Naujos poezijos knygos

Gegužės 19 d. Poezijos pavasario proga Rašytojų klube pristatyti du naujutėlaičiai eilėraščių rinkiniai – Kęstučio Navako Atspėtos fleitos ir Rimvydo Stankevičiaus Tylos matavimo vienetai. Abi knygas išleido LRS leidykla, vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas jas priskyrė grynosios lyrikos krypčiai. Renginio pabaigoje buvo užsiminta ir apie pakeliui į pasaulį einantį būsimąjį Indrės Valantinaitės „kūdikėlį“ (PK serija), kurio redaktorius – K. Navakas.

V. Sventickas prisipažino padaręs klaidą knygas išleidęs vienu metu, nes kitų metų Poezijos pavasario laureato rinkimo komisijai būsią labai sunku apsispręsti. Abu autoriai manding išleido geriausias savo gyvenime knygas. Kaip nenuginčijamą raštišką įrodymą V. Sventickas pacitavo Antano A. Jonyno rekomendaciją gaunant paramą K. Navako rinkiniui: „Šiuo metu poetas rašo geriausius savo gyvenime tekstus, ir tik vienas kitas iš dabartinių poetų prilygsta tokia meistryste [...]. Tai išskirtinis rinkinys pastarojo meto mūsų poezijoje“.

V. Sventicko nuomone, naujoji K. Navako lyrika iš kitų poezijos knygų išsiskiria lakonišku kalbėjimo būdu, gebėjimu nedideliu tekstu daug pasakyti. Tekstuose tam tikrais ženklais – brūkšneliais, dvitaškiais – neįprastai skaidomos eilutės. Laisvai besiliejantys vaizdai, raiškios metaforos, originalūs pastebėjimai, sugretinimai yra patrauklūs ir žavingi. Pirmas skyrius parašytas klasikine eilėdara, antras prasideda eilėraščiu „išvykimas“, kuris tarsi liudija permainą, netikėtumus ir naują ritmą. Atskiras dalis sudaro sonetai ir į poemėlę panašus ciklas „iš nežinomo poeto dienoraščio“, kuriame teatralizuota forma prabylama tarsi kito, gana ironiško, poeto lūpomis. Pasak V. Sventicko, sonetai nėra kanoniški, juose šiek tiek apgaunama – rašoma apie konkretybes, bet pabaigoje vis tiek prisiliečiama prie sonetiškos esmės. K. Navako eilėraščiai ypatingi ir tuo, kad juose fiksuojami ir jaučiami paties poeto kultūrinės terpės ženklai.

Šitaip išgirtas poetas nesiteikė parodyti savo „viršutinio fasado“, t. y. atsistoti, nes esą visi jį kur nors yra matę. Jis paskaitė keletą eilėraščių, buvo nekalbus, į klausimus atsakinėjo santūriai, kaunietiškai, pavyzdžiui, A. Šlepiko paklaustas, kas pirmame knygos tekste priėjo prie lango, autorius liepė šį lapą išvis išplėšti, nes skaitytojui negalima įduoti jokių poeziją atrakinančių raktų.

Nors R. Stankevičiaus knyga taip pat buvo išgirta, autorius atrodė kuklesnis ir net truputį papasakojo savo knygos atsiradimo istoriją bei atskleidė veik kiekvieno skaityto eilėraščio etimologiją. Knyga atsirado labai lengvai, beveik nepastebimai, nes gyventa buvo įtemptai ir skaudžiai, o kai kurie eilėraščiai parašyti „krauju“. Autoriaus nuomone, kuo sunkiau gyveni, tuo geriau rašai. Už gerą eilėraštį reikia sumokėti nervais, nemiga, alkoholiu ir panašiai. Knygos viršelis paimtas iš Peterio Briugelio paveikslo. Šį dailininką R. Stankevičius labai mėgsta, nes žiūrint į jo paveikslus atrodo, tarsi būtų išjungtas garsas: kažkas juda, krykštauja, o garso nėra. Lygindamas vieną tylą su kita (baimės, depresijos, laukimo, buvimo), poetas sugalvojo išmatuoti tylą – taip atsirado knygos pavadinimas.

R. Stankevičiaus knyga nebuvo netikėta, nes, pasak V. Sventicko, iš pirmųjų autoriaus rinkinių ir spaudos publikacijų buvo galima tikėtis artėjančio įspūdingo rinkinio. Nauja knyga paliudija, kad užaugo įdomus poetas ir atėjo stipri knyga. Autorius kalba koncentruotai ir raiškiai, yra įvaldęs klasikines ir laisvesnes formas, turi savo pasaulėžiūrą, intonaciją, savaip tęsia A. A. Jonyno, A. Marčėno grynosios lyrikos tradiciją. Konkretūs eilėraščių vaizdai pamatomi įtemptų egzistencinių refleksijų erdvėje, kur kalbama apie žmogaus vienatvę, baimę, buvimą gamtoje, namuose. Prisiliečiama prie sudėtingų, racionalia kalba nenusakomų būsenų. V. Sventickas pacitavo ir šios knygos raštišką kokybės įrodymą, šįkart A. Šlepiką: „Poezija nepalieka abejingų, eilėraščiai gaivališki, pilni aistros ir energijos, o kartu ir meditatyvūs, skatinantys kontempliuoti amžinas temas [...]. Autorius tęsia geriausias lietuviškos lyrikos tradicijas [...], yra ryški poezijos žvaigždė“.

Kol R. Stankevičius dar „nesužvaigždėjo“, susirinkusiems gerbėjams atskleidė laimės formulę: laimė – tai turėti ką papasakoti ir turėti kam papasakoti. Tai svarbiausias iš krūtinės į krūtinę besiveržiantis jausmas, dialogo niuansas, paimtas iš šiuo metu autoriaus skaitomo Ericho Remarque’o. Salėje sėdintis A. Marčėnas perkūrė savaip: turėti kampą-pasakoti, turėti kapą-pasakoti.