Balandžio 15 d. Kauno menininkų namuose vyko tradicinis „Laiptų“ susitikimas, kurio tema – „Kūryba: mirtis ir prisikėlimas“. Šįkart vakaro svečias buvo rašytojas Donaldas Kajokas. Renginio metu buvo svarstoma, ar kūryba praplečia realaus gyvenimo ribas, ar gali pakeisti, perkeisti mums skirtąją realybę. Apie tai su D. Kajoku diskutavo poetė Dovilė Zelčiūtė.
Pasak D. Zelčiūtės, kūryba D. Kajokui – tai kelionė į save per pasaulį. Ji dažnai virsta dramatišku susitikimu su pačiu savimi. Tačiau ar tos susitikimo su savimi valandos draugiškos, ar tai susitaikymo su savimi būsenos? Pasak paties poeto, kadaise buvo noro konfrontuoti per tezes, antitezes, tačiau dabar jo kūryboje to vis mažiau. „Tas koreliacijas galbūt daro metai, patirtis, dabar rašau tik tada, kai man gera. Būna, kai su savimi nesusišneku, tada pasitaiko, kad parašau drastiškesnių dalykų“, – kalbėjo rašytojas. Jo kūryboje yra du kūriniai, kuriuose ginčijamasi su Dievu – tai viena jo poemų bei kūrinys iš poezijos knygos Mirti reikia rudenį. Tai, anot poeto, didelės išimtys. Autorius stengiasi rašyti tada, kai junta darną, harmoniją. Jokių filosofinių ar teologinių temų kūryboje gvildenti nebesinori.
Atsakydamas į klausimą, ar jis sugeba sau atleisti per kūrybą, pripažinti save, D. Kajokas teigė, kad kaltė jo kūryboje niekada nebuvo esminis dalykas. Į eilėraščius mažiausiai norisi perkelti nuodėmę, kaltę, nusižengimą. Tokia kaltė išnyko. Rašytojas yra daug svarstęs, kas yra nuodėmė. Kadaise jam atrodė, kad tai atsisakymas bendradarbiauti su Dievu, dabar kaltė, anot jo, yra atsisakymas pripažinti nuosavybės teisę Dievui. Tačiau tai dar ne galutinis atsakymas.
Kai poetas perskaitė eilėraštį „Neviltingoji“ iš rinkinio Mirti reikia rudenį, D. Zelčiūtė prakalbo apie kūrybos poveikį. Ji teiravosi, ar menas nėra vienas iš nesugebėjimų gyventi realų gyvenimą, ar tai nėra savęs perkėlimas į kitą būvį. Kodėl ta būsena tokia narkotizuojanti? Anot poeto, panašiai galima kalbėti apie daugelį sričių. Tačiau jis kūrybos netraktuoja kaip bėgimo. Gerai, kai žmogus rašo, tačiau ne tik dėl to, kad būtų spausdinamas.
Pasak D. Zelčiūtės, kūryba apima ne tik laiką, o tai suvaldyti gali tik išmintingas rašytojas. Paklaustas, ar rašančiajam kartais nesusipainioja vertybės, poetas atsakė, jog negerai būna tada, kai rašymas tampa svarbiausia veikla, o vis kita nustumiama į nuošalę. Tačiau kai pirmoje vietoje yra dalykai, kurie formuoja dvasinę struktūrą, o literatūra lieka greta – tada viskas normalu.
Anot vakaro vedėjos, kūryba yra ramybės, tobulumo pajautos ilgesys, tačiau įdomu, ar žmogų ramybė gali apimti kitaip – jei taip, kam tada reikalinga kūryba? D. Kajoko nuomone, jei pasieki ramybę kitaip, kūryba nebūtina, tačiau kaip reikia krintančių lapų, taip ir rašyti eilėraščius – svarbiausia, kad visko nesureikšmintume. Eilėraščiai yra kaip bet koks kitas būtinas pavidalas.
D. Zelčiūtė, dalydamasi savo kūrybine patirtimi, sakė, kad eilėraščiai ateina tada, kai gyvenimas užplaka, tada kūryba ypač suintensyvėja. Tačiau D. Kajokas juokais atsakė, jog tai praeis.
Rašytojas, kalbėdamas apie tai, kokia meno rūšis jam arčiausia širdies – muzika, teatras, dailė ar literatūra, sakė nesąs didelis teatro gerbėjas, tačiau matęs porą spektaklių, kurie labai sužavėjo. Tuo tarpu muzika iš visų menų veikia labiausiai. Dailė patinka, tačiau geriausi šedevrai yra toli, o energetikos iš reprodukcijų gauti neįmanoma. „Esu tikras, jei giliniesi į vieną meną, išmanai ir visų kitų pagrindinius dalykus“.
D. Zelčiūtė priminė poeto įtaką kitiems. Daugybė žmonių jam skiria dedikacijas, nemažai kūrėjų itin vertina jo nuomonę. Rašytojas yra redagavęs daugelio žmonių kūrybą, dažnai kritika yra neišvengiama. Tačiau tą kritiką, kartais žiaurią, galima pasakyti ir gražiais žodžiais, neįžeidžiant.
Būsimos D. Kajoko knygos pavadinimas Karvedys pavargo nugalėti vakaro vedėjai sukėlė nemažai asociacijų. Pats autorius aiškino, kad knygoje esama kario, mūšio, apgulties metaforų, tad toks pavadinimas yra pagrįstas. Knyga, kurią išleis Rašytojų sąjungos leidykla, turi pasirodyti iki Poezijos pavasario.
D. Zelčiūtė renginyje dalyvavusio rašytojo Roberto Keturakio pasiteiravo, ką jis mano apie pakitimus D. Kajoko kūryboje. Anot R. Keturakio, pakitimų yra didelių, nes neįmanoma nesikeisti. D. Kajokas yra ne tik rašytojas, eseistas. Reikia bendrauti su juo pačiu, ne su jo knygomis ar rankraščiais, tada tikrai galima pajusti, kas jis yra ir kokia jo kūryba. Anot R. Keturakio, kolegos kūrybos kaita labai įdomi, tačiau pranašo intonacijos jam netinka. Šie pokyčiai D. Kajoko kūryboje gana pavojingi. Juokaudamas R. Keturakis sakė, jog teisingiausias D. Kajoko kūrybos vertintojas jis pats.
Aktyviai diskusijose dalyvavęs rašytojas užsiminė pastebėjęs, kad skaitytojai dažnai jį tapatina su lyriniu herojumi. Anot D. Zelčiūtės, kai rašai erotinę poeziją, prisipažinti, kad rašai apie save – sunkoka, tačiau vis dėlto taip yra, nes viskas, apie ką kalbi, įvyksta tavyje. Sunku visiškai atskirti save ir lyrinį herojų. D. Kajokas sakė, kad dažnai painiojamas asmeniškumas ir autentiškumas. Pastarasis gali atsirasti sapnuose, antrame gyvenime, tuo tarpu asmeniškumas – tai visai kas kita. Anot autoriaus, juokinga laikytis nuomonės: bijau rašyti, nes pagalvos, kad aš taip darau.
Baigiantis vakarui vienas iš vakaro svečių paklausė rašytojo apie jo hobi be kūrybos. Juokaudamas D. Kajokas atsakė: „Mano darbas – gyventi, o hobi – rašyti“.
