Milanas Kundera yra rašytojas, dėmesį patraukiąs tuo, kas nūdienos trivialėjančiame (ne tik) literatūros pasaulyje reta — originalumu. Nors ir sekdamas Franzu Kafka, Hermannu Brochu ir kt. išimtinai Vakarų Europos romanistais, t.y. tęsdamas didžiąją jos literatūros tradiciją, savo maištingąja estetika nepanašus į juos ir daugeliu požiūriu novatoriškas. Jo romanų savitumas randasi iš kritiško požiūrio į šiandienos Vakarų Europos realybę ir kultūrą, taip pat ir į patį romano meną. Kritiškai peržiūrėdamas europietiško romano sampratą, šio peržiūrėjimo kriterijus rašytojas pajungia pagrindiniam romano rašymo tikslui - kritiškam žmogaus egzistencijos tyrinėjimui, įstengiančiam užčiuopti tą jos gelmę ir konkretybę, kurių, anot rašytojo, neužkabina filosofijos, psichologijos ar politikos mokslų bendrybės. Toliau ir bandysiu pasklaidyti Nepriklausomybės metais lietuviškai pasirodžiusius (anksčiau jis buvo draudžiamas) Kunderos romanus klausdama, kuo savitas jų menas? Kaip jų formos savitumas siejasi su rašytojui rūpima kritiška šiuolaikinės egzistencijos formų analize?

Tarp tradicijos ir novatoriškumo

Pavartęs Kunderos romanus (lietuviškai jau išleisti aštuoni), skaitytojas pastebės, kad du iš jų įtraukti į seriją „Geriausia XX a. pabaigos knyga”. Tai komunistinėje Čekoslovakijoje parašytas „Gyvenimas yra kitur” (1969-1970) ir demokratinėje Prancūzijoje sukurtas „Lėtumas” (1994). Ar tik jie geriausi visoje solidžioje jo kūryboje? Dėl pirmojo neverta abejoti: jau pirmą kartą 1973 m. pasirodęs Prancūzijoje, jis pelnė prestižinę Prix Medicis etranger premiją kaip geriausias užsienio romanas. Antrasis premijom gal ir neapdovanotas, bet nereiškia, jog prastas. Be to, minėta premija ne vienintelė, kurią pelnė rašytojas. Turimomis žiniomis, suskaičiuotina bene šešiolika apdovanojimų, tarp kurių 1994 m. „Nemirtingumui” (1990) skirta Jaroslavo Seiferto premija; 1978 m. „Atsisveikinimo valsas” (1976) įvertintas itališka Premio letterario Mondello; o 1987 m. „Romano menas" (1986) — Prancūzų akademijos premija. Kodėl nė viena šių knygų neišskirta kaip „Geriausia XX a. pabaigos knyga"?

Tai anaiptol ne priekaištas. Minėtą seriją pavarčius kritiškiau, sunku nepastebėti, kad jon patenka ir deimantas, ir šlamštas, tūlam autoriui atnešdami populiarumą. Jei į pastarąjį nežiūrėtų kritiškai, Kundera nebūtų Kundera. Vieno interviu metu siūlydamas skirti dvi romanų rūšis, jis pastebi, jog populiariomis nūdien dažnai tampa „apgailėtinos knygos”, — pataikaujančios pasauliui, „užvaldytam masinių komunikacijos priemonių kvailysčių”; prikimštos žurnalistinės galvosenos klišių; funkcionuojančios „kaip einamieji įvykiai”, — greitai išperkamos, kad užleistų vietą kitam einamajam įvykiui (*1). Kunderos žodžiais, tai kičinė „geriausios knygos” samprata. Jis skiria alternatyvią, pasauliui nepataikaujančios, tad ir nepopuliarios knygos sampratą. Tai „knyga, skaitoma kaip meno kūrinys”, išlaikanti kultūrinės tradicijos tęstinumą, neįsileidžianti žurnalistinės galvosenos klišių ir egzistuojanti kaip atsvara menkėjančiai nūdienos kultūrai. Jei minėta serija tai ir reikštų, ja ženklinti, ko gero, vertėtų ir kitas rašytojo knygas. Postmoderniais vadinami jo romanai originalūs tuo, kad siekia išlaikyti europinės literatūrinės tradicijos, kurios giliu išmanymu Kundera stebina, tęstinumą ir tapti atsvara agresyviam masinės kultūros paviršutiniškumui. Tad kuo savitas rašytojo dialogas su literatūrine tradicija?

Dėmesio verti keli romano formos dalykai. Šis rašytojas įdomus tuo, jog naujų formų, kurios praplėstų šiuolaikinio romano galimybes, ieško grįždamas prie romano istorijos ištakų. Pavyzdžiui, atgaivindamas XVII a. ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso žaidimo fiktyviais veikėjais principą. Romano „Don Kichotas” fiktyvus naratorius bajoras, prisiskaitęs riterių romanų, ima vaizduotis klajojančiu riteriu, kurio kelionės virsta romano siužetiniais įvykiais. Žaidimo fiktyviais veikėjais principas būdingas ir Kunderai, ypač prancūziškiems jo romanams „Nemirtingumui” ir „Lėtumui”. Antai pastarojo naratorius - romaną kuriąs rašytojas — su žmona važiuoja į kaimo pilyje įsikūrusį viešbutį praleisti vakaro. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje jis stebi iš paskos dideliu greičiu lekiantį automobilį. Pradėjęs samprotauti apie greičio keliamą siaubą ir lėtumo džiaugsmą, prisimena kitą kelionę: „Tada, prieš du šimtus metų, iš Paryžiaus į kaimo pilį keliaujančią ponią lydėjo jaunas ševaljė” (p. 7). Taip naratorius ima pasakoti XVIII a. jauno ševaljė ir grafienės de T. meilės istoriją. Įdomu, kad Kundera detaliai aprašo šį perėjimo iš realaus į fiktyvų pasaulį veiksmą, atkreipdamas skaitytojo dėmesį į tai, jog jo kūrinys — tik artefaktas, kaip ir galybė kitų pasaulyje esančių artefaktų. Tad nepainiotinas su realia tikrove. Fiktyvų romanų pasaulį jis kuria tam, kad jų personažais — „eksperimentiniais ego” — tyrinėtų šiandienos žmogaus egzistencijos problematiką. Žmogaus, kuris kasdienybės tikroviškumą, kitaip negu rašytojo įspėjimas, dažnai iškeičia į pakaitinius iliuzinius artefaktus.

Kundera savitas ir kitkuo. Be fiktyvių veikėjų, kritikų teigimu, savąjį romano meną jis grindžia istorinio fakto autoritetu (*2), juo pabrėždamas, koks svarbus yra žmogaus ir istorijos santykis šiandienos žmogaus egzistencinei problematikai nusakyti. Išties romanuose esama realių istorijos faktų. Antai „Nepakeliamoje būties lengvybėje" (1984 m. Paryžiuje parašytas paskutinysis darbas, kurio istorinis fonas — komunistinė Čekoslovakija) minimas 1968-ųjų Prahos Pavasario nuslopinimas, kai rugpjūtį į šalį įsiveržę rusų kareiviai, „tarsi nusikaltėlius išvežė krašto vadovus”, Aleksandrą Dubčeką privertė Maskvoje pasirašyti kompromisinius dokumentus, su kuriais šis grįžo į Prahą ir per radiją skaitė kalbą (p. 19). Šios ir kitos istorinės detalės funkcionuoja kaip politinė laiko charakteristika. Bet tai nereiškia, kad Kunderos romanai priskirtini istoriniam žanrui. Rašytojo žodžiais, reikėtų skirti „du dalykus: romaną, tyrinėjantį žmogaus egzistencijos istorinę dimensiją, ir romaną, kuris yra istorinės situacijos iliustracija, to meto visuomenės aprašymas” (*3). Kundera tyrinėja būtent žmogaus egzistencijos istorinę dimensiją, t. y. tai, ko nefiksuoja oficialioji istoriografija. Sekant XX a. egzistencializmo (Heideggerio) mintimi, kad ne žmogaus sąmonė lemia jo istorinę būtį, o istorinė būtis lemia jo sąmonę, parodoma, kaip egzistencijos problematiką lemia politinė istorinė realybe. Tačiau žmogaus ir politinės sistemos konfrontacija nagrinėjama ne politikos, o kasdienybės įvykių ir išgyventų patyrimų lygmeniu. O tai, kad istorija sintetinama su fikcija, Theo de Boer'o žodžiais, reiškia koncentruotą, kitokį negu kasdienis ar istorinis mokslinis realybės tyrinėjimą, vaizduotės žaismu suintensyvinus rūpimus realybės aspektus ir pašalinus iš jos tai, kas atsitiktina (*4).

Kunderos romanai dėmesį patraukia ne tik istorijos ir fikcijos sinteze, bet ir į naratyvo visumą integruotais filosofiniais eseistiniais svarstymais (apie drovą, šlovę, greitį), lingvistine semantine analize (sąvokos „nemirtingumas” reikšmės analizė romane „Nemirtingumas”, „hedonizmo” reikšmes analizė „Lėtume”), kultūrologiniais aiškinimais (apie Prancūzijos ir Rusijos kultūrų skirtumus „Nemirtingume”), lengvais anekdotais (apie ruso sielą ar apie dailininką Salvadorą Dali, jo žmoną Galą ir prijaukintą triušį „Nemirtingume”), literatūrinių citatų žaismu (Rilke's „Maltės Lauridso Brigės užrašų” ar Romaino Roland'o knygos „Gėtė ir Bethovenas” „Nemirtingume”) ir kt. Iš kelių minėtų formos momentų aiškėja, kuo novatoriški Kunderos romanai. Būtent sintetiniu, įvairias pasakojimo formas integruojančiu naratyvu. Šio sintetinimo tikslas, kaip vieno interviu metu pažymi rašytojas, — įvairiapusiškai ir išsamiai tyrinėti šiuolaikinio pasaulio būklę (*5). Kunderai rūpinti įvairiapusė egzistencinė („aš” tapatumo, istorijos prasmės, būties užmaršties) problematika jo romanus daro gana filosofiškus. Jie išties gali būti įdomus ne tik literatūrinės, bet ir filosofinės analizės objektas. Tai patvirtina internetinės JAV koledžuose dėstomų filosofinių kursų anotacijos: pvz., egzistencializmas Kunderos romanuose arba egzistencialistinės temos literatūroje (Kunderos, Kafkos, Dostojevskio ir kt.). Gal dėl to, kad egzistencinė problematika jo romanuose gvildenama įvairiapusiškai, be to, jie ne mažiau intelektualūs nei Thomo Manno, Kunderą analizuoti nėra lengva. Nekeista, kad lietuviškoje spaudoje maža šio rašytojo kūrybos analizės (*6). Suprantama ir tai, kodėl čia, apžvelgdama šio sudėtingo autoriaus knygas, kelsiu tik kelis iš daugybės galimų klausimų: koks yra šiuolaikinio žmogaus „aš”? Koks yra jo santykis su istorija? Ir kas šiandienos žmogui tampa kliūtimis į tikrovę?

Istorijos pokštai

Kunderos romanai sudaro dvi grupes: vieni parašyti komunistinėje Čekoslovakijoje („Pokštas”, „Juokingos meilės”, „Gyvenimas yra kitur”, „Atsisveikinimo valsas”), kiti — po 1975 m. emigracijos į Prancūziją („Nepakeliama būties lengvybė”, „Nemirtingumas”, „Lėtumas”, „Tapatumas”). Vienuose veiksmo vieta ir istorinis fonas yra komunistinė Čekoslovakija, kituose — liberalioji Prancūzija. Jei klaustume, koks yra šiuolaikinio žmogaus santykis su istorija, ko gero, svarbesni būtų pirmosios grupės romanai (kartu su „Nepakeliama būties lengvybe”). Kodėl? Paties rašytojo tvirtinimu, kaip tik to meto Čekoslovakija įdomi tuo, kad „tai buvo laikas, kai Istorija atliko neregėtus eksperimentus su žmogumi. Taip ji pagilino mano abejones ir praturtino supratimą apie žmogų ir jo nelengvą būklę”. Tad kas yra tie neregėti istorijos eksperimentai?

Apie juos byloja rašytojo biografijos ikiemigracinio tarpsnio lūžiai: po entuziastingos komunistinės veiklos atėjo išsiblaivymo iš ideologinio svaigulio metas, rašytojas įsitraukė į 1968-ųjų Prahos Pavasarį, o rusų kariuomenei pašalinus reformistinę Dubčeko vyriausybę ir prasidėjus Gustavo Husako „normalizacijos erai”, perėjo totalitarizmo represijų pragarą: jam uždrausta spausdintis, dalyvauti viešame gyvenime, jo knygos įtrauktos į draudžiamųjų sąrašą. Taigi istorija eksperimentavo su žmogumi, niokodama jo gyvenimą ir atimdama savirealizacijos galimybes.

Kaip vyko šis niokojimas, matyti čekiškos tematikos romanuose. Čia vaizduojama, kaip absurdiška, veidmainiška istorinė realybė įsiveržia į personažų egzistenciją ir ją sujaukia. Esminė žmogaus ir totalitarinės sistemos konfrontacija vyksta ne politiniame, o egzistenciniame lygmenyje, — veikėjų sąmonėje, jų gyvenimo įvykiuose. Be to, romanai subtiliai perteikia totalitarinėje valstybėje priverstų gyventi žmonių egzistencinę tuštumą, nuobodulį ir frustraciją. Apie šiuos dalykus, pvz., „Nepakeliamoje būties lengvybėje”, ne tiek kalbama, kiek skaitytojui juos leidžiama pajusti kaip vyraujančią romano nuotaiką.

Gyvenimo planų ir galimybių naikinimo vaizdai ryškūs romane „Pokštas” (1967). Ši knyga įdomi tuo, kad, kritikų teigimu, tai „vienas ryškiausių darbų čekų savikritiškos literatūros srovėje. Jis apmąsto individo ir komunistinės tikrovės santykį” (*7). Romano politinį istorinį foną sudaro komunistinės Čekoslovakijos pirmieji dešimtmečiai (1948—1967), apie kuriuos pasakojama kritišku tonu, atspindinčiu 1968 m. Prahos Pavasario dvasią. Individo ir komunistinės sistemos konfrontacija tyrinėjama per pagrindinio personažo, Aukštosios mokyklos studento Liudviko meilės, to meto režimo sąlygomis tapusios neįmanoma, istorijos prizmę.

Tai, kas sužlugdo Liudviko meilės galimybę, yra egzistencijos istorinėje plotmėje veikiantis atsitiktinumas. Studentas Liudvikas, turintis „polinkį į kvailus pokštus”, nusiunčia savo merginai Marketai — vienai „iš tų viską rimtai priimančių moterų (ir šia savybe visiškai susiliejo su pačia laiko dvasia)” (p. 35) — atviruką su žodžiais, skirtais suaudrinti ir įskaudinti ją, kad gali būti laiminga ir patenkinta, kai Liudvikas taip ilgisi jos. Marketa pokštą suprato taip, kaip ir partijos komitetas, kuriam ji perdavė atviruką ir kuris, žodžius interpretavęs kaip šaipymąsi iš partinės ideologijos, pašalino Liudviką iš Aukštosios mokyklos. Pokštas su atviruku atsitiktinai tapo dviejų žmonių santykių griuvimo ir Liudviko suniokoto gyvenimo pradžia.

Į personažų gyvenimą įsiterpiantis atsitiktinumas reiškiasi kaip tai, kas jų veiksmams suteikia skirtingą prasmę nei ta, kurios galima tikėtis. Toks atsitiktinumas, kaip teigia rašytojas, yra kontrapunktinis, t. y. vienu metu turintis kelias prasmes, prieštaringas, paradoksiškas. Kai kurie tyrinėtojai tokį atsitiktinumą dar nusako kaip „antiveikimo” fenomeną, t. y. kai veiksmo rezultatas priešingas jo tikslui. Pasitelkęs šį atsitiktinumą, rašytojas parodo, kokiomis prieštaringomis situacijomis skleidžiasi šiuolaikinio žmogaus būtis pasaulyje. Tokiame pasaulyje, kuris, religiją atmetęs kaip mitą, susikūrė daugybę ją pavaduojančių, šiuo atveju ideologinių, mitų. Pro jų prizmę skaitydamas tikrovę, žmogus mato ne ką kita, o tik iškreiptą jos prasmę. Atsitiktinumas, Kunderos žodžiais, galįs prabilti kaip apreiškimas, įspraudžiamas į žmogaus sukurtų ideologinių mitų rėmus.

Tyrinėdamas žmogaus ir istorijos santykį, rašytojas pabrėžia ir tai, kaip interpretuojamas šis santykis. Atsitiktinumą iškeldamas kaip žmogaus egzistenciją ir jos istorinį vyksmą valdantį dėsnį, jis atskleidžia komišką istorijos prasmę. Jo žodžiais: „komizmo mūsų gyvenime yra visur, joks žmogiškas dalykas negali būti nuo jo laisvas, nes turi savo komiškąją pusę. Bet kartais ji būna nuslėpta, taigi komizmas kai kuriems yra neįskaitomas. [...] Esti nežinomas Istorijos, tos, rašomos didžiąja I, komizmas. Tad komiški yra tie, kurie Istoriją laiko išskirtinio rimtumo ruožu” (*8). Perdėm rimtas požiūris į istoriją, rašytojo manymu, pavojingas. Toks požiūris siekia viską paaiškinti, jis nekritiškas ir dažnai ideologiškas. Jei seksime Haydeno White'o „Metaistorija”, matysime, kad tokiu požiūriu paprastai remiasi herojinio romano ar tragedijos archetipą turintis istorijos naratyvas. Tuo tarpu komediją kaip istorijos naratyvo formą minėtas autorius sieja su antiideologiniu, kritišku, skeptišku požiūriu į istorijos paaiškinamumo galimybę (*9).
Išryškindamas komišką istorijos aspektą, Kundera seka Friedricho Nietzsche's „Tragedijos gimime„ (1871) išsakyta mintimi, jog istorija yra tragedijos ir komedijos sintezė, turinti savo melą ir tiesą, savo žudančius ir išlaisvinančius, racionalius ir iracionalius aspektus. Jei vieno kurio aspekto nepastebime, suprastiname istorijos sudėtingumą. Sureikšminus tik tragiškąjį aspektą, randasi ne tik perdėm rimtas požiūris į istoriją, bet ir tai, ką Vladimiras Tismaneanu įvardija kaip pokomunistinėje Vidurio ir Rytų Europoje funkcionuojantį savigailos mitą. Šis mitas skelbia: „Pagrindinėmis komunizmo [...] aukomis buvome mes, kroatai (arba lietuviai, rusai, slovakai, serbai, ukrainiečiai ir taip toliau). Laikantis tokio požiūrio, nė viena kita tauta tiek nekentėjo, kiek iškentė toji, kuriai priklauso kalbėtojas (rašytojas arba istorikas)” (*10). Šį savigailos mitą kaip tik ir griauna ne tik „Pokštas”, bet ir kiti Kunderos čekiški romanai, su aštria (savi)kritika vaizduodami komunistinę realybę. Jei ši realybė ir turi dramatizmo, tai su ryškiais bruožais komedijos, kurios absurdiškumo, nelogiškumo neįmanoma racionaliai paaiškinti. Viena pagrindinių „Pokšto” minčių ta, jog žmogus bejėgis prieš nenuspėjamą istorijos permainingumą. Tikslesniu Jano Culiko teigimu, „Pokštas” yra iššūkis visiems optimistiniams lozungams, kuriuos 1950-aisiais Čekoslovakijoje skelbė komunistai, manydami, kad tikrovė gali būti valdoma ir kontroliuojama žmogaus protu ir kad žmogus yra savo likimo kūrėjas. Su būdinga kunderiška ironija autorius parodo, kad komunistų optimistinis tikėjimas į žmogaus proto visagalybę [...] sąlygojo bendrą destrukciją ir pasaulio atmetimą” (*11).

Kičinis pasaulis

Anglų poetas Thomas Stearnsas Eliotas taikliai pastebėjo, kad žmogus negali pakelti pernelyg daug tikrovės. Žmogus trokšta tikrovės, bet kartu ieško būdų, kaip nuo jos sudėtingumo, jos komiškų ir tragiškų, žudančių ir išlaisvinančių aspektų pabėgti į paprastesnį pasaulį. Tai būdingas žmogiškos egzistencijos psichologinis bruožas. Apie jį kalba ir Kundera, tokį bėgimą įvardydamas kaip polinkį grubią tikrovės prozą transkribuoti į gražią poeziją, t. y. gyvenimą transformuoti į mitą. Tokių pakaitinę iliuzinę tikrovę kuriančių mitų pilnas šiuolaikinis pasaulis. Kodėl juos Kundera kritikuoja?

Visų pirma dėl to, kad mitas supaprastina sudėtingą gyvenimo realybę, nustatydamas aiškias ribas tarp gėrio ir blogio. Toks buvo komunizmo mitas, apie kurį vieno pokalbio metu čekų disidentai kalbėjo: ,,[k]omunizmas buvo ideologija, galinti pačiu lengviausiu būdu ir pačiais paprasčiausiais žodžiais kiekvienam idiotui paaiškinti viso pasaulio sandarą. Pakako kelių formulių ir suvokdavai esąs išmintingesnis už Platoną, Heideggerį ar Dekartą” (*12). Ideologinis mitas teikia gatavus atsakymus į gyvenimo klausimus. Ir nors jį priėmus pasaulis tampa aiškus, tačiau pakinta žmogaus egzistencija: iš jos išnyksta klausimai ir paslaptis. Mitas nuima nuo žmogaus gyvenimo svorio naštą. Jo gyvenamos „tiesos” tampa paviršutiniškos kaip ir ideologijos „tiesos”. Kundera kaip tik ir protestuoja prieš perdėm vienpusiškų požiūrių į tikrovę atsiradimą, prieš komunistinio, o ir demokratinio pasaulio tendenciją tikrovę suvesti į lengvai suprantamas formules. Dėl to rašytojas, laužydamas veiksmo vientisumo taisykles, minėto Culiko teigimu, kuria tokios formos romanus, kurių turinį būtų sunku atpasakoti: jų struktūra daugialypė, įvykiai mozaikiški, temos varijuojamos nesistemingai. Skaitytojas tarsi mokomas ne tik fiktyvų romanų pasaulį, bet ir gyvenamą tikrovę patirti kaip painų klausimą, užuot griebusis gatavo atsakymo.

Mitiniais vaizdiniais siekiama ne tik supaprastinti tikrovę, bet ir emocijas iškelti kaip pagrindinį pasaulio suvokimo būdą. Mitai moko pasaulį priimti ne per mąstymo, o per jausmų prizmę. Kadangi jausmai negali būti kritiški, mitai neugdo kritinės sąmonės galios. Jie veikiau veda į tikrovės sentimentalizaciją. Politinius mitus tyrinėjančio Tismaneanu teigimu, mitų kerai „pateikia emocinį etaloną, pagal kurį vertinama kintanti tikrovė” (*13). Tai tinka ne tik politiniams, bet ir kultūriniams, psichologiniams ir kt. mitams.

Kunderos tikslas: demistifikuoti sentimentalius, schematiškus tikrovės suvokimo būdus, t. y. politinius, kultūrinius ir psichologinius mitus, deformuojančius tikrovės suvokimą ir totalitariniame, ir laisvajame pasaulyje. Politinių, kultūrinių ir psichologinių mitų suformuotą pasaulėžiūrą jis apibendrina sąvoka „kičas”. Šią sąvoką, pasitelktą iš vokiečių romanisto ir eseisto Brocho darbų, kaip ir pastarasis, Kundera traktuoja plačiau, į ją įtraukdamas ne tik estetinę, bet ir etinę bei egzistencinę problematiką. Kičinis gali būti ne tik sentimentalus, pasaulį supaprastinantis menas, bet ir tokie pat elgesio standartai bei mentaliteto tipas.

Vieną kičinio mentaliteto aspektą rašytojas demistifikuoja romane „Gyvenimas yra kitur". Čia pateikiama motinos mito psichologinė analizė. Žodis „motina”, rašytojo teigimu, nūdien apaugęs kičiniais įvaizdžiais. Įprasta matyti vien šio žodžio teigiamus atspalvius: motina aukoja gyvenimą dėl vaiko, todėl verta absoliučios pagarbos. Sureikšminus šį įvaizdį, jis tampa kičiniu, nužymimu kliše „šventa motinos pareiga” (p. 61).

Minėtas romanas atskleidžia ir kitą žmogiškos tikrovės pusę. Poeto Jaromilo gyvenimas čia interpretuojamas per motinos ir sūnaus santykio prizmę. „Šventas pareigas” vykdančios, vaiku besirūpinančios motinos elgesys (pradėjus lyti, ji lūkuriuodavo su didžiuliu skėčiu priešais mokyklą (p. 26); įvykdė Jaromilo prašymą susirasti dailininką, susitarti dėl privačių pamokų ir padėti įveikti atsilikimą per piešimo pamokas (p. 39)) — nėra vienareikšmis. Už „šventų pareigų” vykdymo slypėjo siekis tapti Jaromilo kūno ir sielos valdove („norėjo visada globoti jį tarsi dangus, norėjo visada būti tos pačios substancijos kaip ir jis” (p. 250)). Taip motinos ir vaiko ryšys virsta ne tik vaiko gyvenimą kuriančiu, bet ir griaunančiu ryšiu: būdama arčiausiai vaiko, motina ypač gali žlugdyti jo egzistencines galimybes, neleisdama tapti savarankiška būtybe („laiko už ilgo pasaitėlio su giliai į kaklą įsiveržusiu antkakliu" (p. 270)), pagal savo ambicijas projektuoti jo gyvenimą (įteigė Jaromilui, kad šis vunderkindas, išrinktasis ir taip pavertė socialistiniu lyrišku poetu). O iš tiesų tapo Jaromilo egzistencinės problematikos didžiąja priežastimi.

Kičinį, t. y. tikrovę sentimentalizuojantį ir supaprastinantį mentalitetą gali šokiruoti ši rašytojo nepagarbi kritika. Bet žvelgiant kitaip, čia matome, kaip psichologinei žmogiškų santykių analizei pasitelkęs anksčiau minėtą prasmės kontrapunktiškumo principą rašytojas tikrovei grąžina jos sudėtingumą, nuplėšdamas nuo jos sentimentalaus mito skraistę.

Žodžių ir jausmų spąstai

Romane „Gyvenimas yra kitur” pateikdamas lyriškumo mito analizę, rašytojas apie šį mitą kalba kaip apie dar vieną kliūtį žmogui nekonformistiškai priartėti prie tikrovės. Svarbi aplinkybe, kad šis romanas (parašytas 1969-1970 m.) yra pirmasis, kurį Kundera sukūrė po rusų invazijos 1968-aisiais, kai, kurį laiką pats buvęs komunistu, pamate visą režimo siaubą. Šis romanas — tai ryžtinga (savi)kritika, nukreipta tiek prieš rašytojo ir jo kartos revoliucinį idealizmą, tiek prieš šį idealizmą skelbusią socialistinio realizmo literatūrą. Taip pat ir prieš nuostatą, vedančią į savigailos mitą. Romane rašoma: „[Š]iandien visiems tie metai atrodo kaip politinių procesų, persekiojimų, uždraustų knygų ir neteisingų mirties nuosprendžių metai. Bet mes, kurie prisimename, privalome paliudyti: tai buvo ne tik siaubo, bet ir lyrikos laikai! Tada poetas viešpatavo kartu su budeliu” (p. 300). Lyriškumo mitas tada užbūrė ne vieną. Ir pats Kundera, įkvėptas lyrizmo dvasios, šlovino čekų komunistą Julijų Fučiką ar tautų tėvą Staliną. Vėliau šių eilėraščių, o ir paties lyriškumo, atsižadėjo. Tyrinėdamas nūdienos tikrovę rašytojas pastebi, kad lyrizmas yra giliai įaugęs į (po)sovietinio žmogaus sąmonę ir, nors stalinistinis režimas — „kliedesio lyrizmu metas" — beveik pamirštas, sunku įveikti lyrišką mentalitetą, kuris anuomet žadėdamas rojų, vedė į gulago pragarą (*14).

Minėtame romane analizuojamas poeto Jaromilo lyriškas mentalitetas. Lyrizmas nusakomas kaip nepatyrimo dvasia: lyriškas poetas „mažai išmano apie pasaulį, bet iš jo trykštantys žodžiai — gražūs, tobuli lyg kristalas deriniai” (p. 240). Į šiuos gražių žodžių derinius iškeičiamas visas pasaulio sudėtingumas, eilėraščių rašymo griebiamasi kaip „užuoglaudos, išsvajotos kito gyvenimo galimybės” (p. 66). Taip Jaromilo lyriškumas atsiremia į pasaulio suvokimo dualizmą: „ten žemai, kur gyveno kasdienį gyvenimą, [...] driekėsi neįvardyta tuštuma; bet aukštai, savo eilėraščiuose, brėžė gaires, statė keliastulpius su įrašais” (p. 111). Tad nekeista, kad poetui „visai nerūpėjo streikuojantys Marselio darbininkai, bet kai jis rašė eilėraštį apie meilę, kurią jiems jaučia, iš tikrųjų buvo susijaudinęs ir dosniai šlakstė šiuo jausmu žodžius, kurie tapo kūno ir kraujo tiesa” (p. 241). Ir ramia sąžine Nacionaliniam saugumui įskundė mylimos merginos brolį, ketinusį emigruoti į Vakarus.

Romane lyrizmas traktuojamas ne tik kaip estetinė, bet ir kaip etinė bei egzistencinė kategorija. Estetinis lyrizmas (gebėjimas tiesą maskuoti gražiais, didingais žodžiais) yra susijęs su taip pat lyriška etine ir egzistencine laikysena. Tiksliau, su vertybėmis paremtos laikysenos nebuvimu. Lyriškas poetas vadovaujasi ne kritiniu protu, o emocijomis, savąjį poeto tapatumą nusakydamas „aš jaučiu tai, ko nejaučia kiti” (p. 116). Tad ir skaitant lyrišką poeziją, nereikia mąstyti, tik bet kokį lyrišką pasakymą priimti kaip tiesą. Dėl to lyriškas poetas komunistiniam režimui nepavojingas: jo poezija neturėjo režimą griaunančios kritinės galios. Anot romano autoriaus, ,,[l]yrizmas — tai apsvaigimas, o žmogus svaiginasi, kad lengviau susilietų su pasauliu. Revoliucija nenori būti tyrinėjama ar stebima — ji nori, kad žmonės su ja susilietų; [...] todėl lyrizmas jai tiesiog būtinas" (p. 220). Apibrėžčiau tariant, lyriškoji egzistencija - tai nekritiškas susiliejimas su kičine tikrove, matant ją konformizmo apakintomis akimis.

Ši lyriškumo kritika kvestionuoja ir poezijos funkciją. Ar lyrizmo laikai nepavertė poezijos rafinuota apgaulės forma, kur tiesos kriterijų nusvėrė gražaus, emotyviai paveikaus kalbėjimo kriterijus? Nūdienos svarstymams apie poezijos vaidmens sumažėjimą Kunderos romanai gali pasiūlyti netikėtų įžvalgų: ar dėl šio sumažėjimo nėra kaltas netolimas lyrizmo amžius? O gal poezijos vaidmens sumažėjimas — kultūros brandos ženklas? Šią paradoksalią mintį rašytojas grindžia pastebėjimu, jog daugumoje jaunų kultūrų žymiausi autoriai yra poetai. Bet kultūrai bręstant, lyrinis paveldas tampa užsitęsusia vaikyste. O vienpusiška orientacija į poeziją suformuoja ne racionalų ir sąmojingą, o sentimentalų, kiču paspalvintą mentalitetą (*15). Tad poezijos vaidmens sumažėjimas gali reikšti ir kultūros išėjimą iš užsitęsusios vaikystės, sentimentalaus, kičinio mentaliteto įveikimą.

Šios įžvalgos paaiškina, kodėl rašytojas nuosekliai laikosi estetinės antilyriškumo nuostatos. „Romano mene“ jis pažymi, kad į tikrą meno kūrinį pretenduojantis romanas turėtų būti antilyriškas. Lyrizmą (sovietmečiu kone vieną dažniausių literatūrinės analizės temų) jis atsisako laikyti estetine literatūros kūrinio vertybe. Priešingai, tai tik estetinės vertybės iliuzija. Tuo tarpu antilyriškumas kaip estetinė vertybė Kunderos romanuose reiškiasi eliptine sakinio struktūra, gražių, didingų žodžių vengimu, lakoniška ir tikslia fraze (*16).

Alternatyva lyriškai laikysenai būtų siekis įžvelgti painų tikrovės daugiaprasmiškumą. Tai įmanu tada, kai tikrovė tyrinėjama iš įvairių perspektyvų. Kaip tik tuo ir savitas romanas „Pokštas”. Jis konstruojamas kelių naratorių principu. Keturi naratoriai (Liudvikas, Helena, Jaroslavas ir Kostka) pasakoja apie vieno iš jų — Liudviko — gyvenimą, kiekvienas iš savo požiūrio taško. Visų jų pasakojimo stiliai skirtingi: Liudviko mąslus ir savikritiškas, Helenos — daugiažodis, kasdieniškas. Skirtingas pasakojimo stilius reiškia skirtingą jų gyvenimo supratimą. Šis kelių naratorių principas sudaro polifoninės pasakojimo technikos pagrindą. Kunderos romanuose ši pasakojimo technika yra savotiška egzistencializmo tezės, jog žmogaus pasaulio ribos siekia tiek, kiek siekia jo pažinimo ribos, išraiška. Kaip tik dėl to, kad žmogaus pažinimo ribos lemia jo pasaulio ribas, kiekvienas romano herojus gyvena savo egzistencinės patirties erdvėje ir skirtingai interpretuoja tikrovę. Todėl polifoninė pasakojimo technika, kitaip negu lyrizmas, parodo, jog tiesa daugiaprasmė, kad jos neįmanoma lengvai supaprastinti. Be to, Theo de Boer'o pastebėjimu, ši pasakojimo technika „estetinėje plotmėje atitinka tai, ką socialinėje plotmėje vadiname pliuralizmu” (*17). Tai tikrovės įvairovės, skirtingiausių dalykų sambūvio išraiška.

Vaizdų spąstai

Skaitant čekiškos ir prancūziškos tematikos Kunderos romanus, galima pamatyti, kad gyvenimas mele yra ne tik totalitarinio, bet ir demokratinio pasaulio bruožas. Atrodo, rašytojo kūryba patvirtina jau 1978 m. Vaclavo Havelo išsakytą mintį apie totalitarinės sistemos pilkumą ir tuštybę kaip „karikatūriškai paryškintą viso šiuolaikinio gyvenimo paveikslėlį” (*18). Kunderos prancūziškuose, kaip ir čekiškuose, romanuose randame kiek kitokias, bet egzistencinės pilkumos ir tuštybės formas. Taip pat ir šiuolaikinio pasaulio orientaciją į pakaitinę iliuzinę tikrovę. Tik dabar kuriamą ne tiek gražiais žodžiais, kiek gražiais vaizdais.

Viename paskiausių prancūziškai parašytų romanų „Tapatumas” (1998) vaizduojamas šiuolaikinio žmogaus egzistencinis nuobodulys — būsena, kurią egzistencializmas sieja su būties užmarštimi, su „aš” tapatumo praradimu. Apie nuobodulį ne tiek eseistiškai ar filosofiškai samprotaujama, kiek jis juntamas kaip romano naratyvo atmosfera. George'o Steinerio nuomone, „Tapatumas” „yra romanas, apie kurį beveik nėra ką pasakyti. Bet iš tiesų toks ir yra autoriaus sumanymas” (*19). Fabula nuobodi, kaip ir herojų prancūzų Santalės ir Žano Marko kasdienybė — čia nėra ankstesniems romanams būdingų paradoksalių, netikėtų situacijų. Tačiau toks siužetas dera prie pagrindinio romane keliamo egzistencinio klausimo: kuo virsta žmonių meilė šiuolaikiniame „aš” tapatumo krizės, egzistencinio nuobodulio, būties užmaršties amžiuje?

Kiek kitu požiūriu įdomus „Nemirtingumas”. Čia randame imagologijos sąvokos analizę. Rašytojo teigimu, gyvename visuotinio ideologijos virsmo imagologija laikais. Pastarieji yra pavojingesni už pirmuosius tuo, kad imagologija yra stipresnė už tikrovę, kai ideologija buvo silpnesnė už tikrovę (p. 129). Pakaitinį pasaulį konstruojantys imagologai „kuria idealų ir antiidealų sistemas, kurios [...] veikia mūsų elgesį, mūsų politines pažiūras ir estetinį skonį [...] ne mažiau, nei anksčiau veikdavo ideologų sistemos” (p. 131). Savitus idealus ir antiidealus imagologijos laikais skelbia „reklamos agentūros, politikų patarėjai vadinamiesiems ryšiams su visuomene, dizaineriai, siūlantys automobilių ir sporto inventoriaus formas; drabužių mados kūrėjai, kirpėjai, šou verslo žvaigždės” (p. 128). Visos šios imagologijos šakos turi tam tikrą kalbą, estetiką, gyvenimo sampratą. Kaip minėta, ideologiją palaikęs lyrizmas rėmėsi dualistine pasaulio schema (ten žemai, kasdienybėje, ir čia aukštai, poezijos pasaulyje). Kiek kitokiu dualizmu paremta imagologija. Ji sudvejina pasaulį, atskirdama žmogaus realųjį „aš” nuo jį pavaduojančių įvaizdžių. Įvaizdis netgi išstumia žmogaus realųjį „aš”.

Apie įvaizdžio galią žiniasklaidos apimtame pasaulyje kalba romanas „Lėtumas". Čia matome, kaip intelektualas Berkas ir deputatas Diuberkas rungtyniauja, kurio įvaizdis bus įtaigesnis ir pelnys didesnę šlovę. Pietaujant Paryžiaus restorane su būreliu žmonių, sergančių AIDS, deputatas Diuberkas pasikviečia televizijos reporterių ir vos tik jie pasirodo, atsistoja ir pabučiuoja tiesiai j lūpas AIDS sergantį ligonį. Intelektualas Berkas sumąstė, kad jei ir jis tą patį padarytų, būtų pažemintas iki mėgdžiotojo statuso. Todėl nuvažiavo į Afriką ir nusifotografavo šalia mirštančios juodaodės mergytės musių aplipusiu veidu. Matuojant imagologų sukurtais idealų ir antiidealų kriterijais, Berko nuotrauka „išgarsėjo visame pasaulyje labiau nei ta, kurioje Diuberkas bučiuoja AIDS sergantį ligonį, nes mirštantis vaikas vertingesnis už mirštantį suaugusįjį” (p. 17).

Šiuos dėl įvaizdžio besivaržančius prancūzų intelektualus Kundera apibūdina „šokėjo" metafora: tai žmonės, kurie „trokšta užkariauti sceną ir „atskleisti savojo „aš” spindesį" (p. 19). Jiems rūpi viena: kaip juos mato kiti, o ne kas yra jie patys. O kiti juos mato ar turi matyti kaip socialiai angažuotas, politiškai korektiškas įžymybes. Tačiau už intelektualo Berko ir deputato Diuberko kuriamo politiškai korektiškų, socialiai angažuotų įžymybių įvaizdžio slypi amorali ir pasaulio nelaimėms abejinga laikysena. Taigi jie vadovaujasi dvejopais standartais (tai savotiška sovietinio gyvenimo dvejopais standartais atmaina) ir jų veiksmai moraliai perversiški: moralinės vertybės (teisingumas, solidarumas su kenčiančiais), kurias viešai deklaruoja, ribojasi tik pakaitine imagologijos tikrove, o realioje kasdienybėje — jokių vertybių. Priešingai, viskuo ciniškai leistina manipuliuoti, kuriant savąjį įvaizdį.

Kritinė ironijos galia

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad vienas ar kitas Kunderos romanas - it lengvas entertaining žanro skaitinys. Čia ir komiškos erotikos scenos, ir anekdotai, ir įvairios šiandienos žmogaus paikystės (tokį įspūdį, pvz., sukelia pirmas romano „Atsisveikinimo valsas” perskaitymas). Tačiau Kunderos romanai saviti tuo, kad už paviršinės komiškų ar absurdiškų įvykių plotmės slypi gilesnė imanentinė prasmė.

Ieškant šio prasmės klodo, būtina atkreipti dėmesį į tai (ką akcentuoja pats Kundera), jog jo romanuose svarbi ne tik turinio plotmė. Orientacija tik į turinį reikštų stereotipinį santykį su jo knyga. Rašytojo, laužančio stereotipus, atžvilgiu toks santykis neadekvatus. Sekant Gabrielių Josipovici'u, svarbu pastebėti dar ir tai, koks yra autoriaus ir jo kuriamo teksto ryšys, t. y. klausti ne tik „apie ką iš tikrųjų ši knyga”, bet ir „įsiklausyti į argumentavimo toną” (*20). Kunderos romanų ypatinga poveikio galia kyla būtent iš tono, t. y. iš to, kaip pasakojama tai, kas pasakojama. O tas kaip — romano imanentinę gelmę atverianti ironija. Atpažinus ją, keičiasi skaitytojo santykis su romanų turiniu.

Ironijos vidinė jėga reiškiasi kaip paviršinės romanų plotmės, o kartu ir joje vaizduojamos gyvenimo plotmės kritika. Jei rimtai traktuojame romanų paviršinę plotmę (pvz., anksčiau minėtą intelektualo Berko ir deputato Diuberko istoriją), nuslįstame paviršiumi ir, panašiai kaip ir gyvenime, nekritiškai priimame tai, ką pakaitinis iliuzinis pasaulis nori, kad priimtume: kičinę estetiką, kičinę etiką ir kt. Tai naivi, nekritiška laikysena. Ir atvirkščiai, jei atpažįstame Kunderos romanų ironišką toną, pereiname į kritišką nuostatą, įžvelgiančią tai, kas yra ironizuojamas melas ir kičas jo vaizduojamame pasaulyje. Rašytojo ironija — tai jo kritinės nuostatos išraiška. Kritikų teigimu, „Kundera puoselėja meną kaip kritiškos, ironiškos, klausinėjančios dvasios priebėgą, kaip būdą apsisaugoti nuo iliuzijų ir užburiančio kičo gatavų tiesų” (*21).
Kunderos ironijos specifiką leis suprasti kelios nuorodos į ironijos meno pradininką Sokratą. Ironiškai klausinėdamas pašnekovą Sokratas, anot jo ironiją tyrinėjančio Alexanderio Nehamaso, „žaidžia dvigubą žaidimą”: viena vertus, jis nesusitapatina su tuo, ką sako žodžiais, kita vertus, tvirtina tai, ką jais pasako (*22). Panašų dvigubą žaidimą ironišku kalbėjimu žaidžia ir Kundera. Viena vertus, jis pripažįsta, kad tai, ką vaizduoja romanuose, yra svarbūs dalykai. Kita vertus, ironija reiškia ir tai, jog jis nesusitapatina su vaizduojamais dalykais. Neleisdama lengvai suprasti rašytojo pozicijos, ironija ir patį skaitytoją pastato į dvejopą padėtį: jis arba supranta, kad rašytojas žaidžia dvigubą žaidimą, arba ne. Bet ar ironišku kalbėjimu siekiama tik žaisti šį dvigubą žaidimą, panašų į apsimetinėjimą?

Šitaip klausiant, verta atsigręžti į pirmines žodžio „ironija” reikšmes, kurias studijoje apie Sokrato ironiją iškelia Nehamasas. Jis teigia, jog savo pirmine reikšme, kurią randame Platono tekstuose, žodis eironeia reiškė ne apsimetinėjimą, veidmainiavimą, o veikiau subtilų kalbėjimo būdą, kuriuo ironijos autorius leidžia daliai savo auditorijos suprasti, kad jis nebūtinai turi galvoje tai, ką sako. Sokrato ironija subtili — ji nepadaro jo omenyje turimos prasmės akivaizdžios, o tik leidžia numanyti, kad galvoje jis turi kažką kitką nei tai, ką pasako. Taip ironija kuria distanciją tarp kalbėtojo ir pašnekovo, tarp kalbėtojo ir to, apie ką jis kalba. Panašiai ir Kundera, ironija kurdamas distanciją nuo to, apie ką kalba, skaitytojui leidžia suprasti, kad galvoje turi kai ką daugiau, nei tai, ką atvirai sako. Tas daugiau ir sudaro romanų prasmės imanentinę plotmę. Tad kas ji?

Čia ir slypi intriga, kuria žavi Kunderos romanai. Subtiliai vaizduodamas Vakarų nuosmukio situaciją, parodydamas, jog taip, kaip gyvena žmonės, nėra normalus dalykas, rašytojas nesiūlo lengvo sprendimo. Gal tik sako, kad jis įmanomas. Bėda ta, jog šiuolaikinio žmogaus aklumas tikrajai realybei, užtemdytai įvairių jį apakinusių pakaitinių iliuzinių tikrovių, neleidžia jos pamatyti. Kaip išeities galimybės sąlygą rašytojas siūlo vienintelį dalyką: kritišką, ironišką, distanciją kuriantį požiūrį į tikrovę, požiūrį, kuris išvaduotų iš kičinės tikrovės spąstų ir nužymėtų kryptį į esmingesnę būtį, į kurią autorius subtiliai veda, tačiau kurią atrasti palieka pačiam skaitytojui.

1. Jordano, Elgrably, „Pokalbiai su Milanu Kundera”, iš žurnalo Salmagundi vertė Julius Keleras, in: 7 meno dienos, 1994 11 11, p. 6.

2. Kimball, Roger, „The ambiguities of Milan Kundera", in: The New Criterion, vol. 4, Nr. 5, 1986.

3. Kundera, Milan, „Romano menas", iš prancūzų k. vertė Lina Dubikaltytė, in: Literatūra ir menas, 1998 09 05, p. 13.

4. Boer, Theo, „Desire, Distance, and Insight", in: The practice of cultural analysis, Standford: Standford University Press, 1999, p. 281.

5. „The most original book of the season” (Philip Roth interviews Milan Kundera), 1980 11 30, in: http://www.kundera.de/english/lnfo-Point/lnterview_Roth.

6. Paminėsiu kelias Kunderos romanų apžvalgas: Aputienė, Virginija, „Milanas Kundera: romanistas, kuris juokiasi”, in: Tarp knygų, 1997, Nr. 8, p. 23-27; Kaladytė, Vilma, „Žaidimas pasauliu”, in: Dienovidis, 1997 10 31 - 11 06, p. 13; Jonušys, Laimantas, „Milano Kunderos romano menas”, in: Šiaurės Atėnai, 1997 06 12, p. 10; Idem, „Pavojingi pokštai”, in: Literatūra ir menas, 2003 02 21, p. 7; Parulskis, Sigitas, „Marionečių šokiai”, in: Šiaurės Atėnai, 2001 06 02, p. 9; Parulskis, Sigitas, „Dvi M. Kunderos knygos”, in: Šiaurės Atėnai, 2001 12 8, p. 9; Samalavičius, Almantas, „Pasaulis iš gesto”, in: Literatūra ir menas, 1997 05 03, p. 5.

7. „Milan Kundera”, in: Kindlers Neues Literatur Lexikon, Bd. 9, Mūnchen: Kindler Verlag GmbH, 1990, S. 852.

8. „Dievo linksmybė” (su Milanu Kundera kalbasi Zbignievvas Włodzimierzas Fronczekas), iš lenkų k. vertė Aistis Ignas Savukynas, in: Kultūros barai, 1996, Nr. 3, p. 57.

9. White, Hayden, Metaistorija, iš anglų k. vertė Halina Beresnevičiūtė-Nosalova, Gintautė Lidžiuvienė, Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. XIV.

10. Tismaneanu, Vladimir, Išsivadavimo fantazijos, iš anglų k. vertė Giedrė Baltrūnienė, Vilnius: Mintis, 2003, p. 24.

11. Culik, Jan, Milan Kundera, in: http://www2.arts.gla.ac.uk/Slavonic/Kundera.htm.

12. „Keistoji postkomunizmo epocha” (Su Čekijos ir Slovakijos prezidentu Vaclavu Havelu kalbasi Adamas Michnikas), iš čekų k. vertė Almis Grybauskas, in: Havel, Vaclav, Kas žmogaus galioje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 172.

13. Tismaneanu, Vladimir, op. cit., p. 53.

14. „The most original book of the season” (Philip Roth interviews Milan Kundera)

15. Grybauskas, Almis, „Romanistas Milanas Kundera apie save", in: Kultūros barai, 1996, Nr. 3, p. 53.

16. Jordano, Elgrably, op. cit.

17. Boer, Theo, op. cit., p. 286.

18. Havel, Vaclav, op. cit., p. 54.

19. Steiner, George, „She's scared to blink in case her man turns into somebody else” (George Steiner rewievs Identity by Milan Kundera, transl. by Linda Asher), in: The Observer, 1998 04 19.

20. Josipovici, Gabriel, Pasaulis ir knyga: moderniosios literatūros studija, iš anglų k. vertė Regina Rudaitytė, Vilnius: Mintis, 2003, p. 138

21. Kimball, Roger, op. cit.

22. Nehamas, Alexander, The Art ofLiving, Berkeley and Los Angeles: University of Califomia Press, 1998, p. 63.