Mintys Donaldo Kajoko kūrybos vakare

Provokacijos Kauno Dykinėtojui

Birželio mėnesį Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su poetu Donaldu Kajoku - šventiškas ir linksmas renginys. Eugenija Vaitkevičiūtė straipsnyje "Buvimo akimirkos" ("Literatūra ir menas", 2003 m. liepos 18 d.) jį nušvietė keistokai, kaip klounadą. Svarbiausias klounas šiame renginyje E.Vaitkevičiūtei pasirodžiau aš, nes man priskiriamos arba iškraipytos, arba tiesiog antraip išverstos mintys (pvz., sakinys apie filosofus arba pašmaikštavimas žodžio "kritikas" etimologija, kurį autorė suprato tiesmukai - kaip pačių kritikų charakterizavimą). Nenoriu tų pavyzdžių cituoti, nes tai būtų nesąmonių gausinimas. Manau, kad įžvalgesnis laikraščio skaitytojas ir taip susigaudys, kad šiame tekste kažkas ne taip.

Įtariu, kad toks renginio aprašymas yra nesusipratimas, nes E.Vaitkevičiūtė jo metu sėdėjo salėje tolokai ir tikriausiai ne viską girdėjo. Kai kur ji tiesiog nesuprato humoro, todėl jos rašinyje atrodau stebėtinai primityvus. Niekuomet nepropagavau idėjos, kad "mąstymu labiau apdovanoti vyrai", - tai toks neįrodomas ir anachronistiškas teiginys, kad jo neverta net komentuoti. O kalbėjimo situacijos - kas, kaip ir kodėl buvo pasakyta - keliais sakiniais čia neįmanoma atkurti.

Nesu mizoginas, man lytis egzistuoja tik seksualiniu, o ne intelektualiniu atžvilgiu, o provokuojamai klausdamas apie lyčių mąstymo ypatybes norėjau ištraukti iš D.Kajoko prisipažinimą, kad jo naujoji knyga pernelyg prikimšta intelektualinių spekuliacijų, kurios dvelkia vos ne XIX amžiumi ir kartais nėra labai originalios ar vaisingos. Mažai pakylėjančių "vibracijų", daug varginančių spekuliacijų...

O žmogaus mąstymas - labai sudėtingas, neapibrėžiamas ir nelyginamas dalykas. Palieku kitiems spręsti painius klausimus apie mąstymo tipus, sąmonės ypatybes. Mąstymas turi daug aspektų (loginis, racionalus, emocinis, intuityvus ir pan.), jie tik padidina dvasinę žmogaus egzistencijos erdvę, suteikia gyvenimui gelmę, paįvairina pasaulio suvokimą. Sveika sąmonė - integrali; mąstymas apskritai yra vienovės principas, o ne skaidymo ir kvalifikavimo pagrindas. Galima kalbėti apie mąstymo kokybę, tačiau tokios kalbos visuomet lieka apriorinių vertinimų ir subjektyvumo nelaisvėje.

Norėtųsi, kad rašantys sugebėtų perteikti esminius kultūrinių renginių dalykus, o ne šokinėtų paviršiais gaudydami efektingas frazes. Juk panašiai rašinėti galėtų ir nieko apie literatūrą neišmanantis žmogus, gal koks naivus abiturientas, bet kam tokio rašymo reikia... "Klausytoja iš salės pasakė daug gerų ir šiltų žodžių apie D.Kajoką"... Ką čia bepridursi. Piktas kritikas iš Vilniaus ir geranoriška klausytoja iš salės.

Kartais su geranoriškais žmonėmis reikia būti atsargiam.

Tačiau reikia pripažinti, kad ir mano pasisakymai minėtame renginyje buvo chaotiški, gal dėl to E.Vaitkevičiūtė ir susipainiojo. Išprovokuotas jos teksto, ištraukiau iš kompiuterio savo kalbas, kuriomis tuomet rėmiausi bendraudamas su D.Kajoku ir auditorija. Renginio metu taip pat pasakiau poetui "daug gerų ir šiltų žodžių" - kokių ir tikėjosi auditorija, bet paruoštas tekstas nebuvo toks "geras", jame daugiau abstrakčių svarstymų, kurie ne visai aiškūs, todėl ir nebuvo teikiami spaudai.

Taigi birželio 6 d. vakaras Kaune "Buvimo akimirkos", skirtas poeto jubiliejui ir jo knygos "Lietaus migla Lu kalne" pristatymui.

Buvimas su D. Kajoku

Knygos yra paprastos ir išliekančios. Paprastas perskaitai, padedi ir po kurio laiko pamiršti. Kitos - ypatingos: perskaičius jos tarytum nepasibaigia, o yra tęsiamos skaitytojo sąmonėje. Jos nepaleidžia, įkvepia naujų minčių, kurios kartais tampa pretekstu naujiems tekstams. Kad ir kokie būtų vertingi tęsiniai, matyt, svarbiausias išlieka pirminis tekstas, teikiantis pagrindus antriniams tekstams, vienoms ar kitoms interpretacijoms.

Šis priežastingumo santykis kartais yra veiksmingas ir vieno autoriaus kūrybos procese: Donaldo Kajoko esė ir prozos rinktinė "Lietaus migla Lu kalne" atsirado, anot paties autoriaus, kaip eilėraščių knygų sužadintas poreikis giliau apmąstyti kai kurias egzistencijos temas, spontaniškai tapusias poetinės kūrybos akimirkomis. Paslaptingas yra kūrybinis impulsas, prasidedantis netikėtu vaizdu, mintim, žodžiu. Net įgijęs eilėraščio kūną, jis gali sugrįžti į kūrėjo sąmonę - kaip dar neatsakytas klausimas, kaip gyvenimo iššūkis dvasiniam žmogaus pasauliui.

Poeto refleksijos, jo kuriama eseistika, proza - visa tai nebeturi tokio gaivumo ir tokios būtinos, nepakeičiamos tikrovės, kokią turi pirminis poetinis tekstas, tačiau ir tokie apmąstymai yra reikalingi kaip eilėraščio buvimo kontekstas. Poezija, anot D.Kajoko, yra ne profesija ir amatas, o gyvenimo būdas. Sakytume - iškiliosios gyvenimo akimirkos. O greta iškiliųjų - kaip jų atsiradimo galimybė - vyksta nepaliaujamas, intensyvus minties darbas, kuris kartais taip pat turi teisę tapti išliekančiu gyvenimu, įsikūnyti knygos pavidalu.

Su eilėraščiais skaitytojui ginčytis sunku - juos galima priimti arba ne, - o štai eseistikos tekstais autorius sukuria dialogišką santykį su skaitytoju, darosi atviresnis.

D.Kajokas yra vienas unikaliausių ir giliausių mūsų poetų, apie kurį jau susikūrė Rytų išminties adepto aureolė. Jis autoritetingas, neginčijamas; universitetuose apie jo kūrybą rašomi bakalauro, magistro darbai. Jis tarytum apsaugotas savo poezijos žodžiu. Todėl apie naują knygą norėčiau atsiliepti ne prisidėdamas prie poetą kanonizuojančios daugumos, bet provokuodamas ir aptardamas tik tas temas, kurios mane patraukė pirmąkart tą knygą skaitant.

Apie poetus

Savo knygoje D.Kajokas ne kartą apmąsto poeto fenomeną.

Man užkliūva, kad apie poetą kalbama pernelyg garsiai. Tarytum apie kokią išskirtinę, charizmatinę būtybę. Ko atseit negalima reikalauti iš poeto, koks jis yra ypatingas, ne toks, kaip visi... Tai dvelkia romantine senove.

Aš netikiu ypatingų asmenų - šventųjų, poetų, taip pat ir filosofų - egzistavimu. Žinoma, yra žmonių, rašančių poeziją, ir yra filosofuojančių ypatų. Kodėl jie taip daro - neaišku. Bet jie patys neprisipažintų, jog tai daro dėl savo ypatingos - poeto, filosofo profesijos. Niekas nepasakytų: mano profesija - poetas, todėl rašau eilėraščius, toks mano darbas... Visą darbo dieną rašau eilėraščius, po to atvirstu į žmogų, esu toks pat, kaip kiti.

Joks poetas taip profaniškai nekalbėtų. Priešingai, sakytų: poezija - tai sielos pašaukimas; poezijos rašymas - labai žmogiškas poreikis, vidinio gyvenimo apraiška. Taigi - bendražmogiškas poreikis. Visa kita - kokybės, jautrumo, talento klausimas. Todėl negalima uzurpuoti poeto vardo, kalbėti apie kažkokią ypatingą poetų kastą. Tai dvelkia hermetizmu ir puikybe. Aš esu poetas, taigi - pranašesnis, subtilesnis už visus kitus, nepoetus. Taip pat pasakymas "esu filosofas" reiškia, kad visi kiti, nepriklausantys filosofų kastai, yra profanai, paprasčiau - kvailiai. Bet mąstyti apie principus ir priežastis yra linkęs kiekvienas žmogus, tai sąmonės ypatybė; visa kita - kokybės (kuri vėl neapibrėžiama) klausimas.

Poetais galėtume vadinti tuos asmenis, apie kuriuos nebežinome nieko žmogiško, kadangi jie yra mirę ir iš jų likusios tik jų knygos. Eiliuoti išgyvenimai yra išgyvenimų nužmoginimas, jų atsikratymas, savotiškas išsikrovimas. Sielos terapija. Gerai, kad žmogui darosi nepakeliamas gėrio, grožio pojūtis ar meilės jausmas, bet jei per žodį, kuris yra tik skambėjimas, tos būsenos persiduoda ar paveikia kitą žmogų, - vadinasi, visi mes vienaip ar kitaip kažkiek esame poetai. Kitaip poetų kasta neturėtų juos suprantančių skaitytojų. Poezijos mene nėra kvalifikacinių standartų.

Natūralu, kai sakome: štai - poetas, štai - filosofas. Nes mes suteikiame tokį vardą vertindami bendražmogišku požiūriu, pripažindami asmens reikšmę per jo darbus. Ir nenatūralu, kai kas nors sako: aš esu poetas, aš esu filosofas. Tokie pareiškimai nuteikia skeptiškai. Nes juose nėra viešos legitimacijos, jie kyla iš subjektyvios valios. Žmogus savo darbais gali būti nusipelnęs apdovanojimo, bet jį įteikti turi kas nors kitas - tik tuomet atsiranda to apdovanojimo ar vardo objektyvi reikšmė.

D.Kajokas yra iškilus poetas - ir mes visi tai žinome ir tvirtiname, bet kai jis ima samprotauti apie poetus kaip apie kažkokią ypatingų būtybių rūšį, jis tarytum pasitraukia nuo mūsų į kažkokius romantikų išgalvotus pasaulius, - ir kur ten mums tuomet su juo susikalbėti...

Apie tikėjimą

D.Kajokas - vienas iškiliausių pas mus pasaulio mitologijų ir religijų žinovų. Viską sujungia į sintetinę būties šventumo teoriją. Šventraščiai ir tradicijos jo akiratyje traktuojami instrumentiškai. Nuo vieno lengvai peršokama prie kito, nes svarbiausias objektas - dieviškumas - nuo to niekur nepranyksta. Tiesiog dieviškumo interpretacijoms reikia daug kalbų, daug tradicijų, daug kultūrų. Poetui (t. y. poezijos knygų autoriui) šventumo dominantės - budizmas ir krikščionybė. Paskui įtraukiama visa kita, kas tinka vienai ar kitai patirčiai aprašyti.

Tai lengvas antroposofijos dvelksmas D.Kajoko tekstuose. Eklektiškas tikėjimas, bet ar šiandien jis gali būti kitoks? Visgi norėčiau provokuodamas paklausti: "Tėve mūsų" ir "Lu kalnas" - ar tai suderinama?

Poeto mąstytojo mintis bėga per visus šventraščius. Jo tikėjimas ateina iš knygų, įsikuria ir stiprėja knygose, gyvena jose. Toks tikėjimas darosi panašus į mąstymą, o ne į transcendentavimo jausmą.

Bet iš knygų ateinantis tikėjimas lieka suktis jų orbitoje ir kankinasi jose. Nes knyginis mąstymas yra uždaras. Mintis įsikalina protingų tekstų narvuose, pati sau paspendžia spąstus. Kartais knieti pasakyti, kad niekuo netikiu, kas tose ypatingose knygose parašyta ir perskaitoma. Ypač visokiom kalbom, o labiausiai neįtikėtina - Kristaus žodžiai lietuviškai. Mažių mažiausiai tai - žmogaus interpretacija. Kad bent lotyniškai būtų...

Magiškas daiktas šiandien - pati knyga. Ja galima burti, šventinti, mosikuoti kitų akivaizdoje. Tai fiziškai metafizinis argumentas, - čia kartais nebūtina net skaityti. Šventos knygos tekstus pakanka įsivaizduoti, žinoti vieną kitą citatą. Vis tiek jų iki galo nesuprasi. Tikėjimui labiausiai kliudo protingumas, išsilavinimas. O jau visišką painiavą sukelia begalinis apsiskaitymas, religijų ir filosofijų įvairovė. Čia jau prasideda kažkas tokio, kas siejasi ne su tikėjimu, bet su nuopuoliu, informacijos perteklium. Tai - proto godulys, žinojimo pagunda. Mėginimas viską sujungti ir tuo sau paaiškinti, tarytum viską įveikti, įvertinti, sutvarkyti. Bet šių samprotavimų esmę gali suprasti tik D.Kajokas, į jį ir kreipiuosi.

Apie intelekto žaidimus

Man nepatinka nuolatinis mąstymas apie visokius knygų primestus simbolius. Nebelieka kada gyventi. Dievas, šėtonas, Judas. Kalno, upės, medžio archetipas. Aibė simbolių - ar jie ne gyvenimo parazitai? Jie schematizuoja mūsų sąmonę, gyvą pasaulio vaizdą paverčia sustingusių stereotipų rinkiniu.

Tai nelankstus žaidimas opozicijomis, dichotomijomis, baltomis ir juodomis figūromis. Figūros stumdomos vienaip ir kitaip, bet kas kartą - tas pats žaidimas. Jis nesuteikia pasitenkinimo, nėra galutinio laimėjimo, išsprendimo. Tokie žaidimai žaidžiami iš nuobodulio, jie įtraukia ir nepaleidžia kaip tetris (toks kompiuterinis žaidimas). Gal intelektualiniai žaidimai - priklausomybės nuo simbolių liga, pavojingesnių priklausomybių pakaitalas? Tik dar vieną partiją Platono, Aristotelio, Hegelio temomis, ir gana. Gal tai bėgimas nuo tikrų darbų į simbolių pasaulį? Tiems simboliams tu nerūpi, ir tau jie nepavojingi - gali interpretuoti juos, kaip nori. Kas kita žmonių gyvenime. Čia turi būti atsargus ir atsakingas.

D.Kajokas šioje knygoje visą gyvenimą, visą pasaulį aiškina knygų žodžiais. Citatos, citatos... Tikrovė interpretuojama apriorinėmis intelekto ir apsiskaitymo kategorijomis, viskas matoma per knygų akinius. Todėl ir reali žmogaus aplinka anksčiau ar vėliau darosi panaši į perskaitytas knygas. Į ką tik pažiūrėsi aplinkui save - viskas kažkur matyta, kažkur skaityta. Visus daiktus ir situacijas galima interpretuoti, taigi paversti žinojimu ir valdyti. Taip išryškėja intelekto agresyvi prigimtis.

Štai kur klasikinis majos - iliuzijos pavyzdys. Taip pat budizmo, I.Kanto, A.Schopenhauerio, L.Wittgensteino intelektualinis skepticizmas. Knygų apsėstos, citatomis aptemdytos smegenys - ar jos gali siekti skaidraus regėjimo?

O juk visos pasaulio knygos neapgins žmogaus nuo jo liūdesio - tai aiškiai matyti ir iš "Lu kalno" knygos. Deja.

Filosofijos paguoda? Klaidžiojimas po idėjų pasaulį kaip susitaikymas?

"Rojaus ruduo"

Įdomus D.Kajoko kūrinys. Poetinis tekstas su siurrealizmo inkrustacijomis. Siurrealizmas numeta skaitytoją į iracionalias būties gelmes. Kažkuo artimas J.Skablauskaitės sapnams.

Pirmiausia - gamta. Ji vitališka, gyvastinga, gaivališkai vešli. Išnyra agrarinės kultūros genai (Donelaičio, Žemaitės, Granausko...). Įspūdingas epitetas - "geležiniai dobilai", po kuriuos braido pieno pritvinkusi karvė. Ir lietuviškas, ir indoeuropietiškas vaizdas, Vedas siekiantis gyvybės pertekliaus archetipas. Vitališka kalba. Stipri ne tik vaizdingumu ir energija, bet ir intensyvumu, žodžių srautu - ji plaka, kapoja, kerta. Poetas ir prozos tekste mėgsta gražų ir efektingą žodį. Kartais darosi kiek daugiažodis. Norisi, kad pritiltų, negadintų įspūdžio.

Toliau - apie sąmonę. Sąmonė tarytum veržiasi kažkur į anapus, laisvinasi pati iš savęs, grimzdama į vitalinę, stichišką geismo sritį. Kūrinyje atsiveria erotinės gamtos kosmosas. Du susijungiantys pasauliai: vaikystės seksualumas ir begalybės aistra, bundantis lyties slėpinys ir kosminio dieviškumo trauka. Paraleliškai aktualizuojamos dvi būties gelmės: žmogaus biologinėje prigimtyje, "subjektyvioje" gamtoje, ir kosmose, "objektyvioje" gamtoje. Visa ši žmogaus ir kosmoso energija iš esmės yra dieviškumo manifestacijos. Dievybė įsivaizduojama mistikų maniera - kaip tamsi esybė, kaip visatos jaudinanti juodoji skylė (visiems gerai suprantamas simbolis). Žmogaus gyvenimas - būsenų keitimas laike: nuo vaikystės ar net kūdikystės seksualumo iki suaugusiojo erotikos, kuri sublimuota pasiekia pasaulio dieviškumo patirties džiaugsmą. Senatvės erotika, matyt, yra mąstymas. D.Kajokas mąsto nepaprastai intensyviai, tai kūrybinės potencijos išraiška.

Apie vyrą ir moterį stereotipiškai. Įdomi mintis kyla skaitant kaip tik šią D.Kajoko knygą: vyro sąmonė kažkodėl visuomet yra nukreipta į gelmę - į tamsią, begalinę būties bedugnę, kurią suvokiame kaip gyvybės ištakų slėpinį ar dieviškumo siaubą, žadinantį begalybės ir pabaigos išgyvenimus. Toji mįslinga būties gelmė - traukianti ir kartu gąsdinanti - įvardijama kaip šventumas. Vyras kažkodėl "netelpa" gyvenime; jis žvelgia į pradus ir priežastis, medituoja gelmes ir esmes, galbūt jose mėgindamas įžvelgti savo buvimo priežastį. Atsiradęs iš mįslingos tuštumos, pats neturi realaus pagrindo - tokio, kokį turi moteris, sutampanti su gyvybės procesais ir egzistuojanti tarytum substancija (būtis pati savaime). O vyras tarytum nėra pats savaime, - jis lyg koks gamtos atributas, ieškantis tikrumo, nerimstantis dėl savo ontologinio instrumentiškumo.

Šios knygos požiūriu moterys lyg ir neturėtų ieškoti gyvenimo prasmės, nes jos gimdo gyvenimą ir savaime yra prasmingos. Taip pat nediskutuoja dėl šventumo, nes tarytum sutampa su juo. Esmines vertybes jos atpažįsta savo sveika prigimtim ir intuityviai skiria, kas yra tikras gėris ir kas - ne. Todėl stengiasi tvirtinti moralinius gyvenimo pagrindus, o ne diskutuoti dėl jų ar griauti juos proto abejonėmis. Moterys nelinkusios komplikuoti gyvenimo probleminiu mąstymu, jos tik rūpinasi, kad teisingi moraliniai principai atitiktų žmogaus veiksmus.

Žinoma, visa tai - gerai žinomi stereotipai, išryškėjantys skaitant D.Kajoko knygą.

Misticizmas

D.Kajokui, Mokytojo Ekharto tipo mistikui, religinės ir seksualinės patirtys yra artimos kaip dvi vieno reiškinio pusės. Kartais šių išgyvenimų intensyvumą sujungia mirties - visuotinybės - fundamentali tema. Mirtis yra galutinė šventumo ir absoliutumo patirtis, nuraminanti gyvenimo aistrą - ir erotinę, ir religinę. Nes kiekvienas gyvenimas yra aistra, gyvybės judėjimas (samsara), o mirtis, tyla, ramybė, tamsa - absoliutas, chaosas (nirvana).

Kadangi mirtis nemąstoma (sąmonė fiksuoja tik kosmoso manifestacijas, neaprėpdama chaoso), D.Kajokas ir išreiškia dieviškumą, kaip būdinga tradicijai, apofatinėmis (negatyviosios teologijos) sąvokomis: Ne-žinia, Ne-beprasmybė, o dar tiksliau - Egzistuojanti Nebūtis. Tai vakarietiškojo mistinio gnosticizmo - Pseudodionisijaus, Agripos iš Nesterheimo, Jakobo Böhme`s, Mokytojo Ekharto įžvalgų atspindys. D.Kajoko metafizinė mintis yra retrospektyvi, tolima šiuolaikinei postmoderno dvasiai (kuri iš principo yra antimetafizinė). Todėl logiška autoriaus išvada, jog kalba, artėdama prie absoliuto, nustoja galios. Tai jau sakė I.Kantas, A.Schopenhaueris, L.Wittgensteinas, o senių seniausiai - budizmas. O jei taip, jei D.Kajokas mąsto kartu su tais mąstytojais, kuriuos jis nuolat cituoja, - kam jis dar rašo visa tai? Juk šių filosofų patarimas labai aiškus: jei sieki tikrosios būties, nustok rašyti!

Nustok rašyti protingas knygas ir grįšk prie eilėraščių.

Juk poetas žino, kad jie pasako daugiau.