N. Ostrovskio persikūnijimai

Kas mūsų, ypač sovietiniais laikais lankiusių mokyklą, nežinojo įžymiojo literatūrinio herojaus – Pavlo Korčagino ir jo autoriaus – Nikolajaus Ostrovskio sugalvotų ir tikrų vardų? Mokymo programose Lietuvoje šiam likimo nuskriaustam, suparalyžuotam bei aklam autoriui buvo skiriama daugiau mokymo valandų, nei Maironiui, Žemaitei, Vincui – Mickevičiui Krėvei ar Vaižgantui. Kas tai per autorius ir kodėl anais laikais „socializmo realizmo metodo kūrėjų“ jis buvo iškeltas į tokias aukštumas?

Nikolajus Ostrovskis išgyveno tik 32 metus. Jis šešiolikos metų išėjo kariauti su „revoliucijos“ priešais, buvo sunkiai sužeistas į galvą, apako, buvo suparalyžuotas ir, kentėdamas nežmoniškus skausmus, jaunas mirė. Tokie liūdni faktai negali nesukelti jam žmogiškos užuojautos ir pagarbos.

Sovietinė propaganda iš to fakto, pasinaudojusi „žmogaus sielos inžinierių“ (taip Stalinas vadino rašytojus) pastangomis, sukūrė legendą. Kaip įprasta, supintą iš melo, apgavysčių, netiesos ir todėl priskirtiną cirkinių numerių triukams.

Viskas prasidėjo nuo to, kai su kareiviškais rūbais aprengtą ir jau iš lovos nebepakylantį N. Ostrovskį laikrašty „Pravdoje“ (Tiesoje) žurnalistas M. Kolcovas paskelbė straipsnį „Mužestvo“ (Vyriškumas). Rašė apie autorių ir jo „literatūrinį žygdarbį“. Atseit aklas, suparalyžuotas, nežmoniškai kenčiantis dėl savo negalių parašė knygą „Kaip grūdinosi plienas“. Prie legendos kūrimo prisidėjo ir tuo laiku žinomas komjaunuoliškų nuotykių Tolimuosiuose Rytuose knygų autorius Viktoras Kinas. N. Ostrovskio knyga, tariamai parašyta jo paties, pasaulį išvydo 1935 m., o autorius mirė 1936. Buvo ir dar vienas žurnalistas – Semionas Tregubas, kuris apie N. Ostrovskio „komjaunuolišką“ ir didvyrišką gyvenimą parašė net keletą autobiografinių knygų. Iš tikrųjų buvo paimti kai kurie N. Ostrovskio gyvenimo faktai, gerokai pagražinti ir už jį, pritaikant sovietinei ideologijai ir gyvenimo sampratai, parašytas ir keletą kartų perrašytas minėtasis romanas.

To laikotarpio komunistų požiūrį į žmogų geriausiai apibudina tokios frazės: kai bemaž visai numiršta žmogaus kūnas, jis vis tiek niekam neatiduoda veltui savo gyvenimo. Fiziškai sunaikinto ir bemaž numirusio kūno likučiai ir dar gyvi nervai gali virsti laiminga dvasia, literatūriniu herojumi. Kai nebegalima gyventi savo kūnu, tada reikia pasiversti komunistine dvasia ir neatiduoti veltui savo „brangios“ gyvybės, nes ji tada atitenka priešui.

Romane „Kaip grūdinosi plienas“ atskleidžiama tikroji sovietinio gyvenimo tvarka ir pagrindinė to gyvenimo idėja – žmogaus kūno ir viso žmogiškojo gyvenimo marinimas vardan šviesiojo rytojaus. O to rytojaus pats svarbiausias sakralinis momentas – 1917 m. spalio perversmas, kurį Rusijos komunistai įvykdė pasinaudoję vokiečių generalinio štabo tam reikalui skirtomis lėšomis. Kaip rodo netolima praeitis, tokia buvo pati esmingiausia komunistinės ideologijos nuostata, kuri realiausiai įgyvendinta pastačius lenininius – stalininius mirties lagerius, visą šalį apraizgius kareivinėmis, kalėjimais ir žiauriu žmonių kankinimu juose.

Geriausiai šią ideologiją išreiškė Mao ir Polpoto raudonieji režimai, kurie ne tik pripažino tokią komunizmo paskirtį, bet ir viešai viso civilizuoto pasaulio akivaizdoje ją įgyvendino. Kiniškasis Mao net yra pareiškęs, kad dėl komunizmo pergalės vieni niekai yra nužudyti kad ir 600 milijonų žmonių.

Brežnevinių laikų sovietinės imperijos gyvenimas buvo ramesnis, bet vis tiek, pro visas to laikotarpio gyvenimo poras ryškiai veržėsi ir žydėjo sovietinio žmogaus „kūno marinimo elementai“. Vis labiau tuštėjo maisto prekių ir kitos parduotuvės, vis labiau nuvertėjo rublis, vis labiau buvo tuščiažodžiaujama apie „ekonomišką ekonomiką“. Sovietinis žmogus tais metais norėdamas nusipirkti lygintuvą ar tūbelę dantų pastos, turėdavo belstis į profsąjungos komiteto duris, užsirašyti į eilę ir joje to malonumo laukti ne vienerius metus. Visa tokios korčagininės – ostrovskinės visuomenės ideologija galiausiai galima suvesti į tai, kad sovietinei visuomenei reikėjo ne paties plieno, o jo lydymo atliekų – šlako.

Negalima drąsiai sakyti, kad tokia ideologija ir jos sukelti psichologiniai žmonių gyvenimo ekscesai jau negrįžtamai nugarmėjo praeitin. Nieko panašaus. Rusijoje, kur nebegalima, turbūt teisingiau nebeįmanoma, grįžti prie Stalino ir Polpoto valdymo metodų, vėl pradedama aiškinti, koks patrauklus ir nepakeičiamas jaunajai kartai buvęs Pavlo Korčagino įvaizdis. Reikią jį vėl prikelti iš mirusių ir įpaišyti į liepsningąją kovos vėliavą. Panašu, kad iš lėto tas ir daroma. Tik yra nedidelis skirtumas – šiandien smogiamąją jėgą turi sudaryti ne Pavlo Korčagino sumumijėjusio lavono likučiai, o šiuolaikiniai „naši“ (mūsiškiai) jaunuoliai, kurie, palaikomi oficialios valdžios, kartas nuo karto žygiuoja Maskvos ir kitų Rusijos miestų gatvėmis.

Per keletą dešimtmečių neatpažįstamai pasikeitė pažangaus patriotiškai nusiteikusio jaunuolio įvaizdis. Žinoma, nepaliko be pėdsakų sovietinės imperijos irimo trenksmas ir upeliais tekėjusios tikrųjų komunistų nevilties ašaros. „Mūsų laikų didvyris“ dabar jau ne pilietinio karo invalidas Pavlas Korčaginas, o studentiško komjaunuolių statybininkų būrio vadas Michailas Chodarkovskis, kuris iki šiol neprarado humaniško sovietinio gyvenimo iliuzijų ir dabar kalėjime patiria tikrąją „plieno grūdinimo“ tiesą.