempė rašytoją prie milicijos automobilių, pasakė, kad rašytojas šlapinosi viešoje vietoje, paliko pareigūnams globoti. Milicininkai patikrino A.Brenerio Izraelio piliečio pasą, pasiteiravo, ar jis tikrai šlapinosi aikštėje. Rašytojas papasakojo viską mentams, tie pasiteiravo, kodėl A.Breneris rėkė. Rašytojas pasakė, kad jam liepė jo demokratinė sąžinė. Milicininkai pavadino jį kvaileliu: "Kokia čia dar gali būti demokratija?" Milicininkai pavažiavo kelis kvartalus, paleido A.Brenerį, liepė daugiau ten negrįžti.