Vasario 1 d., eidama 89 metus, Krokuvoje mirė lenkų poetė, Nobelio literatūros premijos laureatė Wislawa Szymborska.
Būsima poetė gimė 1923 m. Kornikuose. Nuo 1931 m. apsigyveno Krokuvoje, kur miesto universitete 1945–1948 studijavo lenkų literatūrą bei sociologiją.
Kaip poetė debiutavo 1945 m. eilėraščiu „Ieškau žodžio“ („Szukam slowa“), o per savo gyvenimą išleido 16 poezijos rinkinių. Pirmasis eilėraščių rinkinys pasirodė 1952 m.
Už savo kūrybą poetė įvertinta įvairiomis premijomos, tarp kurių 1991 m. – Getės premija, 1996 m. poetė apdovanota Nobelio literatūros bei Lenkijos PEN klubo premijomis.
Poetės kūryba pasirodė anglų, vokiečių, švedų, lietuvių, danų, švedų, bulgarų, slovakų ir kitomis kalbomis.
Užuojautą W. Szymborskos „artimiesiems, Lenkijos žmonėms ir jos talento gerbėjams visame pasaulyje“ pareiškė ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė bei premjeras Andrius Kubilius.
Nobelio komitetas, teikdamas poetei premiją, vadino ją „poezijos Mozartu“, moterimi, kuri kalbos elegantiškumą derino su „Beethoveno įtūžiu“, o rimtas temas nagrinėjo su humoru.
Dramaturgas ir buvęs Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas kartą W. Szymborską pavadino „tokia malonia, gera ir kuklia ponia“.
W. Szymborska, kuri taip pat buvo literatūros kritikė ir prancūzų poezijos vertėja, po 1957 metų, kai buvo panaikinta stalinistinė cenzūra, publikavo kelis plonus tomelius. Ji išsižadėjo ankstesnių eilėraščių, kuriuose atsispindėjo stalinistinės eros literatūrinis stilius ir turinys.
Tarp jos darbų yra „Ječio kvietimas“ („Wołanie do Yeti“, 1957), kuriame ji sovietų lyderį Josifą Staliną lygina su tuo atstumiančiu sniego žmogumi, „Žmonės ant tilto“ („Ludzie na moście“, 1986) ir „Galas ir pradžia“ („Koniec i początek“, 1993).
Jos poezija garsėja mitų, pokštų vartojimu ir išplėtotomis metaforomis, dažnai pagardintomis ironija ir karčiu humoru.
Kartą paklausta, kodėl išleido mažiau nei 350 eilėraščių, W. Szymborska atsakė: „Savo namuose turiu šiukšliadėžę“.
Užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis „Twitter“ parašė, kad jos mirtis yra „neatitaisoma netektis Lenkijos kultūrai“.
Pernai prezidentas Bronislawas Komorowskis apdovanojo ją garbingiausiu civiliniu Lenkijos apdovanojimu – Baltojo erelio ordinu.
Sužinojęs apie jos mirtį prezidentas rašė, kad „dešimtmečius ji įkvėpdavo lenkams optimizmo ir tikėjimo grožio galia ir pasaulio jėga“.
W. Szymborska buvo mūsų „angelas sargas“, rašė B.Komorowskis. „Jos eilėraščiuose galime rasti nuostabių patarimų, kaip lengviau suprasti pasaulį.“
M. Rusinekas televizijai TVN24 sakė, kad W. Szymborska, kiek leisdavo sveikata, rašė naujus eilėraščius, bet neturėjo laiko surikiuoti jų naujai knygai, kurią planavo. Knyga bus išleista šiemet.
Nobelio premija sukėlė „revoliuciją“ kuklios poetės gyvenime, ir ji turėjo labai stengtis, kad apsaugotų savo privatumą, sakė M. Rusinekas, tačiau pridūrė, kad ta premija taip pat buvo „didelis džiaugsmas, didelė garbė, kuri atnešė naujų draugysčių ir permainų į gera“.
Kultūros ministras Bogdanas Zdrojewskis pareiškime sakė, kad W. Szymborska buvo atvira, nuoširdi ir priešiška bet kokioms šlovės formoms.
„Ji suprasdavo kitus, suprasdavo kitų silpnybes ir buvo nepaprastai joms tolerantiška, - sakoma pareiškime. - Kita vertus, ji tikėdavosi ir kuklios vietos sau“.
W.Szymborska gimė 1923 metų liepos 2 dieną Bnino kaime, kuris dabar yra Korniko netoli Poznanės dalis. Po aštuonerių metų ji su tėvais persikraustė į Krokuvą ir labai pamilo šį viduramžių miestą, kurioje yra susiformavusi turtinga meninė ir intelektualinė aplinka. Krokuvoje ji gyveno iki pat mirties.
Po to, kai 1939 metų rugsėjį į Lenkiją įsiveržė naciai ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, W. Szymborska įsidarbino geležinkelių tarnautoja, kad išvengtų deportacijos į Vokietiją ir priverstinio darbo. Laisvalaikiu ji studijavo nelegaliuose pogrindiniuose universitetuose.
Po karo ji pratęsė oficialias lenkų literatūros ir sociologijos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete, bet laipsnio taip niekada ir neįgijo.
1945-aisiais ji laikraščio „Dziennik Polski“ savaitiniame priede publikavo savo pirmąjį eilėraštį.
Netrukus W. Szymborska ištekėjo už poeto Adamo Wlodeko. Nors po kelerių metų jiedu išsiskyrė, liko artimi draugai iki pat A. Wlodeko mirties 1986-aisiais.
Jaunoji poetė greitai įsiliejo į miesto pokario literatūrinius sluoksnius, kurie iš pradžių priėmė sovietų primestą meno ir literatūros ideologiją. 1952-aisiais ji įstojo į Komunistų partiją.
Pirmosioms dviem jos knygoms, kurios buvo išleistos 1952 ir 1954 metais, didelę įtaką padarė socialistinis realizmas – oficialioji doktrina, pagal kurią menas turi tarnauti revoliucijos tikslams.
Tačiau kaip ir daugelis lenkų rašytojų ir menininkų, W. Szymborska galiausiai nusivylė komunizmu ir vėliau išsižadėjo savo stalinistinių laikų kūrybos. Ryšius su partija ji oficialiai nutraukė 1966-aisiais.
Vėlesnė jos poezija buvo tarsi tam tikras kerštas už pirmąsias dvi knygas, kurių abiejų ji išsižadėjo. Savo eilėraščiuose ji dažnai tyčiodavosi iš komunizmo.
1953-1981 metais ji dirbo literatūrinio savaitraščio „Zycie Literackie“ poezijos redaktore ir skiltininke – rašė skiltyje „Lektury Nadobowiazkowe“ („Neprivaloma lektūra“).
Po režimo žlugimo 1989-aisiais praėjus 18-ai metų ji padarė ir politinį išpuolį – pasirašė intelektualų peticiją, kurioje tuometinė konservatorių prezidento Lecho Kaczynskio ir jo brolio dvynio, premjero Jaroslawo Kaczynskio vyriausybė buvo kaltinama Lenkijos demokratijos silpninimu.
W. Szymborska iš viso išleido maždaug 20 poezijos tomelių – po vieną kas ketverius ar penkerius metus. Keli jų yra išversti į daugiau kaip dešimtį kalbų.
Jos poeziją nepaprastai mėgo Lenkijos skaitytojai, kurie graibstyte graibstydavo naujai išleistas jos knygas. Lenkų roko dainininkė Kora jos eilėraštį pavertė populiaria daina, kuri 1994-aisiais tapo hitu.
Kitas W. Szymborskos eilėraštis įkvėpė Krzysztofo Kieslowskio filmą.
Ir senatvėje W. Szymborska savo darbais kalbėjo plačiajai visuomenei. Jos rinkinį „Dvitaškis“ („Dwukropek“) laikraščio „Gazeta Wyborcza“ skaitytojai išrinko geriausia 2006 metų knyga.
Priešpaskutinę savo knygą „Čia“ („Tutaj“) ji išleido 2009 metais, o praėjusiais metais pasirodė jos paskutinis rinkinys „Augalų tyla“ („Milczenie roślin“).
Nors poetė buvo labai populiari, ji atkakliai gindavo savo privatumą ir ramiai gyveno mylimoje Krokuvoje. Kai jai buvo paskirta Nobelio literatūros premija, paskaita 1,8 tūkst. žmonių auditorijai jai buvo sunki našta. Ji yra sakiusi, kad jaukiai jaučiasi tik nedidelėse grupėse, ne daugiau kaip tuzino žmonių.
Atvykusios į Stokholmą atsiimti Nobelio premijos, jos žurnalistai oro uoste paklausė apie pirmąjį parašytą eilėraštį.
Ji atsakė su jos skaitytojams pažįstamu kuklumu ir humoru: „Sunku pasakyti, apie ką buvo pirmasis, nes rašyti eilėraščius pradėjau labai anksti. Buvau maždaug ketverių metų. Žinoma, jie buvo netašyti ir kvaili. Tačiau kai vienas eilėraštis pavyko, mano tėvas jį paėmė ir davė man pinigų, kad nusipirkčiau šokoladinių saldainių. Tad galiu pasakyti, kad iš savo poezijos pradėjau gyventi būdama ketverių“.
„Poetai, jeigu jie nuoširdūs, taip pat privalo nuolat kartoti: „Nežinau“. Kiekvienas eilėraštis žymi pastangas atsakyti į tą pareiškimą, bet kai tik puslapyje atsiranda paskutinis taškas, poetas pradeda dvejoti, ima suvokti, kad šis konkretus atsakymas buvo grynai laikinas pakaitalas, absoliučiai neadekvatus“, - sakė ji.
